Naujausios
Gripas nuplėšė kaukes
Taip taip, mielosios, gripas nuplėšė mūsų kaukes ir parodė tikrąjį veidą, kurį mes ėmėme slėpti po marlėmis. Tikra tiesa, kad tik ekstremaliose situacijose išaiškėja, kas tu, žmogau, esi.
Iš pradžių nesupratau, kas atsitiko, tačiau santykiai ir kolektyve, ir su draugėmis kažkaip atšalo. Pamažu neliko taip įprasto ir mielo pasisveikinimo ir atsisveikinimo bučinio — pakšt pakšt į žanduką ar net lūpas, kaip kas įpratęs.
Net geriausios draugės, kurioms anksčiau tas „pakšt pakšt“ buvo tarsi į kraują įaugęs, metė bučiuotis. Štai anądien susitikau su drauge, maloniai šnektelėjome, išgėrėme kavutės, o atsisveikindamos, nepatikėsite, paspaudėme viena kitai ranką, lyg būtume kokios Merkel su Grybauskaite.
Gripui nuplėšus mūsų kaukes, paaiškėjo, kad vieni į kitus iš tiesų žiūrime ne kaip į artimą savo, bet kaip į viruso nešiotojus, ką ten nešiotojus, kaip į Virusus.
Ir nebeliko tarp mūsų to, matyt, apsimestinio meilumo, nuoširdumo ir visokių tirli-mirli. Vadinasi, visa tai tebuvo tik poza, kaukė, niekinga vaidyba?
Kita vertus, gripas atskleidė, koks baisus yra ne tik susvetimėjimas, bet ir nepasitikėjimas tarp žmonių. Mes įsivaizduojame, kad kiti savo virusą slepia ir net specialiai nori mus apkrėsti.
Kai supykusi ant draugių, tas mintis išsakiau savo kolegai, jis be jokios kaukės patvirtino, kad jeigu tik jam sukils 40 laipsnių temperatūra, jis būtinai eisiąs į darbą. O ko jis vienas turįs mirti, gal jis norįs, kad visos suštabeliuotos šalia gulėtumėme. Tai jūs įsivaizduojate, kokiomis sąlygomis aš dirbu?
Pradėjusi apie tai sąmoningai mąstyti, ėmiau specialiai tyrinėti virusu apkrėstus žmonių santykius. Paaiškėjo įdomių, o kartu ir baisių dalykų.
Ar nepastebėjote? Užtenka tik jums kostelėti, kai aplink visi pradeda įtariai žvilgčioti, baltakiuoti, skersakiuoti ir po truputį trauktis nuo jūsų. O kiti tiesiai šviesiai drebia: „Ko čia kosėji? Dar kitus apkrėsi. Eik greitai namo“.
Aš štai anądien tik nusičiaudėjau, bet sulaukiau ne tik neapykanta persmelktų žvilgsnių, bet atvirų grasinimų paskųsti mane šefui, kad vaikščioju čiaudėdama.
Tą minutę aš aiškiai suvokiau, kad mano bendradarbiai ir visi aplinkiniai rūpinasi ne mano sveikata, o baiminasi tik dėl savęs ir tikrai galėtų mane gyvą tuoj pat pakasti arba įmesti į bendrą kapą.
Kai aš šiomis įžvalgomis pasidalinau su viena iš savo draugių, ji pasakė, kad tai normalu. Kad sergantieji turi būti izoliuoti. „Bet aš nesergu!“, — sušukau. Draugė keistai pasižiūrėjo į mane ir pasakė, kad jeigu čiaudėju, vadinasi, esu rizikos grupėje, ir mums geriau atsisveikinti, ir ji atseit nėra motina Teresė, kad toliau bendrautų su manimi.
Aš tada prisiminiau filmą „Karantinas“, kaip žmonės, gyvenantys vietovėje, kur buvo paplitęs virusas, buvo uždaryti į tokį rezervatą ir praktiškai pasmerkti mirti. O naktį sapnavau atseit aš — visiškai sveika — patenku į tokį rezervatą ir per stiklą maldauju visų mane iš čia ištraukti, bet visi nusisuka ir nueina, nusisuka ir nueina, palikę mane mirti. Atsibudau išpilta šalto prakaito, matyt, šaukiau per miegus, net maniškis pabudo.
„Kas tau, Ievute, gal susirgai?“, — paklausė. “O jeigu susirgau, tai ką, uždarysi mane į karantiną?“, — irzliai atsiliepiau. Niekaip negalėjau prisiminti, ar jis buvo tarp tų niekšų, kurie atsuko man nugaras.
„Baik tu, ką čia kliedi? Gal gydytoją iškviesti?“, — paklausė neva susirūpinęs. “Ir tu, Brutai, prieš mane!“, — drebančiu balsu ištariau ir pasijutau, kaip Cezaris, išduotas savo geriausio draugo Bruto.
Nors paskui jis man atnešė raminančios arbatos, apklostė, net pabučiavo į žandą, tačiau aš nesu tikra, kad tas bučinys buvo iš tiesų nuoširdus. Ir nie-ka-da, manau, mūsų santykiai nei su išdaviku sutuoktiniu, nei su „geriausiomis“ draugėmis, nei su “mielais“ darbo kolegomis nebebus, kaip anksčiau, iki gripo... Nes visad juos lydės išdavystės šešėlis.
Ieva, išduota