Gražiažiedės magnolijos laukia šilumos

Gra­žia­žie­dės mag­no­li­jos lau­kia ši­lu­mos

Sau­lės ato­kai­to­je ne­drą­siai žie­dus pra­de­da skleis­ti mag­no­li­jos. Prieš šim­tą me­tų į Lie­tu­vą at­ke­lia­vę įspū­din­gais žie­dais pa­si­da­bi­nan­tys me­džiai mū­sų kraš­te tam­pa vis po­pu­lia­res­ni. Kaip iš­si­rink­ti me­de­lį ir kaip jį pri­žiū­rė­ti, kad mag­no­li­ja sa­vo žie­dais džiu­gin­tų il­gus me­tus, pa­ta­ria dend­ro­lo­gas, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Ap­lin­ko­ty­ros ir fi­zi­kos ka­ted­ros dės­ty­to­jas Kęs­tu­tis Auk­se­lis.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

To­li­mų kraš­tų au­ga­las

Pa­sak K. Auk­se­lio, mag­no­li­jos sa­vai­me au­ga To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se, Hi­ma­la­juo­se, Piet­ry­čių Azi­jo­je, Ja­po­ni­jo­je, Šiau­rės Ame­ri­ko­je. Tam tik­ros rū­šys au­ga ir Pie­tų Ame­ri­kos tro­pi­kuo­se.

„Pir­mo­sios mag­no­li­jos į Lie­tu­vą, tiks­liau, į Ši­lu­tės kraš­tą, at­ke­lia­vo iš Vo­kie­ti­jos prieš be­veik 100 me­tų. Tar­pu­ka­riu Ši­lu­tė­je bu­vo pa­so­din­tos dvi mag­no­li­jos, vie­na iš jų yra iš­li­ku­si iki šiol. Ši­lu­tiš­kių en­tu­zias­tų dė­ka mag­no­li­jos iš­pli­to po vi­są Lie­tu­vą“, – pa­sa­ko­ja dend­ro­lo­gas.

Skai­čiuo­ja­ma, kad iš Ši­lu­tės kraš­to po ša­lį pa­skli­do apie 5 000 ja­po­ni­nių mag­no­li­jų so­di­nu­kų. Pir­mų­jų Ši­lu­tės mag­no­li­jų „anū­kė“ au­ga ir K. Auk­se­lio so­de.

2009 me­tais, mi­nint Lie­tu­vos tūkstantme­tį, Skin­de­riš­kio dend­ro­lo­gi­nio par­ko (Kė­dai­nių r.) įkū­rė­jo Kęs­tu­čio Kal­te­nio dė­ka bu­vo išau­gin­ta ir po Lie­tu­vą pa­skli­do 1 000 mag­no­li­jų so­di­nu­kų.

Pa­sak K. Auk­se­lio, Lie­tu­vo­je išau­gu­sių mag­no­li­jų so­di­nu­kai yra pri­si­tai­kę prie mū­sų kli­ma­to, pa­ke­lia šal­tas žie­mas ir ne­bi­jo pa­va­sa­ri­nių šal­nų.

Rū­šių įvai­ro­vė

Dėl at­spa­ru­mo lie­tu­viš­koms žie­moms mū­sų ša­ly­je la­biau­siai pa­pli­tu­sios ja­po­ni­nė, žvaigž­di­nė, agur­ki­nė, le­li­ja­žie­dė, 'Su­san' mag­no­li­jos.

„Yra ko­lek­ci­nin­kų, ku­rie au­gi­na iki 20 rū­šių mag­no­li­jų, bet ki­tos yra le­pes­nės“, – sa­ko dend­ro­lo­gas.

Vie­nos mag­no­li­jų rū­šys (ja­po­ni­nė, žvaigž­di­nė) žy­di ne­su­la­po­ju­sios – pir­miau pra­žys­ta žie­dai, tik po to pa­si­ro­do la­pai. Ki­tų rū­šių mag­no­li­jos, pa­pras­tai tu­rin­čios įspū­din­ges­nius žie­dus, žy­di jau su­la­po­ju­sios, maž­daug bir­že­lio mė­ne­sį.

Žie­dais mag­no­li­jos džiu­gi­na apie po­rą sa­vai­čių. Jei­gu orai to­kie vė­sūs kaip da­bar, žy­dė­ji­mas už­si­tę­sia il­giau, jei­gu bū­na la­bai karš­ta, nu­žy­di grei­čiau. Kai ku­rios mag­no­li­jų rū­šys žy­di pa­kar­to­ti­nai.

Mag­no­li­jos – tai me­džiai, tik au­gan­tys la­bai pla­čiai, to­dėl ne­re­tai pri­me­na krū­mą.

K. Auk­se­lis at­krei­pia dė­me­sį, kad mag­no­li­jos išau­ga iki se­no­vi­nės obels dy­džio, pa­sie­kia net 15 ir dau­giau met­rų aukš­tį, tad bū­ti­na į tai at­si­žvelg­ti pa­ren­kant šiam au­ga­lui vie­tą.

Mėgs­ta užuo­vė­ją ir der­lin­gą dir­vą

Mag­no­li­jos mėgs­ta leng­vą, pu­rią, der­lin­gą dir­vą. Ne­pa­ken­čia už­mir­ki­mo. Pras­tai au­ga smė­lin­go­je že­mė­je.

„Jei no­ri­te, kad mag­no­li­ja ge­riau žy­dė­tų, rei­kia so­din­ti sau­lė­to­je pu­sė­je“, – pa­ta­ria dend­ro­lo­gas.

Jo­kie me­džiai, taip pat ir mag­no­li­jos, ne­mėgs­ta vė­juo­tos vie­tos.

Pa­sak K. Auk­se­lio, Lie­tu­vo­je išau­gin­tos mag­no­li­jos yra at­spa­rios ne tik šal­čiams, bet ir li­goms. Jei­gu pirk­si­te at­vež­ti­nę iš Len­ki­jos, Olan­di­jos ar ki­tur, ga­li bū­ti, kad ją teks purkš­ti nuo ken­kė­jų ir li­gų, o žie­mą šak­nis ap­deng­ti, kad neiš­šal­tų. Nuo pa­va­sa­ri­nių šal­nų at­vež­ti­nes mag­no­li­jas taip pat rei­kė­tų pri­deng­ti.

Žie­mai mag­no­li­jų šak­nis ga­li­ma ap­deng­ti dur­pė­mis, pju­ve­no­mis.

Tręš­ti mag­no­li­jų dend­ro­lo­gas ne­pa­ta­ria. „Jei­gu trę­ši­te, mag­no­li­ja gau­siau žy­dės, ta­čiau ne­tu­rės pa­kan­ka­mai ener­gi­jos ir lai­ko su­me­dė­ti ir pa­si­ruoš­ti žie­mai. O jei­gu bus šal­ta žie­ma, ga­li ap­šal­ti ar vi­sai žū­ti“, – ri­zi­kas var­di­ja K. Auk­se­lis.

Ge­riau­sia me­džiui leis­ti aug­ti sa­vai­me ir pa­čiam „nu­spręs­ti“, ka­da gau­siau žy­dė­ti, o ka­da ge­riau pa­si­ruoš­ti žie­mai.

Lais­ty­ti mag­no­li­jas pa­ta­ria­ma tik tuo­met, jei­gu pa­si­tai­ko sau­sa va­sa­ra.

Dend­ro­lo­gas at­krei­pia dė­me­sį, kad mag­no­li­jų ne­re­ko­men­duo­ja­ma ge­nė­ti: „Žie­dų yra ant vi­sų ša­ke­lių, tad jei­gu no­ri­me, kad mag­no­li­ja gau­siai žy­dė­tų, jos ge­riau ne­ge­nė­ti. Rei­kė­tų nu­ma­ty­ti į prie­kį, ko­kia ša­ka ga­li truk­dy­ti ir ją nu­pjau­ti, kol dar yra plo­na. Sto­rų ša­kų iš vi­so ne­re­ko­men­duo­ja­ma pjau­ti, nes per žaiz­das ga­li įsi­mes­ti ir li­gos, ir ken­kė­jai.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pa­so­din­tos sau­lė­to­je pu­sė­je ir užuo­vė­jo­je mag­no­li­jos ne tik gau­siai žy­dės, bet ir bus ap­sau­go­tos nuo šal­čių ir vė­jų.

EPA–ELTA nuo­tr.

Šie­met pa­va­sa­ris vė­sus, ir ja­po­ni­nės mag­no­li­jos žie­dus sklei­džia dar la­bai ne­no­riai.

Dend­ro­lo­gui Kęs­tu­čiui Auk­se­liui pa­tin­ka mag­no­li­jos. Jo so­de au­ga pir­mų­jų Ši­lu­tės mag­no­li­jų „anū­kė“.