Naujausios
Gražiausia Kuršėnų sodyba — išpuošta ir vis dar puošiama
Kuršėniškių Genovaitės ir Juliaus Edmundo Šiumberevičių sodyba yra tapusi jaukiu kampeliu, kurio grožis sukurtas ir dar vis kuriamas gėlėmis, akmenimis ir medžiu. Ši sodyba birželio pabaigoje paskelbta gražiausia Kuršėnuose.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Abiejų darbo kūrinys
Šiumberevičių sodyba, kaip kruopštaus darbo kūrinys, atsiveria vos tik pravėrus jos vartelius. Ji — tartum vientisas alpinariumas, kuriame puikiai dera ir dideli, ir mažesni akmenys, daugiausia įdomių formų. Jų daug, bet niūrumu jie nedvelkia, nes visur šalia akmenų pamatysi lopinėlį gėlių ir kitokios augmenijos.
Čia pat ir akmenimis kūpsantis tvenkinėlis
Ponia Genovaitė atsineša trupinių, paberia trupinių, ir vandens paviršius suraibuliuoja nuo juos gaudančių žuvyčių.
Dekoratyvinės įvairių spalvų žuvelės jame gyvena ir per žiemą. Šeimininkas baseinėlio pakraštyje padaro sienelę, uždeda porą lentučių, retą audeklą ir uždengia sniegu, kad virš vandens būtų oro. Tik kai spūsteli arti dvidešimties laipsnių šaltis, kas antrą dieną ateinama patikrinti, ar tvenkinėlis neužšalo.
Pasimėgauti pavėsiu traukia drožiniais išpuošta pavėsinė.
„Ranką truputį pamiklinau. Pradžiai. O dabar gal rimčiau pradėsiu“, — J. E. Šiumberevičius neskuba girti savo darbų. Neabejotina, kad jų dar bus — medienos jau priruošta.
„Visi projektai — mano vyro, — giria žmona. — Viską sugalvoja, ką reikia padaryti. Gal į tėvą atsigimęs — jis buvo labai talentingas drožybos darbams“.
„Aš padedu jai gėles pasodinti, palaistyti, bet ravi tai ji viena pati. Apeiti visur — darbo yra, -- šeimininkas nesutinka, kad išpuoselėta sodyba — vien jo nuopelnas.
Šeimininkė sako, kad jai daugiausia džiaugsmo teikia gėlės, o jos vyrui — akmenys.
Surinkta daug akmenų
Statybininkas Julius Edmundas Šiumberevičius akmenų prisirinkdavo iš atvežamų į statybvietes.
Į sodybą jų prisigabenta dar tada, kai, anot J. E. Šiumberevičiaus, jų pilna buvo visur ir jie „neturėjo jokios vertės“.
Būdavo, atveš ir suvers akmenų krūvas statybvietėje. Pasitaikydavo ir labai gražių formų, atspalvių. Juliui nekildavo ranka juos sumesti pamatams lieti — atidėdavo į šalį, kad parsivežtų namo.
O tie, kurie dabar išdėstyti prie tvenkinėlio — iš žvyrduobės.
Pasak Šiumberevičių, dabar gražesnių akmenų įmanoma rasti tik smulkių.
J. E. Šiumberevičius, dirbęs Londone, namo grįždamas lėktuvu, labai gražių akmenų yra parsivežęs iš Anglijos, Airijos. Dabar jie saugomi kambaryje, sekcijoje.
Sodybos kampelyje, nematomame iš jos sutvarkytos, išpuoštosios dalies, dar guli didžiulė krūva akmenų. Jie smulkūs, gražus. Dar bus kur panaudoti ir juos.
Ravėti — malonus užsiėmimas
„Man gera, kad tiek gėlių turiu“, -- sako G. Šiumberevičienė, -- pažvelgus į jas, jai visos bėdos, krizės nublankstančios. Ir jas ravėti — malonus užsiėmimas.
Dauguma gėlių — daugiametės. Jos dauginasi plečiasi virsdamos margaspalviais kilimėliais šalia sodriai žalio vejos kilimo.
Antai našlaitės pačios sėklas išsiberia ir žydi. Vienos anksti pražysta, kitos netrukus ar dar vėliau žydės. Ten, kur jos netinka — išraunamos, kur atrodo gražiai — paliekamos.
Šiumberevičiai stengiasi orų permainoms jautrios augmenijos neįsigyti, kad žiemą nekiltų rūpesčių. Gal tik rožes, rododendrus tenka pridengti eglišakiais.
O kuris nusprendžia, kur kokias gėles sėti, sodinti?
„Tai kad nereikia joms vietos ieškoti — jos pačios pasiprašo: mane čia pasodink“, -- aiškina ponia Genovaitė. Esą, jeigu ne jai tinkančioje vietoje pasodinta — tai iškart akivaizdu.
Idėjų suteikė išvykos
Pirmąja paskata rūpintis sodybos grožiu Šiumberevičiams tapo išvyka į Momkausko sodybą netoli Žemaičių Kalvarijos 1986-aisiais. Ją aplankyti jiems pasiūlė vienas šia sodyba jau grožėjęsis kuršėniškis.
Nuvykusius anksti pavasarį apstulbino gražiai sutvarkytų žolynų, apkarpytų medelių grožis.
Grįžę namo ėmė mąstyti, ką gražaus galėtų padaryti savojoje sodyboje. Pradėjo nuo gatvės pusės tvarkyti mažais ploteliais, sodinti medelius, gėles. Kartu palaipsniui mažėjo daržas, atsisakyta šiltnamio. Tėvams talkino vaikai.
Jau po trejų metų miesto aplinkos apžiūroje Šiumberevičių sodyba pirmą kartą įvertinta prizu.
Juos sužavėjusi dar viena išvyka, į Mosėdžio akmenų muziejų, suteikė minčių, kaip sodyboje panaudoti akmenis, kurių jau turėjo sukaupę.
Nuo 1997-ųjų čia ėmė rastis minialpinariumai. Akmenys greitai rado jiems tinkančią vietą.
Sodybą kiekvienais metais palankiai vertina aplinkos apžiūros komisijos.
2009-aisiais Šiumberevičių sodyba pripažinta gražiausia Šiaulių rajone. Kuršėnų miesto seniūnijos organizuojamame konkurse šiemet ji paskelbta gražiausia mieste.
Bet vis yra ir naujų minčių jai pagražinti. Šeimininkas rodo, kad ir čia, ir ten reikia „padailinimo“. Yra pastatytas gandralizdis, bet gandrai juo dar nesusidomėjo. Gal jiems nepatinka lizdą juosianti metalinė juostelė? Reikės ją nuimti.
Reikės kibti į šį dar nesutvarkytą kiemo kampelį. Tuo labiau, kad kadaise rinkti gražūs akmenys dar anaiptol ne visi panaudoti.
Šiumberevičiai sako, kad šiame susikurtame gamtos kampelyje jiems patiems gera, jauku. Tai jiems — svarbiausia.
JAUKUMAS: Pavėsinėje gera pasislėpti nuo saulės ar nuo lietaus.
ŠAŠLYKINĖ: Šiame akmeniniame darinyje galima išsikepti mėsos ar dešrelių.
GROŽIS: Aplinkos tvarkymo konkursuose Šiumberevičių sodyba pelno prizus.
ŠEIMININKAI: Puoselėjant sodybą, tenka gerokai paplušėti ir Genovaitei, ir Juliui Edmundui, Šiumberevičiams.
ALPINARIUMAS: Gražiai dera gėlės, krūmeliai ir akmenys.
RIEDULIAI: Akmenys šioje sodyboje kaupti dar tada, kai nežinota, kur jie bus panaudoti.
PUOŠYBA: Prie pavėsinės kabo medinis varpas.
AKMUO: Sodybos kampe sustingo akmeninis katinas.
RADINYS: Sodybą papuošė ir miškininkų jau išmestas medis.
KAMPELIS: Bet kurioje sodybos vietoje yra kuo pasigrožėti.
Autoriaus nuotr.