Naujausios
Gėlių sala Junkiluose
Kelmės rajono Užvenčio seniūnijos Junkilų gyvenvietėje esanti Snieginos Geštautienės sodyba iš tolo traukia akį didžiuliais stambiažiedžių hortenzijų kupolais, tujų užuovėja, ryškiagalviais gvazdikėliais, apjuosusiais visus sodybos takelius, rožynais ir gausybe mielų skulptūrėlių.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Sniegina Geštautienė dirbo kolūkio valgykloje virėja. Tuomet Junkilų valgykla buvo garsi cepelinais, įstabaus skonio biguzu, plovu, koldūnais ir kepsniais. Papietauti čia suplūsdvo pusė Kelmės.
Virėjoms tekdavo dirbti nuo penkių ryto iki aštuonių vakaro. Kartais reikėdavo paruošti banketą per 10 valandų.
Tačiau ir nuovargio lenkiama ponia Sniegina niekuomet nenustojo mylėti gėlių. Jos sodyba – tai išskirtinio grožio žydinti oazė, iš kurios nesinori išeiti.
Moteris dabar jau ir gėlininkė, puikiai pažįstanti kiekvienos gėlės įnorius ir paveikianti jas taip, kad nesustodamos žydėtų. Pavyzdžiui, hortenzijos mėgsta rūgštų vandenį, todėl laistydama jas į vandenį įpila truputį acto. Kol buvo gyvas vyras, šeima ūkininkavo. Ponia Sniegina darydavo sūrius, o išrūgomis laistydavo hortenzijas. Žydėdamos jos eidavo iš proto.
Trąšų augalams sodybos šeimininkė neperka. Sūnus iš Lenkijos atveža specialios, gėlėms tinkamos žemės.
Aplink namus – beveik 30 arų sklypas. Jis suskirstytas atskiromis erdvėmis. Kiekvieną erdvę puošia ne tik gėlynai, bet ir skirtingos skulptūros. Antai priešais hortenzijų kupolą stovi vežimaitis, kurį traukia arkliukas. Lyg gyvi, regis, traukia į priekį šernų šeimynėlė. Tolėliau po pievutę stypčioja gandras.
Kitapus tujų sienos ančiukais vedinos krypuoja antys. Baseinėlyje šalia vandens lelijų lyg gyvos plaukioja gulbės, šildosi krokodiliukai. Tarp sodo medžių lyg tikras sustojęs baltutėlaitis paršelis. Kartais kaimynai apsigauna, sako: „Sniega, tavo kiaulės pabėgo iš tvarto.“
Tos mažytės skulptūrėlės teikia sodybai mielo, naivaus sentimentalumo.
Moteris paglosto prie verandos laiptų stovintį ubagėlį. Nusišypso prie namo sienos prisiglaudusioms mergaitės ir berniuko figūrėlėms.
Ji gyvena tarp šitų žmogaus rankomis sukurtų sutvėrimų ir džiaugiasi, kad dar gali juos matyti, liesti, uosti žiedų kvapą ir regėti jų grožį.
Gėlių įvairovė tiesiog traukia vaikščioti išpuoselėtais takais. Savo vietą turi ir senovinių nasturtų būriai, ir paprastas gvazdikėlis, ir puošnios rožės ar prabangios hortenzijos.
Sodo viduryje – vazonėlių laikiklis su svyrančiomis petunijomis.
Per palyginti trumpą laiką penkias operacijas patyrusi Sniegina Geštautienė sako dabar neturinti daug sveikatos. Tačiau sodyba ir gėlės jai įkvepia jėgų.
Kur benuvažiuotų, ji tiesiog privalo nusipirkti kokią gėlę. Iš Palangos neseniai parsivežė papartį, nors erdvaus namo kambariai pilni kambarinių gėlių.
Daug gėlių daigų Sniegina išsiaugina pati. Sausio mėnesį nusiperka sėklų. Loveliuose ant palangių išsiaugina daigus.
„Kai gavome šitą sklypą su Alytaus nameliu, su vyru savo rankomis išlyginome žemę, sodinome vaismedžius ir medžius, puošėme gėlėmis, – pasakoja S.Geštautienė. – Labai mylėjome savo namus. Ir vaikai dabar sako, jog niekuomet jų neparduos, nors mūsų jau ir nebebus.“
Prieš trejus metus mirė ponios Snieginos vyras. Dabar gyvena viena su savo skulptūrėlėmis, žydinčiais medeliais ir gėlėmis. Sodybą tvarkyti padeda dukros Lina ir Laima.
Dažnai atvažiuoja ir Lenkijoje gyvenantis sūnus Žilvinas. Jis visuomet atveža mamai kokią įdomesnę skulptūrėlę, gėlių kerelį. O pavažiavęs nuo namų kelis kilometrus, paskambina mamai: „Pažiūrėk, ten po gėle padėjau tokį popierėlį“.
Mama žino – ten pinigai. Sūnaus parama. Jis turi savą verslą. Be to, Lenkijoje gyventi lengviau. Supranta, kad mama neišgyvens iš 140 eurų pensijos. Negalės sau leisti nusipirkti nė gėlės daigelio.
O be gėlių ji negali gyventi. „Geriau būčiau nevalgiusi, bet pirkčiau gėlę,“ – atvirai apie savo gražią silpnybę gėlėms kalba moteris.
Ponia Sniegina su dėkingumu pasakoja apie savo gatvės kaimynus. Neseniai ji gulėjo porą mėnesių ligoninėje. Kaimynai neprašyti pjovė žolę, ravėjo ir laistė gėlynus.
Turėti tokią gražią, gėlėse skendinčią sodybą smagu, tačiau nelengva. Ir tas džiaugsmas trunka neilgai, ne ką ilgiau negu trunka trumpa lietuviška vasara.
Ateis ruduo. Teks iškasti visus jurginus, surinkti nasturtų ir kitų vasarinių gėlių sėklas, sunešti į vidų skulptūrėles ir padaryti aibę kitų darbų. Ponia Sniegina to nelaiko darbais, tik maloniu užsiėmimu.
Autorės nuotr.
ŽYDĖJIMAS: Sniegina Geštautienė hortenzijas laisto parūgštintu vandeniu. Žydi nesustodamos.
NAMAI: Snieginai Geštautienei labai brangūs savi namai. Todėl puoselėja juos ir jų aplinką. Meilę namams įskiepijo ir vaikams. Jie niekuomet neparduos sodybos.
UBAGĖLIS: Sniegina Geštautienė vienatvę kartais praskaidrina pakalbindama prie įėjimo sėdintį ubagėlį.
KOMPOZICIJA: Žalia erdvė atgyja skulptūrėlėmis.
JAUKUMAS: Sodybai jaukumo suteikia baseinėlis.
SPALVOS: Ryškiaspalvės gėlės kelia nuotaiką.
AVINĖLIAI: Naiviai mielos skulptūrėlės žadina teigiamas emocijas.
DRAUGYSTĖ: Gyvas šuniukas draugauja su skulptūrėle.