Gal pageidaujate šamo šokolade?

PA­GA­MIN­TA ŠIAU­LIŲ RE­GIO­NE

Gal pa­gei­dau­ja­te ša­mo šo­ko­la­de?

Pa­kir­ši­ny­je (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) vei­kian­ti UAB „Bai­so­ga­los bioe­ner­gi­ja“ ne tik šil­do bai­so­ga­lie­čių na­mus – ket­vir­tus me­tus bend­ro­vė plė­to­ja ne­tra­di­ci­nį vers­lą – au­gi­na, rū­ko, per­dir­ba ša­mus ir vi­lia­si, kad pa­vyks šį vers­lą iš­ju­din­ti bei iš­lai­ky­ti.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Pra­džia – ne pa­gal vers­lo va­do­vė­lį

Iš už­da­ra­jai ak­ci­nei bend­ro­vei „Bai­so­ga­los bioe­ner­gi­ja“ 15 me­tų va­do­vau­jan­čio Vy­tau­to Pra­nins­ko ga­li­ma ti­kė­tis vis­ko, bet kad cent­ra­li­zuo­tą ši­lu­mą tie­kian­čios bend­ro­vės pa­tal­pų re­zer­vua­ruo­se ims ran­gy­tis ūsuo­tos žu­vys, ne vie­nam kė­lė nuo­sta­bą.

At­ro­dy­tų skir­tin­gos veik­los V. Pra­nins­kui nuo­sta­bos ne­ke­lia. At­virkš­čiai, ant vie­nos ko­jos sto­vin­tis vers­las jam at­ro­do pa­vo­jin­gas.

„Ge­riau­siai, kai vers­lą „rams­to“ trys-ke­tu­rios ko­jos. Mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti, to­dėl pa­pil­do­ma veik­la mums nė­ra nau­jie­na. Tei­kė­me že­mės ūkio, trans­por­to pa­slau­gas, tu­rė­jo­me lentp­jū­vę, ka­lė­me pa­dėk­lus. Ne vis­kas se­kė­si. Sa­vo kai­liu pa­ju­to­me 2008 me­tų kri­zę. Bran­giai pri­si­pir­ko­me rąs­tų, o kai­nos kri­to – len­tų ir pa­dėk­lų nie­kam ne­be­rei­kė­jo. Te­ko at­leis­ti 15 žmo­nių. Spė­jo­me lai­ku už­si­da­ry­ti su 115 tūks­tan­čių li­tų „uo­de­ga", – pa­sa­ko­ja bend­ro­vės di­rek­to­rius, jo­je val­dan­tis da­lį ak­ci­jų.

Kaip ki­lo min­tis im­tis žu­vi­nin­kys­tės?

V. Pra­nins­kas šyp­so­si: kai ma­žai ži­nai, ta­da la­bai drą­siai imies bet ko. Taip esą bu­vo ir su af­ri­ki­nių ša­mų au­gi­ni­mu už­da­ro­se re­cir­ku­lia­ci­nė­se sis­te­mo­se.

„Mums at­ro­dė, kad šiam vers­lui nie­ko daug ne­rei­kia: pa­tal­pų lais­vų tu­ri­me, žmo­nių to­kiam dar­bui yra, o su­pra­ti­mas ateis sa­vai­me, juo­lab, in­ter­ne­te ga­li­ma ras­ti in­for­ma­ci­jas apie tech­no­lo­gi­jas, to­dėl – pa­ban­dom. Skai­čia­vo­me pa­pras­tai: užau­gi­ni ša­mą už 2 eu­rus, par­duo­di – už 5, rū­ky­tą – už 10 ir tu­ri la­bai ne­blo­gą biz­nį.

Įgy­ven­din­ti idė­ją ėmė­mės ne pa­gal kla­si­ki­nį vers­lo va­do­vė­lį: ne­ty­rė­me rin­kos, ne­ra­šė­me vers­lo pla­nų, ne­ver­ti­no­me ri­zi­kų. Mus val­dė mak­si­ma­lis­ti­nė min­tis: jei ki­ti ko­ne ga­ra­žuo­se ga­li ša­mus au­gin­ti, ko­dėl ne­ga­li­me mes? Svar­bu tu­rė­ti ge­rą pro­duk­tą“, – pir­muo­sius pa­pil­do­mo vers­lo žings­nius pri­si­mi­nė Vy­tau­tas.

Mo­kė­si iš sa­vo klai­dų

Kad bū­tų tvir­čiau, dar nu­va­žia­vo į po­rą ša­my­nų, ta­čiau juo­se pa­si­da­li­ji­mo pa­tir­ti­mi ne­su­lau­kė – kon­ku­ren­ci­ja yra kon­ku­ren­ci­ja.

„To­dėl į šį vers­lą sta­čia gal­va nė­rė­me be ki­tų pa­gal­bos. Dar ne­pra­dė­ję veik­los, įsto­jo­me į aso­cia­ci­ją. Sun­kiai, bet ga­vo­me 50 tūks­tan­čių eu­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos. Iš vi­so in­ves­ta­vo­me apie 600 tūks­tan­čių.

Daug ką kū­rė­me pa­tys, ži­no­da­mi pa­grin­di­nius prin­ci­pus. Pa­gal mū­sų da­ry­tus brė­ži­nius vie­na Lie­tu­vos fir­ma mums pa­ga­mi­no vo­nias, vamz­dy­nus pir­ko­me iš suo­mių, siurb­lius – iš ita­lų, au­to­ma­ti­ka – lie­tu­viš­ka. Įran­gos na­šu­mas – 100 to­nų žu­vies per me­tus.

Pra­mo­vė­me, tiks­liau, aš pra­mo­viau, su pa­tal­pų ven­ti­lia­ci­ja. Ne­ži­no­jau, pa­gal ką rei­kia su­skai­čiuo­ti, to­dėl pa­siė­miau se­ną zoo­tech­ni­kos ži­ny­ną ir vis­ką pa­skai­čia­vau lyg au­gi­nant ver­še­lius. Pa­si­ro­do, rei­kia­mai neį­ver­ti­nau drėg­mės, van­dens, to­dėl ven­ti­lia­ci­ją tu­rė­jo­me dvi­gu­bai silp­nes­nę nei rei­kia. Vi­sa ki­ta su­si­kū­rė­me pa­kan­ka­mai ne­blo­gai“, – su šyp­se­na pa­sa­ko­ja di­rek­to­rius.

Da­bar jau kaip sma­gų nu­ti­ki­mą Vy­tau­tas pri­si­me­na at­ve­jį, kai dar ne­mo­kė­jo elg­tis su mai­liu­mi ir iš Ry­gos par­si­ve­žė ser­gan­čių žu­vy­čių.

„Per va­lan­dą kris­da­vo apie 1000 žu­vų. Va­lan­dos ei­na, o mes ne­ži­nom, ką da­ry­ti. Ieš­kom pa­gal­bos Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je – ne­ži­no, pas ko­le­gas – ne­sa­ko ar­ba ne­ži­no. Tuo­met šo­vė min­tis su­si­ras­ti Kau­no pre­ky­bos cent­ro „Me­ga“ ak­va­riu­mo pri­žiū­rė­to­ją. Ji pa­sa­kė, kad to­kio vais­to tu­ri „Ki­kos“ pre­ky­bos tink­las. Vais­tų bu­te­liu­ko už­ten­ka 10-ies lit­rų ak­va­riu­mui. O mums rei­kia 140-iai ku­bų. Pa­si­ro­do, vi­soj Lie­tu­voj to­kio kie­kio nė­ra.

Ta­da grie­bė­mės šiau­do – per­skai­tę vais­tų su­dė­tį, ėmė­mės ga­min­ti pa­tys.

Ats­ky­rėm 20 tūks­tan­čių ma­žiu­kų ir pra­dė­jom juos „mau­dy­ti“ vais­tų tir­pa­le. Ir ką – ry­to­jaus die­ną žu­vy­tės nu­sto­jo dvėst, gry­be­lis neišp­li­to“.

Da­bar jau mo­ka­me su tuo tvar­ky­tis – mai­lius pir­miau­sia pe­rei­na ka­ran­ti­ną, o ir dar­buo­to­jai griež­tai lai­ko­si nu­sta­ty­tos tvar­kos. Aš į pa­tal­pas įei­ti ne­ga­liu“.

Ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą val­gė­te ša­mą?

Po pu­sės me­tų bend­ro­vė jau tu­rė­jo ša­mų, ku­riuos ga­lė­jo par­duo­ti. Ir čia ka­ru­se­lė su­sto­jo – išaiš­kė­jo, jog užau­gin­ti juos yra pa­ts leng­viau­siais dar­bas, o kur juos užau­gin­tus dė­ti?

Ne­jau­gi nie­kas ne­pir­ko?

„O ka­da jūs pa­sku­ti­nį kar­tą val­gė­te ša­mą?“ – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko Vy­tau­tas.

„Aš – per Ka­lė­das, sū­nus par­ve­žė“, – šyp­te­liu.

„O mes neį­ver­ti­no­me, kad lie­tu­vis ant sta­lo de­da sil­kę, jū­ros ly­de­ką, skumb­rę, da­bar jau – ir la­ši­šą, o ša­mą la­biau ži­no tik žve­jai ir gur­ma­nai, to­dėl rea­li­za­ci­ja ėmė strig­ti“, – di­rek­to­riui vi­sai ne­juo­kin­ga. Juo­lab, kad vie­nas po ki­to iš že­mė­la­pio ėmė ding­ti anks­čiau už juos pra­dė­ję veik­ti ša­my­nai.

Kad su­ma­žė­jo kon­ku­ren­ci­ja, gal ir ne­blo­gai, ta­čiau rea­li­za­ci­jos tai neiš­ju­di­no.

Pa­sak V. Pra­nins­ko, au­gin­to­jai ži­no, kad ša­mas – ge­ra žu­vis, tarp jos ir la­ši­šos esą ga­li­ma dė­ti ly­gy­bės ženk­lą. Už kar­pį ji esą daug ge­res­nė, ta­čiau ko­ją ki­ša per ma­žas žu­vies ži­no­mu­mas.

Ši pro­ble­ma bu­vo ke­lia­ma ir aso­cia­ci­jo­je, siū­ly­ta reng­ti bend­rą rek­la­mą, ta­čiau pa­siū­ly­mai taip ir li­ko po­pie­riu­je – neat­si­ra­do no­rin­čių tam in­ves­tuo­ti pi­ni­gų.

„Pa­ro­dai, pa­vyz­džiui, Ber­ly­ne ga­li gau­ti iki 30 tūks­tan­čių eu­rų eu­ro­pi­nės pa­ra­mos. Rek­la­mai, vie­ši­ni­mui. O vie­ti­nė rek­la­ma ir pro­duk­ci­jos ži­no­mu­mo di­di­ni­mas – ta­vo pa­ties rei­ka­las.“

Nor­ve­gai per 25-erius me­tus pa­da­rė to­kią la­ši­šos rek­la­mą, kad šią žu­vį da­bar jau ži­no vi­si, o ša­mas dar tik tu­ri skin­tis ke­lią rin­ko­je.

„Dan­tis su­kan­dę me­tė­me ne­ma­žai pi­ni­gų, sam­dė­me rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tus, nes šios sri­ties mes nė vie­nas ne­ži­no­me. Taip at­si­ra­do nau­jas pa­va­duo­to­jo eta­tas, rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tų, už už­sa­ky­mus ir pre­ky­bą at­sa­kin­gas žmo­gus.

Mū­sų pa­va­di­ni­mas bu­vo „Bai­so­ga­los žu­vys“. Pa­si­ro­do, jis ne­pat­rauk­lus, to­dėl yra ne­tin­ka­mas. Pa­kei­tė­me į „Žu­vė­ją“ – žu­vin­gą idė­ją. Ir pro­duk­ci­jos nuo­trau­kų ki­to­kių pri­rei­kė, dau­ge­lio ki­tų da­ly­kų.“

Dar bai­so­ga­lie­čiai su­pra­to, kad da­lį pro­duk­ci­jos tu­ri per­dirb­ti. Iš pra­džių gal­vo­jo, kad už­teks de­šim­ta­da­lio – de­gus­ta­ci­jai, rek­la­mai, sko­nio ty­ri­mams.

Krei­pė­si pa­gal­bos į „Nor­ve­li­tos“ įmo­nę. La­bai pa­gel­bė­jo. Ta­čiau kiek jie ga­li žais­ti su ma­žais kie­kiais, jei jų įmo­nė per pa­rą po 80 to­nų žu­vies per­dir­ba.

„Žu­vė­jai“ te­ko iš­ti­sus me­tus varg­ti, kol ga­vo vi­sus per­dir­bi­mui rei­kia­mus lei­di­mus ir ga­lė­jo pa­tys pra­dė­ti per­dir­bi­mo pro­ce­są.

Ša­mo va­ria­ci­jos: su apel­si­nais, span­guo­lė­mis, šo­ko­la­du

„Be­dirb­da­mi su­pra­to­me, kad pir­kė­jui daug priim­ti­nes­nis va­rian­tas yra nu­si­pirk­ti ne vi­są ša­mą, o jo da­lį. To­dėl ėmė­me ga­min­ti ša­mo fi­lė (su oda, be odos, įvai­rio­se pa­kuo­tė­se). O kai iš­pjau­ni ge­riau­sią žu­vies da­lį, lie­ka ne­ma­žai ko­ky­biš­kos žu­vies“, – pa­sa­ko­ja V. Pra­nins­kas.

Mė­ne­sį „Žu­vė­jos“ dar­buo­to­jai var­go, kol iš­mo­ko ska­niai iš­rū­ky­ti ša­mą. Te­ko kreip­tis net į moks­lo žmo­nes, kad paaiš­kin­tų, ko­dėl tu­ri­ma rū­kyk­la neiš­rū­ko žu­vies tin­ka­mai.

Į Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Mais­to ins­ti­tu­to spe­cia­lis­tus krei­pė­si ki­tos pa­gal­bos – kad pa­dė­tų su­kur­ti nau­jas per­dir­ba­mos pro­duk­ci­jos re­cep­tū­ras.

Taip at­si­ra­do džio­vin­tų ša­mo fi­lė juos­te­lių su šo­ko­la­du rin­ki­nys, ša­mo fi­lė su apel­si­nais, cu­ka­tomis ir im­bie­rais, fi­lė su ba­ra­vy­kais, su span­guo­lė­mis ir lę­šiais, už­te­pė­lės su avin­žir­niais ir ana­kar­džių rie­šu­tais, ša­mo fi­lė keps­ne­liai su ka­riu ir čiob­re­liais ir daug ki­to­kių pro­duk­tų.

Jų „Žu­vė­jos“ asor­ti­men­te – per 30 pa­va­di­ni­mų.

Bend­ro­vė tu­ri sa­vo au­to­par­duo­tu­vę, ku­ri pre­kiau­ja mu­gė­se, tur­guo­se ir taip ti­ria rin­ką, su­ži­no val­gy­to­jų nuo­mo­nę, pa­sta­bas.

V. Pra­nins­kas pa­si­džiau­gia: sun­kiai, bet pa­vy­ko pra­si­muš­ti į ke­lis di­džiuo­sius pre­ky­bos cent­rų tink­lus. Tai bend­ro­vę ver­čia la­bai pa­si­temp­ti.

„Tu­ri bū­ti kaž­kuo įdo­mus, ne­nuo­bo­dus, tu­ri nuo­lat ką nors keis­ti: pa­kuo­tės spal­vą, už­ra­šų šrif­tus, įpa­ka­vi­mo dy­džius, pro­duk­ci­ją, nes ant­raip pa­si­rinks ne ta­ve, o tą, ku­ris pa­siū­lys įdo­mes­nių, klien­tus vi­lio­jan­čių nau­jo­vių“.

Už­si­ka­bi­no ir ti­ki­si iš­si­lai­ky­ti

Šian­dien V. Pra­nins­kas sa­ko: žu­vi­nin­kys­tė – sun­kus vers­las. Pa­gau­ti žu­vį ir ją per­dirb­ti yra ge­ro­kai pa­pras­čiau ir pi­giau, ne­gu ją užau­gin­ti ir per­dirb­ti. Au­gin­da­mas žu­vį, jos ne­ga­li lai­ky­ti il­giau, ne­gu to rei­kia, nes tuo­met kiek­vie­na die­na pra­de­da ne­šti nuo­sto­lių: žu­vį rei­kia šer­ti, keis­ti van­de­nį.

Gal to­dėl šian­dien iš rin­kos jau iš­kri­to Šiau­lių, Dot­nu­vos, Kau­no ša­mi­nės ir bai­so­ga­lie­čiai li­ko rin­ko­je vie­ni iš „kie­čiau­sių“?

„Mes ir­gi tu­rė­si­me „su­kram­ty­ti“ mi­nu­są, nes po vi­sų per­tvar­kų ir nau­jo­vių tik nuo praė­ju­sių me­tų lie­pos rei­ka­lai pa­ju­dė­jo į prie­kį, pra­dė­jo­me at­si­gau­ti. Pa­ga­liau pa­si­ro­dė įdė­tų pa­stan­gų re­zul­ta­tas ir pra­dė­jo­me lip­ti į kal­ną“, – tei­gia­mu po­stū­miu džiau­gė­si va­do­vas.

Gruo­dį įmo­nės par­da­vi­mai šok­te­lė­jo 25 pro­cen­tais. Svar­biau­sia, kad už­sa­ky­mai ei­na ir sau­sio mė­ne­sį. Anot V. Pra­nins­ko, jie šiek tiek ma­žes­ni, bet ei­na. Toks ir bu­vo bend­ro­vės tiks­las.

2017 me­tais „Žu­vė­jos“ par­da­vi­mai bu­vo 74 pro­cen­tais di­des­ni nei 2016-ai­siais. Pi­ni­gi­ne iš­raiš­ka – 90 pro­cen­tų dau­giau. Prie to pri­si­dė­jo spren­di­mas pa­tiems per­dirb­ti pro­duk­ci­ją.

„Ga­mi­ni ir par­duo­di 8 to­nas per mė­ne­sį, ir jau esi pliu­se. Kuo di­des­ni ga­my­bos kie­kiai, tuo ma­žes­ni ga­my­bos kaš­tai. Apie 55 pro­cen­tus są­nau­dų su­da­ro pa­ša­rai. 1,2 ki­log­ra­mo pa­ša­ro užau­gi­na 1 ki­log­ra­mą žu­vies. Jei tik per­lai­kai, kaš­tai au­ga“, – sa­ko direktorius.

Pa­sak V. Pra­nins­ko, „Žu­vė­jo­je“ dir­ba 10 dar­buo­to­jų, ku­rių am­žiaus vi­dur­kis – apie 30 me­tų. Gruo­dį jų at­ly­gi­ni­mas bu­vo nuo 600 iki 850 eu­rų – kai­me ka­žin ar ra­si di­des­nį už­dar­bį.

Di­rek­to­rius pa­si­džiau­gė: vie­na šei­ma grį­žo iš Nor­ve­gi­jos ir atė­jo pas juos, ki­ta mer­gi­na ne­va­žia­vo pas ma­mą į Lon­do­ną ir li­ko čia, tech­no­lo­gu pra­dė­jo dirb­ti jau­nas spe­cia­lis­tas. Sma­gu.

„Pa­ju­dės rei­ka­lai la­biau, ga­lė­si­me gal­vo­ti ir apie di­des­nius at­ly­gi­ni­mus. Jei vis­ką at­skai­čius, kaž­kiek lie­ka ir bend­ro­vei, jau­čiu pa­si­ten­ki­ni­mą šiuo dar­bu“, – iš­ly­di V. Pra­nins­kas.

Au­to­rės nuo­tr.

Ki­log­ra­mas at­vė­sin­to ūsuo­to­jo gra­žuo­lio kai­nuo­ja per 5 eu­rus.

Pa­tal­po­je, ku­rio­je sto­vi re­zer­vua­rai su ša­mais, vy­rau­ja ši­lu­ma ir drėg­mė. Triukš­mas ir švie­sa ša­mams ne­pa­tin­ka.

UAB „Bai­so­ga­los bioe­ner­gi­ja“ di­rek­to­rius Vy­tau­tas Pra­nins­kas: „Pra­dė­jus žu­vi­nin­kys­tės vers­lą, ne­ma­žai įran­gos su­kū­rė pa­tys „Bai­so­ga­los bioe­ner­gi­jos“ dar­buo­to­jai“.

„Žu­vė­jo­s“ tech­no­lo­gas Gied­rius Ša­raus­kas – jau­nas spe­cia­lis­tas, čia atė­jęs dirb­ti įgijęsLie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to dip­lo­mą.

Va­sa­rą ša­mams au­gin­ti pa­kan­ka sau­lės ba­te­ri­jų ener­gi­jos.

Net ša­mo at­lie­ko­se yra nau­din­gų me­džia­gų – gliu­ko­za­mi­no.

Da­lis pro­duk­ci­jos va­kuu­muo­ja­ma.

Rū­ky­mo cik­las trun­ka apie 4 va­lan­das.

Per­nai vy­ku­sio­je Lie­tu­vos ga­min­to­jų pa­ro­do­je „Žu­vė­jos“ džio­vin­tos ša­mo fi­lė juos­te­lės pel­nė „Rin­kis pre­kę lie­tu­viš­ką 2017“ dip­lo­mą.

Apie vers­lo iš­šū­kius

UAB „Bai­so­ga­los bioe­ner­gi­ja“ di­rek­to­rius Vy­tau­tas Pra­nins­kas: „Tu­ri bū­ti kaž­kuo įdo­mus, ne­nuo­bo­dus, tu­ri nuo­lat ką nors keis­ti: pa­kuo­tės spal­vą, už­ra­šų šrif­tus, įpa­ka­vi­mo dy­džius, pro­duk­ci­ją, nes ant­raip pa­si­rinks ne ta­ve, o tą, ku­ris pa­siū­lys įdo­mes­nių, klien­tus vi­lio­jan­čių nau­jo­vių.“