Naujausios
Gal Ožkos metais prigis ožkos?
Krentant pieno supirkimo kainoms kaimuose sparčiai nyksta pienininkystės ūkiai. Pavieniai gyventojai sau laikytas kelias žaląsias ar juodmarges taip pat išparduoda. Nemaža dalis norinčiųjų turėti savo pieno ir jo produktų jas keičia ožkomis, kurių pienas maistingas, ypač tinka vaikams ir pagyvenusiems žmonėms, o mėsa laikoma dietine. Ožkos metai šiuos nelepius gyvulėlius gali labiau išpopuliarinti.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Ožka netilpo į bagažinę
Mažo Stoniūnų kaimo (Joniškio rajonas) gyventoja Genė Vaičiulienė savo tvartuke laiko dvi melžiamas ožkas ir dvi mažas, neseniai pasaulį išvydusias raguotąsias. Visos jos – ne įprastos lietuviškos baltakailės, bet juodomis, tarsi kojinėmis apautomis kojomis, tokia pat juosta per nugarą ir pamargintu snukučiu.
Tai – ilgai ir kruopščiai ieškotos alpinės ožkos, kilusios iš Prancūzijos, kur buvo atliekama intensyvi selekcija, siekiant pagerinti jų vienarūšiškumą, pieno produkciją. Alpių ožkos puikiai adaptuojasi, atsparios pervežimams. Tad jas net jūreiviai pasiimdavo į ilgas keliones jūra, kad turėtų šviežio pieno ir mėsos.
Šios veislės ožkos Genės Vaičiulienės sodybą pasiekė iš Akmenės rajono. Moteris rado skelbimą laikraštyje ir nusipirko pradžioje vieną. Po kiek laiko tie patys pardavėjai paskambino ir pasiūlė paimti antrą ožkelę iš greta gyvenusių žmonių.
Pienas skanus, sviestas nepatiko
Iš dviejų ožkų kasdien šeimininkė primelžia keturis litrus pieno, vasarą, kai cibos ganosi pievoje, pieno padaugėja iki šešių litrų.
Alpių ožkos malonios ir tuo, kad neskleidžia specifinio kvapo, meilios, todėl su jomis mėgsta žaisti vaikai.
Iš pieno moteris gamina varškę, sūrius, kartą iš nugriebtos grietinės, kurios paprastai mažai nusistovi, sumušė sviestą, bet šis pasirodė savotiškas, baltos spalvos, primenantis lajų.
Stoniūniškė kas rytą geria po puodelį virinto ožkos pieno, o kaimynas Albertas mėgsta šiltą, ką tik pamelžtą. Ožkos pienas – saldesnis už karvės.
Ožkų mėsa laikoma dietine. Ponia Genė jos jau ragavo, nes vieną raguotąją prieš šventes papjovė. Paskui kepė, troškino ir savo vardadieniui sausio 3-iąją svečiams ant stalo patiekė kartu su triušiena ir vištiena.
Rinkosi kaip karalienę
Už pirmąją pieningą Zaaneno veislės ožką šeimininkė labai daug mokėjo – per tūkstantį litų, nors lietuviškos veislės atstovę galima įsigyti už 200 litų.
„Rinkausi kaip karalienę. Nenorėjau paprastos“, – prisimena G. Vaičiulienė, ožkomis susidomėjusi po to, kai nebepajėgė laikyti karvių, kurių kažkada turėjo penkias. Buvo jau per sudėtinga apsirūpinti šienu, tekdavo pagalbininkų samdyti.
Prieš trejus ketverius metus moteris Joniškio žemės ūkio mokykloje apie ožkas išsamiai išsikalbėjo su jų augintoju Raimondu Melderiu iš Latvijos. Jis laiko didelę bandą ožkų, kurias melžia automatine linija, be to, turi sūrių gamybos cechą. Mažus apvalius sūrio gabaliukus, marinuotus sūryme, parduoda parduotuvėse Rygoje ir kituose miestuose.
„Bet važiuoti už Rygos pasirodė per toli. Susižinojau, kad tokios veislės bandą laiko žmogus Marijampolės rajone. Vaikai tądien metė darbą Šiauliuose ir su didele mašina išrūkome į kitą Lietuvos pakraštį“, – pasakoja G. Vaičiulienė.
Ožkos nereiklios, joms daug pašarų nereikia. Vasarą šie guvulėliai mėgsta paskanauti medžių šakelių, tad šeimininkė jų palaužo, kartais ir iš obelų sodo.
Protingas ir jaukus gyvulys
Nuošaliame Giminėnų kaime gyvenantį ūkininką Juozą Ramoną pažįstami vadina „ožkų karaliumi“.
Vyras šiuos gyvulius augina jau daugiau kaip 20 metų. Kai pagal Valstiečių ūkio įstatymą iš Kuršėnų persikėlė į buvusią tėviškę žemės dirbti, įveisė ir jų bandą, tada pirko čekų baltąsias. Iš viso daugiausia vienu metu turėjo 15 raguotųjų. Tada, anot šeimininko, jos jau „siautėdavo po sodą“.
Vėliau ūkininkas didžiąją dalį žemės perdavė sūnui, bet dar ir pats valdo apie 30 hektarų.
Dabar tvarte žiemoja trys ožkos ir ožys. Tai – trečioji karta ūkyje. Kai kurios geros ožkos čia išgyvendavo dešimt metų.
„Ožka – kaip šuo, labai protingas ir jaukus gyvulys. Kiekviena, pašaukta vardu, atsiliepia ir ateina, iš paskos sekioja. Galėtų su manimi iki pat Joniškio (miestas už 13 kilometrų – aut. past.) nueiti be pavadžio“, – su meile apie augintines šneka Juozas Ramonas.
Augalų gurmanės
Ūkininkas aiškina, kad ožkos barti nei užploti jai negalima, – įsidėmės ir visą gyvenimą atsimins. Vyras visai nesutinka, kad šie gyvuliai užsispyrę, atvirkščiai – labai meilūs, bendraujantys, tik baikštūs.
Vienkiemyje gyvenančio ūkininko ožkos teritorijoje vaikščioja palaidos, niekur toliau iš kiemo ar daržo neina. Jos – gurmanės, ėda ne visą žolę nuo krašto iš eilės, kaip elgiasi karvės, bet pasirinkdamos, tarsi vaistažoles rūpestingos šeimininkės.
Nors ožkos pieną patartina vartoti tiems, kieno organizmas sunkiai virškina karvės pieną, kai kurie žmonės laikosi išankstinio nusistatymo, kad neskanus kvapas.
J. Ramonas pasisiūlo pavaišinti balinta kava. Iš tiesų – jokio kvapo. Pasak vyriškio, jis dažniausiai atsiranda nuo tam tikros mitybos. Pavyzdžiui, jei gyvulys priės vien beržų šakelių.
Įprastai žiemos metu nieko įmantraus ožkoms nereikia. Pakanka šieno, miežių grūdų miltų ir vandens. Dar tinka šakniavaisiai. Kiekiai nedideli, tad gerokai lengviau išlaikyti nei karvę.
Ožkas dovanojo, šunelį – priglaudė
Kai kurias jaunas ožkeles ūkininkas pardavė. O buvo, kad ir dovanojo.
„Šeima iš Kuršėnų pirko iš manęs ožkytę. Po kiek laiko jiems nuvežiau dovanų antrą. Esu ir dar vienam atidavęs. Negaila, pačiam jų per daug buvo“, – šypsosi J. Ramonas.
Geros širdies žmogus ne tik ožkeles dovanoja, bet priglaudė šunelį iš Šiaulių gyvūnų globos namų. Gyvūnas buvo toks dėkingas, kad visą kelią važiuodamas laižė šeimininkui nuo kaktos prakaitą.
Neveislinis, bet dabar tiesiog blizgantis Sargiukas nuo šeimininko neatstoja nė per žingsnį. O šiam atsisėdus ant kėdės, pats ropščiasi ant kelių ir viso pokalbio metu stebi kiemą, kur jį neramina svetimas automobilis.
Tai kokie šiemet bus Ožkos metai?
„Esu ūkininkas, kuriam visada sekasi. O jau šie metai tai ir negali būti blogi“, – šypsosi Giminėnų vienkiemio gyventojas.
Ožkų augintojai irgi gaus išmokas
Lietuvoje ožkų augintojai ilgą laiką buvo ignoruojami, negaudavo jokių išmokų. Todėl kaimuose išliko tik pavieniai šie gyvulėliai.
Nuo šių metų padėtis turėtų pasikeisti, nes už kiekvieną 2015-aisiais užregistruotą ožką bus mokama 23,75 eurų (82 litų) išmoka. Išmokos augintojus pasieks 2016 metais.
Statistikos duomenimis, dabar Lietuvoje dabar auginama apie 10 tūkstančių ožkų.
Autorės nuotr.
PAIEŠKOS: Genė Vaičiulienė iš Stoniūnų kaimo įdomesnės veislės ieškojo ir Latvijoje, o Alpių ožką Cibutę parsivežė iš Akmenės rajono.
SŪRIS: Genės Vaičiulienės namuose beveik visada yra ožkos sūrio.
PIENAS: Stoniūnų kaimo gyventoja Genė Vaičiulienė ožkų pieno sukaupia varškei ir sūriui.
JAUKUMAS: Juozas Ramonas sako, kad ožkos – jaukūs gyvūnai, Bielka tai akivaizdžiai demonstruoja.
VARDAS: Ši ožkelė gimusi gavo Katalinos vardą, bet Genės Vaičiulienės kaimynas Albertas Žąsinas ją, dažnai bliaunančią, visai netyčia pervadino „Katažyna“.
POREIKIS: Ožka – nereiklus gyvulys ir šieno jai daug nereikia.
MARGUMAS: Margutė vardą gavo dėl kailio margumo.
RAGAI: Ožys, vardu Ožys, stebina įspūdingais ragais.
ĮPROTIS: Juozas Ramonas sako, kad negalėtų gyventi be ožkų, labai prie jų pripratęs.
PRIGLAUDIMAS: Geraširdis vyras Sargiuką priglaudė iš Šiaulių gyvūnų globos namų.
PASILAKSTYMAS: Ožkytės (iš kairės) Margutė, Sigutė ir Bielka mėgsta pasilakstyti lauke ir žiemą.