
Naujausios
Fotografijos saugo istoriją
Kelmės rajone, Šaukėnų miestelyje, gyvenantys Zosė ir Augenijus Ambrozai buvo vieni iš pirmųjų fotografų Lietuvoje įkūrusių kilnojamąjį fotopaviljoną. Bibliotekininkė ir buvęs milicininkas fotografavo, nes iš mažų atlyginimų buvo sunku išlaikyti tris vaikus.
Šiandien pono Augenijaus fotografijos demonstruojamos parodose. Jis yra išleidęs atvirukų rinkinius su Kelmės, Šaukėnų ir kitų miestų vaizdais.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Augenijaus Ambrozo pomėgis fotografijai atsirado vaikystėje. Jį žavėjo pasakojimai apie dėdės fotografo gyvenimą ir veiklą. Baigęs trečiąją klasę, vasarą uždirbo pinigų pirmajam savo fotoaparatui.
Augenijaus tėvai gyveno Gailiuose, 12 kilometrų nuo Kelmės. Sukrapštęs pinigų fotoaparatui Augenijus jo pirkti į Kelmę ėjo pėsčias, nes jeigu būtų išleidęs kapeikų autobuso bilietui, nebūtų užtekę svabiam pirkiniui.
Pirmasis aparatas buvo „Vesna“. Su juo galėjai padaryti 40 kadrų. Fotografavo audžiančią savo mamą, draugus, vaizdus.
Susituokę Zosė ir Augenijus Ambrozai apsigyveno Šiauliuose. Augino tris vaikus. Jis dirbo tuometinėje milicijoje, ji – centrinėje miesto bibliotekoje. Atlyginimai maži, o reikia išlaikyti tris vaikus.
„Turiu užrašų knygutę, kurioje fiksuodavau visas išlaidas. Per dieną negalėdavau išleisti nė trijų rublių. Vyras gaudavo 84 rublius, aš – 70 rublių algos. Vėliau jo atlyginimas išaugo iki 140 rublių“, – mena ponia Zosė.
Vyras pomėgį fotografijai pavertė pajamų šaltiniu. Laisvu nuo tarnybos metu įsidarbino buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė.
„Tuo metu buvo mažiau fotografų mėgėjų, todėl fotoateljė kartais pritrūkdavo fotografų. Kažkas turėdavo likti ateljė, jeigu kas ateitų fotografuotis dokumentams ar portretui, kažkas daryti reportažines nuotraukas iš vestuvių, krikštynų, laidotuvių. Aš ir buvau tas fotografas, kuris dirba pagal iškvietimą laisvu nuo tarnybos metu“, – pasakoja ponas Augenijus.
Fotoateljė buvo Kuršėnuose. Augenijus dirbo Daugėlių filiale. Su užsakovais fotografas sudarydavo žodinę sutartį, apkalbėdavo, kur pavyzdžiui, jaunavedžiai pageidauja fotografo, kur ne. Ir važinėdavo drauge su vestuvininkais. Reportažinių nuotraukų tuo metu jaunavedžiai užsisakydavo už 80–140 rublių. Per mėnesį fotografui į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato kasą reikėdavo įnešti 250 rublių. Kiti pinigai būdavo jo.
Kartais A. Ambrozas negalėdavo ištrūkti iš darbo, o užsakymas fotografuoti laukė. Tuomet ir sugalvojo išmokyti fotografuoti žmoną Zosę. Ji taip pat nuo mažens domėjosi fotografija. Sudomino klasės auklėtojas Antanas Šilgalis. Sėkmingai baigė kursus ir išlaikė egzaminą. Esant reikalui, pakeisdavo vyrą.
Fotografams tekdavo važiuoti ir į fermas. Ten fotografuodavo darbininkus dokumentams.
Ambrozai pasakoja jau praėjusiame amžiuje savaip retušuodavę, pagražindavę nuotraukas, kad lengviau atlaikytų konkurenciją. Juk kiekvienas žmogus nuotraukose save nori matyti gražesnį.
Gyvendami Šiauliuose Ambrozai dairėsi namo, nes, mirus mamai, turėjo prižiūrėti neįgalią seserį. Negreitai aptiko namelį Šaukėnuose, priešais vaizdingąjį tvenkinį, vadinamą Šaukėnų jūra. Tinkamo būsto ieškojo apie dešimtmetį.
Apsigyvenus Šaukėnuose fotografija padėjo geriau gyventi ir išėjus į pensiją. Įsigijo verslo liudijimus, kilnojamąją fotostudiją. Pradėjo daryti vinietes abiturientams, mokinių klasių nuotraukas. Iki 2004-ųjų dar darbavosi sena technika, juostiniais fotoaparatais. Vėliau teko pereiti prie skaitmeninės fotografijos. Tačiau žmonės vis tiek norėdavo popierinių nuotraukų. Jas spausdinti tekdavo važiuoti į miestą.
Dabar ponas Augenijus sako į juostinių aparatų laikus niekuomet negrįžtų. Skaitmeninės nuotraukos kokybiškesnės.
Senąją fototechniką Ambrozai naudoja edukacinei veiklai.
„Prisijaukinęs“ tuo metu modernius fotoaparatus „Fed“ ir „Kiev Vega“ ponas Augenijus keliavo po Lietuvą, nuotraukose įamžino Šaukėnus, Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Palangą, Žemaitijos bei Aukštaitijos savitumus. A. Ambrozui teko fotografuoti ir tuometiniame Leningrade, Kijeve, Dnepropetrovske, kitose buvusios Sovietų Sąjungos vietovėse.
Fotografas yra surengęs keliasdešimt parodų Vilniuje, Šiauliuose, Kelmėje, Šaukėnuose, Lodzėje (Lenkija). Jo darbų yra įsigiję fotografijų žinovai iš Lenkijos, Švedijos, Lietuvos.
A. Ambrozo nuotraukomis iliustruota knygų. Fotografijos panaudotos knygoje „Kelmės dekanato bažnyčios“.
„Dabar daugelis šeimų turi fotoaparatus arba fotografuoja telefonais, fotografai kaip ir nereikalingi, – svarsto A. Ambrozas. – Tačiau mes dar nuvažiuojame į rajono renginius, nueiname į miestelio šventes, sporto varžybas. Padarome reportažinių nuotraukų. Jose kaupiame Šaukėnų ir viso Kelmės rajono kultūros istoriją.“
Fotografas yra išleidęs atvirukų rinkinius su Šaukėnų vaizdais, „Kelmė šerkšno raštuose“, „Kelmė spalvų glėbyje“, Kelmė amžių sandūroje“. Ypač įdomus pastarasis atvirukų rinkinys. Vienoje atvirutėje senosios Kelmės, fotografuotos per karą vokiečių kareivių ir šiandieniniai tos pačios gatvės ar vietos vaizdai.
Pomėgis fotografuoti kartais ankstyvais vasaros rytais, vos pradėjus švisti šaukėniškius fotografus pakelia iš lovos. Jiedu vaikšto Šaukėnų jūros pakrantėmis ir fiksuoja vaizdus, kurių nepamatysi dieną.
Autorės nuotr.
Kelis dešimtmečius kartu gyvenančius Zosę ir Augenijų Ambrozas jungia bendras pomėgis fotografijai.
Zosė ir Augenijus Ambrozos, Šaukėnuose ir Kelmės rajone labiau žinomi kaip fotografai negu kaip buvusi bibliotekininkė ir buvęs milicininkas.
Augenijaus AMBROZOS nuotr.
Kelmės miestas iš katalikų bažnyčios bokšto 1931 metais ir 20015 metais.
Kelmė 1915 metais ir po šimtmečio – 2015 metais.
Kelmė 1934 metais. Garbės paradas skirtas LR Prezidento A.Smetonos 60-čiui Vytauto Didžiojo gatvėje. Nuotr. I.Ruko 1934 metų ir nuotrauka Augenijaus Ambrozos 2015metais. Fotografuota iš Svivaldybės pastato balkono.
Augenijus Ambroza dabar dažniausia fotografuoja vietovių vaizdus ir objektus.