Naujausios
Fantazijos purslai
Mielosios, šįkart noriu su jumis pakalbėti apie dovanas. Šiam pokalbiui mane inspiravo paskutinė mano dovana...
Likus iki mano gimtadienio gal porai mėnesių, maniškis manęs užklausė, ko aš norėčiau dovanų. Pasakiau, kad atstotų, nes iki gimtadienio dar daug laiko. Po kelių dienų jis džiaugsmingai pareiškė, kad jau turi man dovaną, o dar po kelių dienų mirktelėjęs pasiūlė: „Einam, aš tau dovaną parodysiu“.
Pasakiau, kad tikrai nežiūrėsiu, nes iki gimtadienio dar labai toli, bet po kelių dienų jis vėl primygtinai ėmė siūlyti parodysiąs man dovaną. O aš — ne, ir viskas, aš mėgstu siurprizus. O jis vis prašė, kad bent pažiūrėčiau, nes jam mat labai sunku iškentėti, bet galėsiu dovanos dar neimti.
Taip mes kariavome dar mėnesį, bet aš išsilaikiau dovanos nepažiūrėjusi.
Neslėpsiu, mane suintrigavo, apie maniškio ruošiamą staigmeną ir mūsų kovas, žinia, pranešiau visoms savo bendradarbėms ir draugėms, taigi, siurprizo laukėme koks 30 moterų. Visos ėmėsi fantazuoti, kas tai galėtų būti: gal kailiniai (bet į maniškį tai nepanašu, jis apie kailinius ir supratimo jokio neturi, ir, be to, ne toks mūsų socialinis sluoksnis), o gal perlų vėrinį ar kokį žiedelį su briliantu? Šiaip ar taip, visos nusprendėme, kad tai turėtų būti kažkas labai labai ypatingo.
„O gal jis tau nupirko kokius seksualius apatinius ir dabar nestygsta vietoje, kad tu juos kuo greičiau pasimatuotum?“, — pasakė viena draugė, ir aš nesąmoningai vakarais ėmiausi teptis kūną aliejumi, kad neatrodyčiau tame šilkiniame drabužėlyje, kaip kokia mėlyna nupešta višta.
Kai išaušo mano gimtadienis, maniškis jau rytą atsikepurnėjo su didžiule rožių puokšte ir visas spindėdamas įteikė man voką..... kuriame buvo 200 eurų.
Žiūrėjau į jį apstulbusi ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jis man būtų tą dovaną iš anksto aprodęs: aš ką, eurų nesu mačiusi? Ir kuo jau tie eurai tokie ypatingi, nebent rankų darbo? Bet tada tai būtų padirbti eurai ir man grėstų kalėjimas. Nebent jis to ir telaukia?
Žodžiu, buvau suglumusi, kaip reta, bet.... nuoširdžiai apsidžiaugiau ir pakštelėjusi saviškiui į skruostą nubėgau į vonią praustis. Po dušu (gimtadienio proga leidau sau ant galvos išpilti vandens už kokius penkis eurus) vis galvojau apie savo dovaną. Viena, kodėl jis du mėnesius nestygo vietoje ir džiaugėsi savo staigmena? Antra, ką dabar man pasakyti visoms trisdešimčiai draugių ir bendradarbių? Ot, kvaiša, ir reikėjo man viską išplepėti.
Kai vakare manęs pasveikinti sugužėjo geriausios draugės, nutariau viską joms dorai iškloti ir paklausti jų nuomonės dėl susidariusios situacijos.
Mūsų gudrioji psichologė pasakė, kad viska čia elementaru. Atseit, maniškis, įdėjęs pinigus į vokelį, jautėsi kaip pirmykštis vyras, parnešęs ir po mano kojų parbloškęs mamutą. Be to, vyrai duodami moteriai pinigų, jaučiais svarbiais, o mūsų visuomenėje tą jausmą jie patiria vis rečiau ir rečiau.
Tada psichologė bedė pirštu į mane ir paklausė: „O kaip tu pati jautiesi? Papasakok apie tave užplūdusius jausmus“.
Kadangi į mane sužiuro bent septynios poros smalsių padažytų akių, pabandžiau prisiminti... Sutrikusi, nustebinta, bet nepasakyčiau, kad nemaloniai... Ir, atvirai prisipažinsiu, tik nesupraskite manęs teisingai, galvoje net šmėkštelėjo mintis: galėjo pinigus pasmulkinti po 5 eurus ir mane jais apiberti.
Šiaip ar taip, visos nusprendėme, kad pinigai, žinant vyrų fantazijos trūkumą, tai labai gera, gal net geriausia dovana...
Nes viena draugė prisipažino kartą iš saviškio dovanų gavusi dvi padangas savo automobiliui, kita — sulčiaspaudę, bet baisiausia, kai jie pradeda dovanoti kremus iš tame pastate įsikūrusios kosmetikos platintojos.
O dabar, beje, aš turėsiu dar malonumą galvoti, ką už tuos pinigus galėčiau įsigyti. „Reikėtų sumokėti įsiskolinimą už šildymą...“, — pradėjo lįsti kvailos mintys, bet aš jas nuvijau šalin “fui“. “Gal naują puodų rinkinį?“ Šalin, buitie!. Bet pirkti kokių skudurų ar batų irgi ranka nekilo... Norėjosi už tą sumą įsigyti ką nors tokio ekstra super vertingo, pasakyčiau — nematerialaus.
Ir nusprendžiau, mielosios, tuos eurus įsidėti į piniginę ar į stalčiuką ir tiesiog turėti. O turėdama juos nuolat jausiuosi saugi, turtinga, viskuo aprūpinta ir savotiškai laiminga...
Saugumas ir pasitikėjimas už 200 eurų, ar ne puiki dovana?
Ieva, saugi
„Vyrai duodami moteriai pinigų, jaučiasi svarbiais, o mūsų visuomenėje tą jausmą jie patiria vis rečiau ir rečiau.