Emilis ir Vilma rojuje

Emilis ir Vilma rojuje

Emilis ir Vilma Kairiai su dukrytėmis Guste ir Barbora nuo šios vasaros persikėlė gyventi į rojų. Taip šeima vadina savo naują gyvenimą šiaudinėje troboje ant tvenkinio kranto Kartoklių kaime netoli Šaukėnų (Kelmės rajonas).

Emilio mintyse — naujo šiaudinio namo vizija: „Jei jau tas pastatas daugelį stebina, tai anas turėtų nustebinti dar labiau“.

Nijolė KOSKIENĖ

nikos@skrastas.lt

Pirties namas

Emilis Kairys savo valdų apžiūrą pradeda nuo pirmojo bandomojo statinio — pirties namo. „Visi bando nuo tualetų pradėti — man reikia didesnių iššūkių, kad būtų konstrukcija“, — paaiškina šeimininkas.

Emilis, dirbantis firmoje, prekiaujančioje baseinų įranga, sako nepriklausantis nei Šiaudinių namų statytojų asociacijai, nei kokiam ypatingam judėjimui, tačiau jau seniai domėjęsis ir ekologija, ir saulės architektūra, svajojęs apie gyvenimą sodyboje.

Šiaudine statyba pradėjo domėtis prieš 5-6 metus, ėmęs skaitinėti knygas angliškai. „Nes tai buvo kitaip. Tai nėra pigu, bet yra pigiau, šilta ir ekologiška“, — šiaudinės statybos privalumus dėsto Emilis. Be to, noras gyventi pasakų namelyje jau buvo nuo vaikystės, kai su susidomėjimu žiūrinėdavo pilies bokštus, svajojo apie kitokį, nei daugiabučio dėžutėje, gyvenimą.

Emilis didžiumą darbų darė pats: iš pradžių buvusi mintis, tada išdygo pamatai, galvoje nusistovėjo projektai, iš kokio 40-o paties daryto eskizo suplanuotas namo vidus.

Statė su draugais, šeima, giminėmis, artimaisiais, paskaitęs knygų ir dalyvavęs poroje praktinių šiaudų statybos seminarų.

„Iš tiesų čia nėra nieko sunkaus — sudedi "kitkas" (spudulus), jas suspaudi ir nutinkuoji“, — sako Emilis. Vėliau patikslina — per vieną dieną pastatė medinį karkasą, vėliau meistrai uždengė eglės skiedrų stogą, su visa šeima per pusantros savaitės sukišo kitkas, praėjusį rudenį pradėjo tinkuoti vidų, o Valentino dieną jau atšventė trobelėje. Išorę nutinkavo pavasarį, o nuo birželio su visa šeima čia pradėjo gyventi nuolat.

Emilis paskaičiavo: 60 kvadratų namas pastatytas ir įrengtas per 8 mėnesius, kvadratinio metro kaina — apie 1000 litų.

Kūrybingas požiūris

Apžiūrinėjame pirties namą iš išorės. Stogo viršuje įdėtas stoglangis —–pirktas nenaujas priešgaisrinis dūmų šalinimo liukas, sudėti dėvėti raudonmedžio langai.

Einame visą namą juosiančia terasa pažiūrėti Emilio darytų „baibokų...“. Vieną ventiliacinę angą— molio galvą jis pavadino Liūdesiu, kitą — Auksine burnele.

Į priepirčio sieną vietoj langelių įmūryti senoviški gaubti vaistų buteliai.

Nuo terasos pontoniniu tiltu patenkama tiesiai į prieplauką, kuri laikosi ant 40-ties bakų nuo chemikalų baseinams. „Sumeistravome ant kranto tiltelį, pritvirtinome bakus, nuplukdėme ir sujungėme vyriais su terasa“, — pontoninio tilto technologiją aiškina Emilis.

Prie terasos šiaudų atliekose auga bulvės, pirmametis daržas užveistas pagal natūraliosios žemdirbystės principus: auga popieriaus ir mulčio dirvoje.

60 kv.m. gyvenimo

Pro duris patenkama į nedidelį prieškambarį, greta — tualeto patalpa su sendaikčiuose pirktu senovišku vokišku klozetu, mozaika išklotame priepirtyje įrengtas dušas be jokios kabinos, patalpas apšviečia paprastos lemputės, įsukamos į tiesiai į patronus, aplipdytus tinku.

Pirtis pakankamai erdvi, kad laisvai tilptų šeši suaugę, pirtyje — naujausios technologijos krosnis. „Technologijoms aš pinigų netaupau, technologija turi veikti ir būti gera“, — paaiškina Emilis.

Apžiūrėję pirtelę patenkame į gyvenamąją erdvę, kurioje šeimininkauja Vilma Kairienė. Tai 40 kvadratinių metrų apačioje ir dar 20 viršuje, kur yra miegama ir kur visu ūgiu neatsistosi.

„Kiti sako: oj, nepatogu, o aš sakau: kaip tik gerai, vyras visada ateina į lovą keliais“, — juokiasi Vilma.

Tarp vienkiemio ir miesto

Vilma Kairienė, dirbanti pradinių klasių mokytoja Šiauliuose, yra savo vyro bendramintė.

„Negali žmogui neleisti įgyvendinti jo idėjų, nepalaikyti jo, juk jis - kūrėjas“, — sako Vilma.

Emilis su Vilma ir dukrytėmis apsisprendė šią žiemą gyventi pirties name, visi važinės į darbą ir mokyklą Šiauliuose ir statys naują, erdvesnį namą.

Ar nebaisu su mažais vaikais išsikelti į vienkiemį, juk Šiauliai — už 35 kilometrų?

„Kitiems yra daugiau baimės už mus, visi bijo, kiek mes išleisim kurui, kaip mes į būrelius nespėsim“, — sako Emilis.

„Man kaip tik smagu čia ilsėtis, gyventi, o dirbti mieste, nes man reikia judesio, bendravimo. Vien čia, vienkiemyje, būtų nuobodu“, — Vilma džiaugiasi suradusi tobulą gyvenimo modelį tarp miesto ir vienkiemio.

Pažadėjo rojų žemėje

Vilma prisimena, kaip Emilis kartą pasakęs: „Aš vis tiek padarysiu rojų žemėje“.

„Buvo pirma mano atostogų diena, didžioji ruošia mažajai pusryčius, girdžiu, man kavą užplikė, kviečia leistis į terasą, — pasakoja moteris, — sėdžiu terasoje, skambinu savo vyrui ir sakau: tu pažadą ištesėjai, sukūrei rojų žemėje — aš geriu kavą, o mergaitės laksto su šunimi po žalią žemę“.

„Ir susigraudinai“, — primena Emilis.

Vyras jau gyvena naujo namo, kurį statys ant šlaito, vizija. Šlaitas jau suformuotas, vidaus planavimo eskizas padarytas.

Namas bus statomas sporto rūmų principu, pasakoja Emilis, trys sienos — atviros, viena bus įkasta šlaite, į žemę, namo stogas bus apželdintas, o interjere ir eksterjere bus naudojama labai daug bioarchitektūros detalių — iš gamtos atsiradusių formų.

Didysis namas, kaip ir pirtis, bus pastatytas saulės architektūros principu: kai žiemą visą dieną pro visus langus saulė eina ratu ir prišildo grindis, kad būtų panaudota saulės energija, o vasarą saulė pro namo kraigą nepatenka ir namie būna vėsiau nei lauke.

Statybas pradės kitą pavasarį, o žiemą jau planuoja keltis gyventi.

Emilis sako, kad tokie tempai visai įmanomi: svarbu viską gerai susiorganizuoti ir sudėlioti.

Kokia tolimesnė šio rojaus vizija?

„Ji su metais keičiasi, kaip vynas — bus vis gražiau ir gražiau, atsiras daug vandens, aplink vandenį — augmenijos oazės“, — sako Emilis.

Šeimininkas prisipažįsta — kol neišbaigiantis minties, negalįs net miegoti.

O kai sugalvoja — tada ateina palaima. Užtat prieš ką darydamas jis piešia dešimtis eskizų.

„Netiesa, kad tik trečią namą sau statai, — įsiterpia Vilma, — Jei viską išgyveni, kaip Emilis, praktiškai nieko nebereikia keisti“.

Pavėsinė su picos krosnimi

Šią vasarą kieme išdygo pavėsinė apželdintu stogu. Tokiu stogu Emilis dengs ir būsimąjį namą.

Pavėsinė, žada Emilis, dar tinkuosis ir klijuosis mozaika.

Pavėsinės širdis — paties statyta picos krosnis, kurioje, jei gerai iškūreni, pica iškepa per pusantros minutės ar minutę.

Dar stovi didžiulis kazanas plovui virti. „Kulinarija — mano silpnybė“, — prisipažįsta Emilis ir išduoda firminio Ferganos (Uzbekija) plovo receptą.

 

GYVENIMAS: Vilma (iš kairės), Barbora, Gustė ir Emilis Kairiai savo sodybą jau vadina rojumi žemėje.

STOGAS: Pavėsinės stogą šeimininkai apželdino žole.Toks būsiąs ir naujojo namo stogas. Stogo sumuštinis: šešių centimetrų skydas iš lentų, bituminė danga, korio danga ir 15 centimetrų juodžemio. Juodžemio šonai ir apačia apipilti keramzitu — veikia kaip drenažas vietoje latakų lietui nubėgti.

 

ALTERNATYVA: Name įrengtas infraraudonųjų spindulių grindinis šildymas, pastatyta krosnelė, galima namą apšildyti ir nuo pirties. „Labai gerai, kai turi galimybę rinktis“, — sako Vilma Kairienė.

 

KŪRYBA: Lino užuolaidas laikantys karnizai — tai į sieną sukalti grėblio kotai, ant kurių permestas nudrožtas lazdynas.

 

PIRTIS: Savo gyvenimą gamtoje Kairių šeima pradėjo nuo pirties namo.

 

VENTILIACIJA: Šią iš pirties patalpos išeinančią ventiliacijos angą Emilis pavadino Liūdesiu.

 

LANGELIS: Dušo patalpa su šviesos langeliu, padarytu iš įmūryto seno vaistų butelio.

 

ŠVIESTUVAS: Originalius ir pigius šviestuvus sumąstė ir pagamino pats Emilis.

 

TEISYBĖ: Teisybės langas virš sofos išduoda namelį esant šiaudinį.

 

BIOARCHITEKTŪRA: Šiame name E.Kairys naudojo daug bioarchitektūros elementų. Jų apsčiai ketina naudoti ir naujojo namo interjere bei eksterjere.

 

KROSNIS: Šią vasarą išdygo pavėsinė, kurioje Emilis savo rankomis nulipdė picų krosnį.

KŪRYBA: „Negali žmogui neleisi įgyvendinti jo idėjų, nepalaikyti jo, juk jis kūrėjas“,— sako Vilma. Emilis prisipažįsta negalintis užmigti, kol neišbaigia kokios minties.

 

TILTAS: Šis tiltas plūduriuoja ant 40-ties tuščių bakų.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

FERGANOS PLOVAS

Tikras Ferganos plovas verdamas specialiame inde — kazane. Du tokius indus Emilis parsigabeno iš Rusijos.

Plovui reikės po kilogramą mėsos (jautienos ar avienos), ryžių (geriausiai apvaliųjų) ir morkų. Pirmiausiai išverdamas zirvakas, kuriame brinks ryžiai.

Zirvako virimas

Į įkaitintą kazaną pilame 250-300 gramų aliejaus (nerafinuoto medvilnės, rapsų ar alyvuogių), įkaitiname, kol pradeda rūkti dūmai.

Dedame mėsą dideliais, po 200-300 gramų, gabalais ir apkepiname, kol paruduoja.

Sudedame 2-3 galvas žiedais pjaustytų svogūnų ir sukepiname, bet nesudeginame.

Sudedame ilgais šiaudeliais pjaustytas morkas, jas troškiname 5-10 minučių.

Dedame šaukštą džiovintų barbarisų (raugeriškio) ir pusę šaukšto ziros (arba indiško kmyno) prieskonių.

Viską išmaišome ir užpilame vandeniu (maždaug litru), kad jis centimetru apsemtų vėliau supiltus ryžius. Dedame tiek druskos, kad zirvakas būtų labai sūrus.

Zirvakas — gana tiršta morkų ir mėsos sriuba — verdama apie 20 minučių.

Plovo gaminimas

Kai zirvakas išverdamas, supilami ryžiai, nemaišant sulyginami mentele ir plovas verdamas ant silpnos ugnies, kol išgaruoja vanduo. Tada ryžiai sustumiami į kalną, padaroma skylė ar daugiau skylių garui išeiti, į jas įkišamos česnako galvos, viskas uždengiama dangčiu ir, sumažinus ugnį iki minimumo, paverdama dar 30 minučių ant silpnos ugnies...

Išvirus plovą, mėsa ištraukiama ir supjaustoma smulkesniais gabaliukais į atskirą dubenį. Patiekiama ant ryžių kiekvienam atskirai.

Skanaus.

KAZANAS: Tikras plovas verdamas tikrame kazane, geriausiai ant reguliuojamos ugnies.