Naujausios
Emigranto užrašai (...). Kaip aš tapau valytoja
Pas senuką vieną dieną dirbu, kitą ne. Arba dirbu dvi dienas, dvi — ilsiuosi. Darbo grafiką sudaro jis pats. Laisvadieniais nėra ką veikti, o atitrūkti nuo darbovietės negali. Seniai svajojau susirasti papildomą darbelį. Paprasčiausia būtų valyti namus. Tokį rasti nelengva. Visi nori vietinių gyventojų rekomendacijų. O kaip jų gausi, jei niekas neleidžia pabandyti?
Lietuvis lietuviui...
Iš pažįstamo lietuvio išgirdau apie tautietę, kuri užsidirba ne tik plaudama indus restorane, bet ir valydama privačius namus. Paprašiau suvesti su šia moterimi, bet netikėtai ir pati ją sutikau turguje. Išgirdau lietuvišką šneką — ir pakalbinau. Paaiškėjo, jog tai mano ieškomoji!
Maloni, pakalbėti mėgstanti moteris patikino dažnai sulaukianti daugybės naujų darbo pasiūlymų, tačiau visko neaprėpianti. „Kai tik turėsiu ką naujo, būtinai tau paskambinsiu. Dirbk — negi man gaila“, — draugiškai pažadėjo.
Praslinko keli mėnesiai, ir galiausiai sulaukiau žadėto skambučio. Moteris pradėjo nuo instruktažo naujokei: svarbiausia, kad blizgėtų čiaupai ir unitazai, visada sakyk, kad esi šios srities profesionalė, išsiderėk gerą atlygį. Valydama galėsianti užsidirbti vos ne tris šimtus litų per dieną.
Lietuvė pažadėjo duoti agentūros vadovės telefoną: „Paskambinsi, pasakysi, kad nuo manęs, — ir viskas eisis kaip sviestu patepta.“
Jau spirgėjau iš laimės mintyse skaičiuodama būsimą uždarbį, kai netikėtai iš tautietės išgirdau: „Už šią paslaugą turi man sumokėti keturis šimtus litų.“
Čia esą taip įprasta: „Aš irgi už visus naujus darbus mokėdavau. Dabar noriu atsiimti savo pinigus.“
Sutrikau. Labai norėjau to darbo, bet nenorėjau mokėti už įdarbinimą... Galiausiai apsisprendžiau: pabandysiu.
7 kambariai
Gavusi agentūros adresą, jau po kelių dienų sėdėjau kontoroje ir anglei įrodinėjau, kad tikrasis mano gyvenimo pašaukimas — valyti. Ir šio darbo patirties turinti labai daug. (Su viena lietuve, dirbančia vertėja, buvau sutarusi, kad „valiau“ jos butą, ir tai “dariau“ nepriekaištingai.)
Gavau būsimų darbdavių adresą ir telefono numerį.
Beje, agentūrą, kuri man davė darbą, taip pat valo lietuvė. Įsiterpusi į pokalbį ėmė pasakoti, kad butą, kurį aš turėsiu valyti, ji išbandė, tačiau metė, nes du kambariai remontuojami, o ji serga alergija dulkėms. Pagalvojau, kad man, kaip naujokei, atiteko, kas senbuvėms netiko...
Tiesiai iš agentūros išvažiavau apžiūrėti naujųjų valymo plotų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis senovinis dviejų aukštų butas. Duris atidarė maždaug mano amžiaus inteligentiška anglė. Ji aprodė valdas, pasakė, kur, ką ir kokiomis priemonėmis turėčiau valyti.
Paaiškėjo, kad bute yra ne keturi kambariai, kaip man sakė agentūroje, o septyni. Anglė tvirtino, kad šiam butui išvalyti jai pakanka trijų valandų per savaitę. Per tiek laiko esą ankstesnė valytoja lenkė suspėdavo ir skalbinius išlyginti.
Susiderėjom uždarbį: už tris valandas darbo — 88 litai. (Kelionė iki šių namų man kainuos apie 12 litų.)
Jau po pirmojo valymo dėl savo idėjos smarkiai pasigailėjau: butas buvo labai apleistas, nešvarus. Vien šveisdama vonios kambarį išeikvojau pusę man skirto laiko... (Užtat vonios kambarys nušvito!) Likusį laiką tvarkiau kitus kambarius. Laiko skalbiniams lyginti neliko. Pasakiau tai šeimininkei, kuri vis sukinėjosi aplink tikrindama mano spartą, tačiau mokėti daugiau ji nenorėjo — taigi išėjau namo.
Mokėti ar nemokėti duoklę?
Tai buvo sunkiausiai mano gyvenime uždirbti pinigai. Skaudėjo kojas, rankas ir atrodė, kad nuo pirštų nusilups nuo chemikalų išbrinkusi oda.
Tądien susitikau pažįstamą lietuvį ir papasakojau apie savo naują darbą, už kurį turiu sumokėti duoklę tautietei. Jis patikino, kad tikrai tai privalau padaryti, mat tik jos dėka užsidirbsiu pinigų.
Grįžusi namo pasiguodžiau kolegei. Ji pasipiktino: „Gal išprotėjai? Atiduosi kažkokiai apsukriai moteriškei savo sunkiai uždirbtus pinigus? Nori būti viena iš tų kvailelių, kuriais pasinaudoja? Su savo tautiečiais reikia savam krašte bendrauti, o ne čia“, — karščiavosi ji. Tačiau apsispręsti teko man pačiai.
Naktį negalėjau užmigti. Vis mąsčiau, kad vien norėdama atidirbti savo „geradarei“, turėsiu butą valyti pusantro mėnesio... Paaiškėjo, kad agentūra daugiau darbų pasiūlyti neturi, nors daugiau ir nepajėgčiau... Tokia perspektyva man pasirodė per žiauri, tad sulaukusi ryto paskambinau tautietei: “Noriu atsisakyti to valymo. Darbas labai sunkus, o uždarbis mažas. Nenoriu dirbti pusantro mėnesio, kad uždirbčiau tau pinigų“.
„Nenori — nedirbk“, — atsakė ši. Pridūriau, kad už įdarbinimą atiduosiu jai pirmąjį uždarbį — 20 svarų. Ji maloningai sutiko. Po kelių dienų per pažįstamą lietuvį perdaviau jai pinigus.
Nuo tos dienos išgirdusi lietuvišką šnektą tautiečių nebekalbinu. Užsienyje esi atsakingas tik pats už save.
Apsukrioji kraštietė Anglijoje sukasi keletą metų ir per tą laiką iš uždirbtų santaupų Lietuvoje įsigijo tris butus. Nekilnojamąjį turtą tėvynėje jai perka giminės. Dabar moteris svajoja apie namą ar sklypą pajūryje.
Vis galvodama apie tai, kad toli gražu nebadaujanti mano kraštietė norėjo užsidirbti iš manęs, padariau išvadą: pinigai žmones užvaldo taip, kad jie nieko nebesigėdija.
citata: Jau spirgėjau iš laimės mintyse skaičiuodama būsimą uždarbį, kai netikėtai iš tautietės išgirdau: „Už šią paslaugą turi man sumokėti keturis šimtus litų.“