Naujausios
Emigranto užrašai (9).
Triukšmingas atsisveikinimas
Pas senuką aš jau pusšešto mėnesio. Amžinybė. Galvoje — vis tos pačios mintys, jog noriu važiuoti pas savo vaiką... Tačiau darbe rutinos nėra: kas dar sugalvotų tiek naujų beviltiškų darbų, jei ne mano darbdavys?
Mano kolegė vengrė išvažiuoja. Pagal kontraktą numatyta, kad po penkių mėnesių darbo ji ilsėsis. Agentūra planuoja, kad po trejeto mėnesių grįš, tačiau kolegė turi kitų planų. Ji paslapčia susirado kitą darbdavį — tokio pat amžiaus senuką kitam Anglijos pakrašty.
Laukia atsisveikinimas.
Naktinis aliarmas
Prieš išvažiuodama kolegė naktimis aptarinėjo reikalus su savo vaikais telefonu. Vieną naktį senukas, jautriai reaguojantis į menkiausią krebždesį, neištvėrė. Buvo gal pirma valanda nakties, kai jis nuspaudė aliarmo signalą. Pagal instrukcijas tai reiškia, kad senukui mirtinai reikalinga pagalba. Tąnakt budėjusi kolegė laiptais nudundėjo žemyn... Pasigirdo prislopintas pokalbis, o tada jau ėmė kaukti virtuvės aliarmas. Tas garsas prilygsta parduotuvių signalizacijoms.
Supratau, jog kolegė timptelėjo virvutėmis apraizgytas virtuvės duris ir suveikė specialioji signalizacija. Aš gulėjau lovoje ir nejudėjau. Juokiausi. Nutariau nesikišti į šį konfliktą. Su kolege seniai pajuokaudavome, kad vieną dieną kas nors netyčia ištrauks tą signalizacijos kištuką... Taip ir nutiko. Gaila buvo tik kaimynų...
Maždaug po penkiolikos minučių garsas nurimo, o kolegė nušlepsėjo miegoti.
Sunkiai sulaukiau ryto, kai draugė viską papasakojo. „Naktį šnekėjau telefonu su dukra. Stengiausi kuo tyliau, net pasilindau po antklode, tačiau jis vis tiek išgirdo. Paspaudė aliarmą — nubėgau, nes maniau, kad pasidarė bloga. O jis man sako: “Nekalbėk telefonu, aš negaliu užmigti.“ Aš perpykau ir atšoviau: “Labiau pasistenk“.
Tada senukas man pasiūlė eiti kalbėti į lauką ir aš nedvejodama pasukau koridoriaus durų link. Iš pykčio pamiršau, kad jos nakčiai apvyniotos siūlais, sujungtais su virtuvės durimis bei ant jų kabančiu aliarmo įrenginiu. Ėmė cypti signalizacija, o aš jos nebegalėjau išjungti. Įlekiu pas senuką, klausiu, ką daryti, o šis tik apsiklojo galvą antklode. Garsas toks, kad tuoj apkursiu. Laimei, suradau atsuktuvą ir atsukau varžtus. Aparatas nutilo. O jau žadėjau merkti jį į vandenį... Bet tada būtų tekę nupirkti naują„, — springo juoku vengrė.
Pasikeitimas į gera
Senukas rytą elgėsi lyg niekur nieko. Dar daugiau — tai buvo gera pamoka, nes mūsų auklėtinis iki tol jautriai reaguodavo į garsą. Net kai būdama antrajame aukšte rašydavau kompiuteriu, sugebėdavo išgirsti ir kviesdavo pasiaiškinti. Siūlydavo klaviatūrą dėti ant pagalvės — esą gal tada nesigirdėtų kalenimo. O dabar spausdink, šnekėk kiek nori — jokio iškvietimo. Tik, aišku, naktį kalbėti telefonu nebandau — nenorėčiau istorijos su aliarmu...
Paskutinę kolegės darbo dieną surengėme atsisveikinimo pietus. Senukas net ištraukė vyno butelį, maždaug stiklinės dydžio. Kolegei jis padovanojo pakabutį.
Vengrė papasakojo, kaip sykį jiedu parduotuvėje ieškojo dovanos kitai slaugei. Ji parodžiusi pakabutį, kuris jai patiko. Senukas paslapčia jį nupirko ir atėjus laikui padovanojo...
Draugę su trimis didžiausiais lagaminais palydėjau iki autobusų stotelės. Atsisveikindamos kone apsiašarojom. Juk jos laukia naujas klientas, manęs — nauja kolegė...
Pasak senuko, pakeisti vengrės atvyksta čia anksčiau jau dirbusi bulgarė. „Ji mėgsta sunkiai dirbti. Tik kala, kala, pjauna ir pjauna. Jai greičiausiai tai patinka, nes niekad nesiskundžia. Čia ji mano sode sukalė tvorą, medinį vazoną gėlei. Pati labai norėjo. Man net juokinga...“ — sakė senukas.
Tokios „supermoters“ man čia ir trūko... Dar iš ankstesnės slaugės girdėjau, kad šitoji labai nekalbi, su niekuo nebendrauja. Esą užsidaranti savo kambaryje arba visai dienai išeinanti į miestą. Jei tai tiesa, kauksiu iš vienatvės. Jau ir taip liūdna dienas leisti savo kambaryje, o jei nebus net kam žodį pratarti...
Vaistų naikinimas
Darbuojamės su senuku. Jis nutarė auginti daug žydinčių gėlių. Išmatavo sodo pakraščius, ilgai braižė, skaičiavo ir nusipirko apie 300 gėlių svogūnėlių. Kažkam teks laimė juos pasodinti.
Kiekvieną pirmadienį mums tenka tvarkyti senuko vaistų apskaitą, o jų jis turi visą spintą. Vaistus jam atveža speciali valstybės tarnyba į namus — jie nemokami. Tikras vargas. Štai vien antibakterinio purškalo stovi net dešimt buteliukų, aštuoni ritinėliai pleistro žaizdoms, daugybė neperšlampamų paklodėlių, skirtų šlapimo nelaikantiems ligoniams, ir t. t. Galiausiai to gėrio prisikaupia tiek, kad „viršininkas“ nutaria dalį išmesti, tačiau atvirai tai daryti bijo.
Paklodėles naudojame namų ūkyje: pasidengiame, kai ką nors dažome, valome. Pleistras tinka ir kokiam vamzdžiui apsukti. Su vaistais sunkiau; dalį galima nuleisti į unitazą, o guminius klizmoms skirtus vamzdelius sukarpyti, tačiau ką daryti su karvalolio purškalu? Buteliukas neatsidaro, tad senukas liepė jį perpjauti. Atrodo lyg ir plastikinis, bet toks tvirtas — nepavyko. Tada liepė bandyti išpurkšti į tualetą. Bandėm — ir abu kone apsvaigom nuo kvapo. Galiausiai man buvo leista buteliukus apvynioti plastikiniais maišeliais ir išmesti į šiukšlinę.
Po kelių dienų atkeliavo nauja vaistų siunta. „Žinai, tie kvaili darbuotojai apsiriko — vietoje trijų korvalolio buteliukų įdėjo šešis. Gerai ar ne?“, — klausia jis manęs. Atrodo, pačiai tuoj prireiks vaistų nuo širdies: vis prisimenu, kaip spausdami varganus centus vaistinėse lašus perka mūsų pensininkai, kuriems kartais tenka rinktis: vaistai ar maistas...
Kas toliau?
Laukiu „supermoters“...