Naujausios
Emigranto užrašai (5).
Jokio tėvynės ilgesio
Nepaisant visų sunkumų, aš čia jaučiuosi gerai. Gyventi šioje šalyje man patinka vis labiau. Galiu užtikrinti: nejaučiu jokio tėvynės, Lietuvos gamtos ar ko nors ilgesio. Ilgiuosi tik savo vaiko ir šeimos.
Ačiū internetui
Šiaip taip pavyko senuką įkalbėti leisti įsivesti internetą. Paėmėme metinį abonementą ir iš karto atidavėme pinigus šeimininkui (o jis pervedinėja kompanijai kas mėnesį — taip jam saugiau). Aišku, mes tuo internetu visus metus nesinaudosime, bet tai geriau nei visai neturėti. Mobilusis internetas čia buvo per lėtas ir per brangus, tad juo negalėjome naudotis.
Turime seną televizorių, kuris rodo tris kanalus. Jį iš naudotų daiktų parduotuvės nupirko prieš mus dirbusios slaugės. Beje, senukas ketino jį pasistatyti virtuvėje: „Noriu žiūrėti televizorių valgydamas“. Tačiau mano kolegė neištvėrė: “Taip negalima, jį gi nupirko slaugės...“ Šeimininkas nutylėjo, tačiau po kelių dienų leido TV nusinešti į antrą aukštą, kur mes gyvename.
Taigi mes turime internetą ir galime bendrauti su šeimos nariais bei draugais per „skaipą“ (skambinti telefonu per brangu; beje, iš Anglijos skambinti į Afriką ar Ameriką daug pigiau nei į Lietuvą). Galime sužinoti, kas vyksta Lietuvoje, skaitydamos naujienas internetiniuose portaluose. Tai padeda stumti laiką, kuris čia slenka ypač lėtai.
Meilės tremtiniai
Senukas mums surado nemokamus anglų kalbos kursus: neapsikentė, kad prastai kalbame angliškai. Beje, specialistai sakė, kad visai neblogai, tad pradedančiųjų pamokų mums nereikia: aš mokausi antruoju lygiu, kolegė — aukščiausiuoju.
Tai nuostabu. Kas savaitę einu mokytis. Iš pradžių valandą diskutuojame su įvairių lygių studentais, o vėliau jau dvi valandas mokomės su savo grupe.
Mūsų grupėje — įvairiausių tautybių žmonės. Daugiausiai nuostabos kelia vadinamieji „meilės tremtiniai“. Vaikinas iš Indijos į pamokas ateina vilkėdamas šiuolaikiškus drabužius, tačiau ant jo galvos visada užmaukšlinta keista juoda kepurė. Anglijoje jis jau daugiau nei dveji metai, neseniai jį sveikinome susilaukus dukros. Delyje pardavėju dirbęs vaikinas kartą sutiko turistę iš Anglijos. Jausmai buvo tokie stiprūs, kad prieš šeimos valią jis išvažiavo į Angliją ir vedė kitatautę. Dabar dirba pašto skyriuje, prekiauja suvenyrais.
Kitas vaikinas — iš Peru. Į Angliją atvažiavo vesti šio krašto merginos. „Esu čia daugiau nei metai, bet nesigailiu. Tik aplankyti savo šeimos vis dar negaliu — labai brangiai kainuoja lėktuvo bilietai, o mano uždarbis nedidelis“, — sako jis. Dabar vaikinas prestižiniame viešbutyje valo kambarius, nors savo šalyje greičiausiai turėjo geresnį darbą — turi aukštąjį išsilavinimą, chemiko specialybę...
Mokykis nemokamai
Iš Prancūzijos atvykęs vyriškis tikina savo šalyje, Paryžiuje, dirbęs verslo konsultantu, o laisvalaikiu mėgęs greitį ir motociklus. Pasak jo, krizė jį atvijusi į Angliją — nutaręs patobulinti kalbos žinias. Dirba valytoju, bet greitai žada vykti namo.
Grupėje esančios kinės vyras — mokslininkas. Jis dirba garsiose kompanijose, tad daug keliauja po pasaulį. Jau dveji metai jie gyvena Anglijoje, o dvejų metų sūnus auga tėvynėje. Artimiausiu metu pora išvyksta keliems mėnesiams namo, į Kiniją. Paskui ruošiasi apsigyventi Kanadoje.
Kinė, anksčiau dirbusi universiteto dėstytoja, tikino, kad ilgisi savo vaiko, bet kas trukdo jį vežtis kartu, nesakė.
Lietuvių nemokamuose kursuose nėra, užtat apstu lenkų. Neseniai pasirodė ir naujokas iš Alžyro. Valdžia stengiasi, kad kuo daugiau žmonių išmoktų anglų kalbą ir sukeltų mažiau problemų.
Kalbėdama su bendramoksliais supratau, kad mano darbas dar ne pats blogiausias. Aš ir uždirbu daugiau už juos, ir — tenka pripažinti — dirbu mažiau. Aštuonias valandas viešbučio kambarius per dieną valęs žmogus vakare jaučiasi toks pavargęs, kad sunku ir mokytis, o aš mokslo dieną turiu laisvadienį. Be to, senukas po pietų eina numigti, žiūri TV, tai ir man atokvėpis...
Dirbu kas antrą parą. Kaip princesė bokšte žvalgausi pro langą iš savo antrame aukšte esančio kambario. Stengiuosi būti kuo labiau užimta, tad pasiėmiau dar ir internetinį anglų kalbos mokymą — irgi nemokamas. Labdaringai dirbantys žmonės kalbasi per „skaipą“ arba rašo laiškus šioje šalyje gyvenantiems užsieniečiams.
Anglė pensininkė
Bendrauti man teko su visai šaunia jaunatviška pensininke, buvusia valstybės tarnautoja. Iškilus grėsmei dėl etatų mažinimo netekti darbo, ji pasirinko į pensiją išeiti anksčiau. Pasirodo, taip galima.
Šiemet ji mokosi ispanų kalbos, nes pavasariop su draugais žada keliauti pasižvalgyti po Kubą, o kitais metais — aplankyti Kiniją. Sako, kad norėtų nors truputį pramokti ir šios kalbos. Esą praverstų kelionės metu.
Sunku surasti temą pokalbiui su mažai pažįstamu žmogumi visą valandą, tai mes lyginame, kaip gyvena žmonės Lietuvoje ir Anglijoje.
Savo pasakojimais, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje nesiekia dviejų šimtų svarų, ir pensijos — taip pat, labai stebinu savo pokalbininkę. O kai ji išgirdo, kad maistas, kuras pas mus kainuoja tiek pat ar net brangiau, tiesiog pašiurpo.
„Kaip išgyvena tavo tėvai pensininkai, jeigu abiejų kartu pensijos nesiekia trijų šimtų svarų per mėnesį?“ — klausia anglė. Aš jai pasakoju, kad kaime gyvenantys tėvukai laiko gyvulių, augina savo daržoves. Apie keliones mūsų krašto pensininkai net nesvajoja, nes stengiasi padėti vaikams, nors šie ir suaugę. Na, Lietuvoje labai graži gamta. Turime Nidą, Klaipėdą. Bet mano mokytoja abejoja, ar viešnagė Lietuvoje jai būtų įkandama...
Tęsinys — kitą trečiadienį.
EPA-ELTA nuotr.