Naujausios
Emigranto užrašai (4).
Jau apsiprantame...
Baigiasi pirmas mano darbo mėnuo Anglijoje. Mes su senuku iš poilsio namuko turime grįžti gyventi į mieste esantį kotedžą. Miesto pakrašty — visas valstybei priklausančių kotedžų kvartalas. Čia gyvena neįgaliųjų, pensininkų, nepasiturinčiųjų šeimos. Sakyčiau, labai neblogai gyvena. Būstas valdiškas, remontas, baldai — nemokami.
Sandra ŽEMAITYTĖ
Padedu vairuoti
Artėjant persikėlimo dienai mudu su senuku vykstame patikrinti, ar remontas atliktas gerai. Jis vairuoja nuosavą 2005 metų automobilį, gan prabangų. Sako, 70 procentų naujos mašinos kainos jam kompensuoja valstybė, todėl šį „seną“ laikas pakeisti nauju. Dar esą uždirbs pardavęs “senąjį“.
Naudojantis specialiais suoliukais, slidžiomis juostomis senolį reikia pasodinti į vairuotojo vietą. Sizifo darbas, bet galiausiai man pavyksta. Neįgaliojo vežimėlį reikia išardyti, sudėti į bagažinę, o nuvykus išimti, surinkti, tada pasodinti senuką. Grįžus viską pakartoti.
Šeimininko rankos silpnos, tad netgi vairuojant mašiną su automatine pavarų dėže jam reikia pagalbos. Sėdėdama šalia negaliu žiopsoti: prireikus tenka truktelti rankinį stabdį, įjungti posūkio signalą ir panašiai. Kad esu atsakinga už mašinos stabdymą, visai nesidžiaugiu, mat automobilis lekia kiek per greitai. Įtikinėju save, kad mašina visgi nauja ir saugi...
Pavydėtini įrenginiai
Atvykstame į remontuojamus namus. Dažytojai, staliai ir panašių profesijų atstovai poilsiauja. Remontas užtruko du mėnesius, čia dirbo didelės grupės žmonių. Lietuviui sunku suprasti, kaip darbo metu galima skaityti laikraštį, plepėti telefonu ar prigulti pailsėti ant žolytės.
Dabar, kai mes čia jau gyvename, o dalis kaimynų kotedžų vis dar remontuojama, galiu užtikrinti, kad darbininkai taip poilsiauja kasdien.
Kai kotedžo remontas buvo baigtas, teko išvalyti dulkes. Senuką domino, ar po darbininkų apsilankymo vis dar veikia specialūs elektriniai keltuvai, skirti jam perkelti iš vežimėlio ant lovos. Krūvą pinigų kainuojantys įrenginiai čia kone kiekviename kambaryje. Lietuviams jie per brangūs, mes savo neįgalius artimuosius nešiojame ant rankų. Neturime pasirinkimo.
Tądien gavau pirmą darbo su metalo įrankiais krikštą. Ankstesnė slaugė prieš išvykdama prasitarė, kad pas senuką mes pramoksime visų vyriškų darbų. Ji, pasirodo, nejuokavo. Keltuvams trūko kažkokių varžtų, tad turėjau juos įsukti. Aišku, jie man užstrigo, tad paprašiau namuose besisukinėjusio darbininko padėti. Toks poelgis darbdaviui nepatiko: keista esą — įrankių nemačiusi...
Tikrai nemačiusi. Iki šiol laikiausi nuostatos „Tegu viską daro profesionalai“.
Grįžome į miestą
Po kelių dienų sulaukėme darbininkų— perkraustytojų komandos. Pasirodo, visi poilsio namelyje buvę baldai ir kiti daiktai priklausė šeimininkui. Speciali savivaldybės tarnyba atvyko su didžiule krovinine mašina ir mus bei daiktus išvežė.
Kotedžas laukė išvalytas. Susinešėme daiktus, o netrukus atvyko dar viena didžiulė mašina: pasirodo, sandėlyje buvo palikti senuko tėvų daiktai.
Pagaliau mes su kolege gavome po atskirą kambarį. Gera ta Anglijos valdžia. Kotedžai suplanuoti taip, kad pirmame aukšte gyvena globotinis, o antrame — darbuotojai. Iš buvusių senuko darbuotojų gavome staigmeną: jų naudota patalynė buvo sukišta į plastikinius maišus ir palikta mums. Teko viską skubiai plauti ir džiovinti. Kitas siurprizas — nešvarus, pripelijęs šaldytuvas, bet mes juk viską sugebame.
Kai buvo atvežti visi daiktai, paaiškėjo, kad senukas turi daugybę staliaus įrankių ir mums teks išmokti jais dirbti. Ar mums tai patiks? Kažin. Bet mes jau neverkiame. Jau apsipratome.
Užuolaidų kabinimas
Naujuosiuose namuose šeimininkui viskas negerai. Specialioji tarnyba ant visų langų iškabinėjo pagal globotinio užsakymą pagamintas sunkias senoviškas užuolaidas. Net tris kartus šios tarnybos vyrai atvažiavo taisyti „broko“, kol pagaliau senukas juos išleido. Tačiau kitą rytą jis man pareiškė: “Užuolaidos pakabintos blogai. Teks mums patiems jų mechanizmą sutvarkyti, nes kviestis tuos vyrus per brangu.“
Nukabinau. Atsinešiau įrankius, iš sienos išsukau visus užuolaidas laikančius varžtus. Tada sykiu tvarkėme mechanizmą, reguliavome, vėl keletą kartų pakabinau užuolaidas, vėl nuėmiau... Galiausiai išgirdau ilgai lauktą sprendimą: „Jau gerai.“
Kai kolegė pakabino dienines užuolaidas, aš kitą dieną turėjau jas nuimti ir pakabinti iš naujo: bosui atrodė negražiai. Vėliau procesą pakartojau dar kartą.
Signalizacija ant šaldytuvo
Prie lauko durų stovi sunkūs vazonai su gėlėmis. Su kolege pasikeisdamos juos tampėme kokias keturias dienas. Kada tik senukas pro juos pravažiuoja — visada nutaria, kad stovi netinkamai. „Sukeičiam vazonus vietomis, pasukam į šitą pusę. Ne — į kitą. Atitraukim nuo sienos. Ne, prieš tai buvo geriau...“ Mes šypsomės dirbtine šypsena, o viduje kunkuliuoja pyktis.
Darbo suremontuotuose namuose buvo daug, nes butą rekonstravę darbininkai nuėmė visas senuko apsaugos priemones. Ant durų teko primontuoti metalinius kablius, net visą keistoką saugos sistemą su aliarmu. Į virtuvės duris įsukome aliarmą su kištuku, kurį ištraukus pasigirsta velnioniškas triukšmas (paprastai tokį naudoja parduotuvės). Prie to kištuko pririšome siūlą, o pastarojo galą teko nuvesti iki lauko durų. Siūlą tenka nutiesti kas vakarą. „Tai apsaugo mane. Jei kas nors įsibrautų pro laukujes duris arba pro virtuvės langą bei bandytų patekti į mano kambarį, — patemptų siūlą. Tada suveiktų signalizacija ir piktadarys išsigąstų. Tai būtina“,— tikino neįgalus žmogus, o man liko tik pritariamai palinksėti galva.
Paaiškėjo, kad signalizacijos sistema būtina ir ant šaldytuvo šaldiklio skyriaus. Šis nelengvas darbas tarsi tyčia turėjo būti atliktas, kai dirbau aš. Pirmiausia senukui prireikė nupjauti metalo gabaliuką. Mes jį zulinom su įvairiausiais įrankiais. Aš kone apsiverkiau, skaudėjo rankas, bijojau, kad išsprūs elektrinis gręžtuvas ir skylę turėsiu rankoje. Tačiau mano viršininkas atkakliai kartojo, jog tai padaryti būtina, o aš turinti mąstyti pozityviai.
Vis dėlto metalas buvo stipresnis už mus, tad bosas pasidavė ir liepė pabandyti perpjauti kitą. Šis pasidavė iš karto.
Taip ant šaldytuvo atsirado tokia pat signalizacija kaip ir ant durų. Metaliukas spaudžia signalizacijos jungiklį, ir jei kas nors ilgiau laiko atidarytas šaldytuvo duris, — pasigirsta triukšmas.
Anot senuko, toks įrenginys būtinas kiekvienuose namuose. Mat jei pamirši užverti šaldiklio duris, šis gali sugesti.
Nauji įgūdžiai
Netrukus ėmėmės židinio apdailos. Ši buvo standartinė, o bosui norėjosi išskirtinės (jis turėjo knygą apie šiuolaikinį interjerą). Netrukus į namus atkeliavo medžio bei spalvoto stiklo siuntos.
Teko griebtis pjūklo. Prisipjaustėme įvairaus ilgio bei storio medžio gabaliukų, juos jungėme į didesnes detales, o į tarpus dėjome stikliukų. Galiausiai medį nudažėme.
Po tokių dienų mūsų bosas paklausdavo: „Juokingas darbas, ar ne?“
Po savaitės židinio apdaila buvo baigta, o senukas draugams ir pažįstamiems siuntinėjo nuotraukas su naujuoju savo meno kūriniu. „Nors aš neįgalus, bet va kaip galiu pasidaryti“, — didžiavosi.
Kai baigėsi vargas dėl židinio, šeimininkui prireikė naujo lempos gaubto. „Pirkti brangu. Aš viską galiu pats pasidaryti“, — konstatavo.
Specialūs popieriukai bei stikliukai, beje, kainavo visai nepigiai. Be to, stikliukai prie to popieriaus nekibo, nors naudojome labai stiprius klijus.
Galiausiai lempa buvo pakabinta. Medžiagų dar liko, tad mūsų dizaineris ėmė svajoti apie antrą...
Kiekvieną rytą iš lovos pakirdęs senolis turėjo vis naujų sumanymų, kaip antai: „Prisukime sode prie tvoros naują lentą. Gėlėms per šalta.“
Taigi aš jau visai neblogai valdau elektrinius metalo monstrus: gręžiu, suku, meistrauju... Kaimynai stebisi, todėl bosas dirbti sode siunčia tik patikrinęs situaciją: kai lauke nesisukinėja koks kaimynas.
Mano mama juokiasi: „Grįši namo — ir čia galėsi taip dirbti. Surasiu ką veikti ir namuose — nereikės tėčio prašyti...“
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr. irankiai