Naujausios
Emigranto užrašai (2).
Po pirmųjų dienų...
Dar būdama Lietuvoje iš savo agentės gavau aprašymą, ko iš manęs tikimasi ir ką veikia tos senukų prižiūrėtojos. Mano būsimas darbdavys prisistatė taip: „Mėgstu piešti ir išeiti iš namų pasižmonėti. Nesu religingas, bet tikiu, kad siela nemiršta. Būdamas jaunesnis kovodavau už neįgaliųjų teises šioje šalyje. Buvau pirmas žmogus, kuris sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje įkopė į netoli esančią kalvą. Tiesa, man padėjo (tiksliau–užkėlė) gaisrininkai.“
Sandra ŽEMAITYTĖ
Reikalavimai
Vyriškis nurodė, kad jau kone dvidešimt penkerius metus samdo personalines slaugos asistentes, tad per tą laiką jo namuose pabuvo daugybė įvairiausių moterų bei merginų.
Vyriškio namuose nuolat dirba dvi slaugės. Jos pasikeičia kas parą. Naktimis spazmai sutraukia jam kojas, ir būna, kad jų neįmanoma ištiesti be kito žmogaus pagalbos.
„Laukiu žmonių, norinčių pas mane dirbti pusmetį ar ilgiau, bet galima padirbėti ir keletą mėnesių. Nesvarbu, kad jūs neturite šio darbo patirties, — galime išmokyti. Svarbiausia, kad jūs norėtumėte dirbti, išmokti ir galėtumėte sutarti su kartu gyvenančiais žmonėmis. Dirbdama pas mane jūs turėsite atskirą kambarį, gerą atlyginimą ir kas antrą laisvą dieną. Aš vairuoju, mėgstu važinėti po apylinkes, tad kartu su manimi jūs galėsite daug pamatyti“, — rašė senukas.
Pirma diena
Pabudau apie vidurdienį, numigusi apie penkias valandas. Beveik dvi paras buvau keliavusi mikroautobusu. Buvo sunku keltis iš lovos ir eiti susitikti su naujais žmonėmis. Vos išlindau iš po antklodės, paaiškėjo, jog miegojau ne viena — lovoje aptikau gana didoką vorą. Bet suspiegti negalėjau sau leisti — nepatogu naujoje vietoje.
Suvyniojau „kaimyną“ į rankšluostį ir išmečiau pro pravirą langą. Keista. Lietuvoje vorai po antklodėmis šildytis nelenda.
Patraukiau į kambarį, iš kurio sklido žmonių balsai. Čia invalido vežimėlyje sėdėjo malonių veido bruožų vyriškis. Sukinėjosi mano jau matyta didžiulių gabaritų slaugė bei smulkutė penkiasdešimtmetė vengrė, daugiau nei dveji metai gyvenanti Anglijoje. Ji pasakojo išbandžiusi įvairiausius darbus. Vengrė pas mūsų naująjį darbdavį atvyko tik savaite anksčiau, tad didžioji slaugė turėjo mus abi išmokyti šių namų taisyklių.
Sužinojau, kad čia kiekvienas turi savo spintutę ir savo maisto. Vengrė maloniai man parodė savo sukauptas atsargas bei pasiūlė kavos. Ji mano drovumą suprato geriausiai: prieš savaitę pati čia taip jautėsi, o kavos jai niekas nepasiūlė... Netruko paaiškėti, kad senukas — baisus šykštuolis.
Pirmoji diena buvo skirta apsiprasti. Nuėjusi į parduotuvę patyriau lengvą šoką: maisto kainos buvo aukštokos. Bet vėliau ir čia sugebėdavome rasti akcijų ir nupigintų prekių. Pavyzdžiui, vienas agurkas kainavo keturi litai, du šimtai gramų brandinto fermentinio sūrio — apie aštuonis litus, bet akcijų metu — per pusę pigiau.
Taip nori senukas
Antrą dieną prasidėjo mokymai. Pirmą dieną turėjau tik stebėti didžiąją slaugę, antrą — daryti viską pati.
Čia buvo daugybė nereikalingų ritualų, tad iš pradžių vis paklausdavau, gal būtų galima kai ką pakeisti — padaryti lengviau, bet išgirdau, kad senukas nori taip, ir taškas.
Tik paimi rankšluostuką ir nuvalai šitą senuko rankos pusę. Tada pasiimi vatos, užpili spirito ir dezinfekuoji. Tada nusausini su kitu švariu vatos gabaliuku, o tada... Kai senukas priguls ant sofos žiūrėti televizoriaus, dar maždaug pusvalandį turi vaikščioti aplink jį ir pagal nustatytą metodiką štai taip timptelėti kelnes, o va taip — megztinį, ir tada reikia apibėgti sofą iš kitos pusės ir va taip patempti viską iš kitos pusės.
Jeigu senukui pasirodys, kad ritualą atlikai netinkamai, — teks kartoti viską nuo pradžių.
Būna dienų, kai mūsų slaugomas žmogus paprasčiausiai blogos nuotaikos. Tada jam viskas negerai.
„Grįžk namo...“
Laisvu laiku skambindavau į Lietuvą ir šiurpindavau namiškius: „Aš negaliu to ištverti. Tai pasityčiojimas, tai visiškas kito žmogaus negerbimas...“
Mama ir kiti artimieji užjaučiamai siūlė važiuoti namo. Būtent tai ir apmaldydavo mano ašaras. Turiu dirbti, užsidirbti ir į Lietuvą grįžti su pinigais.
Mama vis prašydavo: „Tik niekam nesakyk, ką čia darai. Juk Lietuvoje turėjai gerą darbą — reikėjo kentėti. Būtume mes su tėčiu geriau jums atidavę vieną pensiją...“
Artimųjų atjauta mane guodė ir stiprino. Pasiryžau: verčiau sunkiai dirbsiu ir kęsiu pažeminimą, nei imsiu iš tėvų pensiją.
Labiausiai širdį draskė žinojimas, kad Lietuvoje be mamos verkė mano mažylis. Aš jo siaubingai ilgėjausi. Žinau, kad tautiečiai tokias mamas kaip aš labai smerkia, bet ką gi joms daryti? Iš valstybės negaunam nė lito. Aš ir nenoriu paramos — man reikia darbo. O darbo Lietuvoje nėra.
Vargas dėl sąskaitos
Anglijos neįgalieji pinigų samdyti slaugėms gauna iš valstybės. Suma priklauso nuo to, koks buvo neįgaliojo uždarbis. Mūsų senukas per savo gyvenimą dirbo nedaug, tad ir atlyginimas — vienas mažiausių: apie penkis tūkstančius lietuviškais litais per mėnesį.
Slauges samdyti senolis yra pavedęs agentūrai. Pastaroji mus oficialiai ir įdarbino.
Atvykusi į Angliją, susidūriau su problema: kaip atidaryti banko sąskaitą? Užsieniečiui, pasirodo, tai ne taip paprasta. Mano agentūra turėjo parašyti patvirtinamąjį raštą, jog žada mane įdarbinti, kad gyvensiu aš tokiu ir tokiu adresu, o uždirbsiu tiek ir tiek kas mėnesį. Banke teko pildyti įvairius dokumentus: kur gyvenau pastaruosius trejus metus, kokiu adresu, kur dirbau. Tik tada atidarė banko sąskaitą. Tuomet iškilo naujų keblumų — prireikė „Sodros“ knygelės numerio ir užsiregistruoti pasienio tarnyboje: nurodyti, iš kur atvykau, ką darysiu, kiek liksiu čia...
Mūsų senolis vertė „pamokas“ užsirašinėti. Prirašėme didžiausius sąsiuvinius. Didžioji slaugė egzaminuodavo. Turėdavai smulkiai nupasakoti, ką privalai daryti: “Ryte ateinu pas senuką, pasakau “Labas rytas“, tada sulankstau antklodę, o po to...“
Su likimo drauge iš Vengrijos verkdavome ir juokdavomės. Po savaitės mokymų didžioji slaugė ruošėsi išvažiuoti namo, o mums vis dar pasitaikydavo suklysti. Senukas supanikavo. Jis nenorėjo likti su dviem žioplomis vištomis, tačiau pagaliau ta diena vis tiek išaušo ir stojo ramybė.
Tada paaiškėjo, kad pas senuką dirbsim ne tik mes — retkarčiais čia mus naktimis pakeis trečioji slaugė, daugiau nei dešimt metų Anglijoje gyvenanti ispanė, profesionali masažuotoja. „Masažo užsakymų trūksta, tad einu budėti kaip slaugė. Mūsų senis tuo mielai naudojasi: moka kaip slaugei, o vakare dar gauna ir profesionalų kojų masažą. Akcija...“ — paaiškino ispanė.
Kai ji atvažiuodavo, jau būdavome keturios, o mažyčiame kambarėlyje — tik dvi lovos. Taigi dviem slaugėms tekdavo imti čiužinius ir naktį praleisti TV kambaryje.
Žmogus-kalnas
Didžioji slaugė verta atskiros pastraipos. Jai 20 metų, svoris — apie 150 kg, tačiau lankstumas ir vikrumas stulbinami: prireikus kaipmat pasilenkdavo arba priklaupdavo ir numazgodavo senukui kojas. Tas tokia slauge buvo ypač patenkintas.
Mūsų mokytojos tėvai turi savo verslą. Jų atžalos siekė mokslo, o namus tvarkydavo tarnaitė. Tačiau 20-metė mergina tikino norėjusi išbandyti save, todėl atvyko padirbėti į Angliją.
Ji daug valgo ir dėl antsvorio nesikremta. Vaikšto į klubus, koncertus, o grįžusi pasakoja, kaip susižavėję vaikinai jai siūlo draugauti. „Bet aš dar nesubrendusi rimtiems santykiams“, — sako.
Šiaip įspūdingų gabaritų žmonių čia labai daug. Turintieji apie dešimtį nereikalingų kilogramų dar nepriskiriami prie storų. Į tai orientuojasi ir parduotuvės. Nėra jokių sunkumų nusipirkti didžiulio dydžio drabužį ar specialius batus.
Taigi devynis mėnesius atidirbusi mūsų didžioji mokytoja pagaliau išvažiavo. Senukas dovanų jai įteikė pakabutį ir kvapnaus muilo. (Turint galvoje jo šykštų būdą, tai buvo labai dosnu.)
Kita vertus, keli mėnesiai su įnoringuoju senoliu atrodė kankinama perspektyva. Po dviejų savaičių atrodė, jog daugiau tikrai neištversime...
Bet mes vis dar čia.
Tęsinys — kitą trečiadienį
