Naujausios
Emigranto užrašai (10)
Naujokei — pjūklas ir kirtiklis
Sulaukėme naujos kolegės. Laimei, mano šeimininko teiginiai, jog ji — geležinė moteris, mėgstanti iš peties dirbti įvairiais vyriškais įrankiais, nepasitvirtino. Ji — tik vieniša mama iš Bulgarijos. Atrodė labai jaunutė. Odinė striukė, džinsiukai, ant pečių kuprinė, rankose — didžiulis kelioninis krepšys.
Gyvenimo istorija
Tiesiai iš Bulgarijos pas mus atvykusiai keliauninkei pasiūliau arbatos ir ko nors pavalgyti, nors maistą mes, slaugės, turime pirktis pačios. Aišku, po kelionės lėktuvu ir autobusu ji nieko valgomo neturi, o senukas — šykštus. Dažnas jo svečias iš namų atsineša net savo sumuštinių arba arbatos...
Naujoji kompanionė valgyti atsisakė, bet arbatos gėrė. Nuskubėjo miegoti. Rytą apdovanojo lauktuvėmis iš savo šalies, o aš vaišinau ją kava. Valgyti vėl atsisakė. Išsiaiškinau, kad anksčiau dirbdama šiuose namuose nesutarė su kolege. Tad ir manimi nepasitikėjo...
Pamažu mūsų santykiai šilo, įsišnekėjom. Atvykėlė papasakojo ne pačią linksmiausią savo gyvenimo istoriją. Nustebau, kad jai 45— eri. Išsituokusi, turi 23 metų dukrą — studijuoja Amerikoje. Taigi pinigais remia mokslams gabią atžalą.
Ištekėjo jauna, pasigimdė dukrą, vėliau abu su vyru ir vaiku išvažiavo uždarbiauti į Vokietiją. Vyras dirbo suvirintoju gamykloje, o ji eidavo valyti butų.
„Mano vyriškis nebuvo labai darbštus. Greitai jam neva pradėjo skaudėti nugara, tad jis nebedirbo. Tai teko daugiau suktis man. Vienu metu dirbau net pas penkias šeimas. Mergaitė eidavo į darželį. Pramokau vokiečių, po kelerių metų sutaupiau tiek pinigų, kad savo miesto centre netoli Juodosios jūros nusipirkome didelį butą. Grįžome gyventi į gimtinę, bet mūsų santykiai su vyru vis blogėjo.
Išsiskyrėme. Teismas butą padalijo perpus. Vyras nenorėjo išsikraustyti, tad išėjau aš su vaiku. Nuomojausi butą. Buvau nuo visko pavargusi, ilgai nesvarstydama sutikau padirbėti Pietų Afrikos Respublikoje. Ten irgi valiau namus, o dukra lankė darželį„, — savo gyvenimo klajones pasakojo moteris.
Po kelerių metų su dukra grįžo į Bulgariją. Mokėjo vokiečių kalbą, tad įsidarbino firmoje, įdarbininančioje jūrininkus užsienio laivuose.
„Įsimylėjau savo bosą — vedusį vyrą. Draugavome šešerius metus, nors žinojau, kad iš to nieko gero nebus. Pardaviau naujai įsigytą butą, kad turėčiau pinigų dukros mokslams. Pati išvykau uždarbiauti į Angliją. Norėjau atitrūkti nuo to vyro, o vaikui išlaikyti reikėjo pinigų“,— paaiškino ji.
Alkana pagalbininkė
Pirmąkart darbą Didžiojoje Britanijoje ji susirado per agentūrą, įdarbinančią žmones iš Rytų Europos. Blogai moki kalbą — mažai uždirbi — čia galioja tokia nerašyta taisyklė. Pirmaisiais darbdaviais tapo atokiame kaime gyvenanti šeima.
„Pakeičiau tokią liesutę moterį — namų darbininkę, kuri pasakojo, kad jai moka labai mažą atlyginimą, bet maitina nemokamai. Šeima buvo labai taupi, tai ir darbuotojos nelepino. Net šeimininkų dviem vaikams ji turėdavusi iškepti vieną gabaliuką mėsos ir jį padalyti pusiau. O kas lepins darbininkę? Maisto namuose kartais net nebūdavo, o iki artimiausios parduotuvės būtų tekę pusvalandį eiti pėsčiomis. Nebuvo tam laiko nei jėgų. Ištvėriau šiuose namuose apie tris mėnesius, pabėgau“, — šiurpino mane bulgarė.
Kiti jos darbai buvo geresni, nes gerėjo jos gebėjimai šnekėti angliškai. Bulgarė dirbo turtingų šeimų tarnaite. Darbas ten būdavo sunkus, bet aštuonias valandas. Po to ji galėdavo grįžti į jai specialiai įrengtą butą šeimininkų name. Čia ji turėjo atskirą virtuvę, dušą, TV ir internetą. „Tai buvo komfortas, kurio čia neturime. Ten aš galėjau klausytis muzikos ar su naktiniais eiti į dušą“,— aiškino ji.
Prieš atvažiuodama pas mano senuką moteris dirbo privačiame viešbutyje ant jūros kranto. Anglijoje tai vadinama „lova ir pusryčiai“. Darbo buvo daug, atlyginimas mažesnis nei pas senuką, bet kolegei ten labai patiko.
„Ten sutikdavau įdomių žmonių iš viso pasaulio. Man patiko bendrauti, jutau dvasinį komfortą. Įsimylėjau viešbučio šeimininką. Atrodė, kad ir jis man neabejingas. Bet gal jis tik norėjo manimi pasinaudoti... Anglai kitataučių, ypač tamsesnio gymio, nelaiko sau lygiais. Ten aš nebegrįšiu. Reikia kur nors sulaukti pavasario: turiu siųsti pinigus studijuojančiai dukrai ir mažą pensiją gaunančiam tėvui. Todėl aš vėl čia“, — pasakojo ji.
Bando kantrybę
Mūsų senukas naująją darbuotoją pasitiko tokiais sunkiais darbais, kad man jos pasidarė gaila. Nusileidusi į virtuvę išsivirti kavos pamačiau tokį vaizdelį: kolegė ant varstoto bando perpjauti kietas plastikines lentutes, keli pjūklai atšipo, virtuvė pilna juodų drožlių, o „materija“ nepasiduoda.
„Gal aš pabandysiu su kitu pjūklu? Šitas nebepjauna. Jūs galėjote nors pasakyti, kad reiks pjauti, būčiau ryte neplovusi virtuvės“, — kalbėjo bulgarė. Stebėdama jos beviltišką darbą jaučiausi nesmagiai, tačiau senukui viskas buvo gerai. Jis ramiai sėdėjo savo vežime ranka pasirėmęs galvą.
Po kelių dienų per kolegės budėjimą jos pasigedau. Iš pradžių pamaniau, kad išėjo į parduotuvę, nes senukas vienas sėdėjo savo vežime prie židinio. Tada pažvelgiau pro langą ir išsigandau: nors lauke jau minusinė temperatūra, su kirtikliu rankose darbavosi naujokė. Šalia sodo takelio ji rausė siaurą, bet gilią ilgą duobę. Pagal senuko planą sodo takeliai iš abiejų pusių pavasarį turėtų pasipuošti gėlių žiedais, tad esą jau dabar būtina prisodinti svogūnėlių.
Neištvėriau ir išėjau jai padėti. Per kelias valandas išrausiau dar vieną tokį pat „apkasą“ kitoje takelio pusėje. Kolegė tyliai pasiskundė, kad jai skauda nugarą, sušalo, visą dieną nevalgiusi. Tačiau senukui tai nė motais. Ji trumpam metė darbą tik tam, kad paruoštų šeimininkui pietus, o tada turėjo grįžti. Tądien pasodinom pusę sodinukų.
Vakarop, kai per dieną prisivadovavęs senukas prigulė pailsėti ant sofutės prie televizoriaus, kolegė skundėsi: „Aš visada stengiuosi mąstyti pozityviai, bet tai nežmoniška. Nekenčiu vyriškų darbų, bet darau, nes jis liepia. Manai, aš tai mėgstu? Tai tik jo išsigalvojimas. Jam patinka žmones vesti iš kantybės. Jis taip mus bando. Gal jam gaila tų valstybės mokamų pinigų, tad ir stengiasi, kad mums darbas apkarstų...“
Gražioji bulgarė žada bėgti. Ar iš tiesų ji taip pasielgs?..
(tęsinys — kitą trečiadienį)
fotocitata: Jam patinka žmones vesti iš kantybės. Jis taip mus bando. Gal jam gaila tų valstybės mokamų pinigų, tad ir stengiasi, kad mums darbas apkarstų...„
Augusto Balsio (ELTA) nuotr.