Eglučių augintojas dirba Lietuvoje ir Vakaruose

Eg­lu­čių au­gin­to­jas dir­ba Lie­tu­vo­je ir Va­ka­ruo­se

Rug­sė­jo vi­du­ry­je Ža­ga­rė­je (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­čio Dai­va­no Pran­ciu­lio lau­kai bu­vo ly­giai tar­si siu­vi­mo ma­ši­nos nu­dygs­niuo­ti nau­jais eg­lu­čių so­di­nu­kais. Nu­kū­lęs dar švie­saus at­mi­ni­mo tė­čio sė­tus, bet jo ne­bes­pė­tus nuim­ti kvie­čius, vy­ras pa­ža­dė­jo sau, kad ši že­mė ir to­liau bus dir­ba­ma.

Prieš de­šimt­me­tį ka­lė­di­nių eg­lu­čių vers­lą pra­dė­jęs vy­ras jau ke­le­rius me­tus ne tik jas eks­por­tuo­ja į už­sie­nį, bet su sa­vo įmo­nės „Bal­tic X-mas Trees“ tech­ni­ka bei dar­bi­nin­kais pri­žiū­rė­ti ir nu­pjau­ti eg­lu­čių vyks­ta į Len­ki­ją, Vo­kie­ti­ją, Pran­cū­zi­ją. Ten jį sam­do vie­tos eg­lu­čių au­gin­to­jai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pa­so­din­ti 23 hek­ta­rai

Vie­nas ša­lia ki­to leng­vo­mis ban­go­mis ky­lan­tys Stun­gių kai­mo lau­kai sė­te nu­sė­ti ža­lias­ka­rių so­di­nu­kais. Trak­to­rius per juos rie­dė­jo tie­siai tar­si sty­ga.

Nus­ta­ty­ta na­vi­ga­ci­nė sis­te­ma lei­džia net ir ne­vai­ruo­ti. Trak­to­ri­ni­nkas kart­kar­tė­mis iš­lip­da­vo iš ka­bi­nos ir api­bėg­da­vo ap­link, pa­tik­rin­da­mas, ar vis­kas ge­rai.

Trys mo­te­rys, sė­dė­da­mos sė­ja­mo­jo­je, rit­miš­kai lanks­tė­si, paim­da­mos iš vir­šaus so­di­nu­kus, o pa­skui juos įkiš­da­mos į že­mę, ku­rio­je dvi­de­šim­ties cen­ti­met­rų va­gą pjo­vė dis­kas. Pas­kui jį ra­tu­kai dir­vą už­spaus­da­vo ir eg­lai­tės jau pa­so­din­tos. Čia jos augs še­še­rius sep­ty­ne­rius me­tus, kai užau­gu­sias, su­for­muo­tas, su­ve­šė­ju­sias šei­mi­nin­kas pa­siųs į Šve­di­ją, Ang­li­ją ar ki­tą ša­lį pa­gal už­sa­ky­mą.

Eg­lu­tės so­di­na­mos taip, kad ke­tu­rios jų su­da­ry­tų rom­bą. Vie­na li­ni­ja ei­na tie­siai, ki­ta – įžam­biai. Tarp so­di­nu­kų iš vi­sų pu­sių lie­ka 1,2 met­ro il­gio tar­pai.

Pa­sak D. Pran­ciu­lio, so­di­nant rom­bais eg­lai­čių į hek­ta­rą tel­pa 7000, ar­ba – 8–9 pro­cen­tais dau­giau nei įpras­tai kvad­ra­tais. Iš vi­so šį rugp­jū­tį ir rug­sė­jį jis skai­čia­vo sa­vo ža­lias­ka­rių plo­tus pra­plė­tęs 23 hek­ta­rais. Iš jų 12 – tė­čio že­mė. Ūki­nin­ka­vęs vy­ras šie­met kvie­čių der­liaus jau ne­be­su­lau­kė. Ne­lai­ku iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Ta­čiau no­rė­jo, kad že­mė bū­tų dir­ba­ma. Sū­nus pa­ža­dą te­si.

Lau­kuo­se plu­ša 14 dar­bi­nin­kų. Pap­ras­tai vi­sus me­tus jų bū­na apie 10.

Pri­žiū­ri eg­lu­tes ir ki­to­se ša­ly­se

D. Pran­ciu­lio įmo­nė, įsi­gi­ju­si ge­rą įran­gą, jau ke­le­rius me­tus at­lie­ka eg­lai­čių so­di­nu­kų so­di­ni­mo, prie­žiū­ros ir nuė­mi­mo dar­bus ir Va­ka­rų ša­ly­se. Jie sam­do­mi kaip ran­go­vai ar­ba su­bran­go­vai Ško­ti­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Len­ki­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je. Tam sam­do ne­ma­žai žmo­nių Lie­tu­vo­je.

„Su­sik­rau­na­me tech­ni­ką į vil­ki­kus ir ne­tru­kus jau esa­me Vo­kie­ti­jo­je. Kaip ma­no mo­čiu­tė sa­ky­da­vo: ge­ras ark­lys į Ry­gą tu­ri nu­vež­ti per 10 va­lan­dų. Per tiek lai­ko mes pa­sie­kia­me dar­bo vie­tą Va­ka­ruo­se“, – po­ky­čius nuo se­no­sios kar­tos gy­ve­ni­mo lai­kų iliust­ruo­ja vers­li­nin­kas.

Lie­tu­vai­čius už­sie­ny­je sam­do ne tik dėl pi­ges­nės dar­bo jė­gos, bet ir dėl ko­ky­bės. Vers­li­nin­kas at­vi­rau­ja, kad jau te­kę iš nau­jo at­lik­ti dar­bą po len­kų pa­lik­to bro­ko.

Bė­da tik, kad no­rin­čių ir ga­lin­čių dirb­ti ma­žai. D. Pran­ciu­lis sa­ko, kad žmo­nės la­biau lin­kę gau­ti pa­šal­pas, nes pa­dir­bė­ję ke­lis mė­ne­sius ir ga­vę di­des­nes pa­ja­mas jie ne­be­ten­ka so­cia­li­nės pa­ra­mos, kom­pen­sa­ci­jų.

Plė­sis iki 200 hek­ta­rų ir už­teks

D. Pran­ciu­lis, eg­lai­tes pra­dė­jęs au­gin­ti maž­daug prieš de­šimt­me­tį, iš vi­so šiuo me­tu au­gi­na 180 hek­ta­rų eg­lių so­di­nu­kų, ku­rie ply­ti prie Ža­ga­rės, Stun­gių, Ža­dei­kių, Ky­bu­rių kai­muo­se, Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Pla­nuo­ja plan­ta­ci­jas pra­plės­ti iki 200 ha ir jau pa­kaks.

Kas­met dar­bi­nin­kai lau­kuo­se pa­so­di­na po 120 tūks­tan­čių so­di­nu­kų. Vė­liau eg­lai­tės ge­ni­mos, kar­po­mos, for­muo­ja­mos, rei­kia purkš­ti tar­puei­lius, kad ne­žel­tų žo­lė, kie­čius ir di­des­nes ba­lan­das iš­pjau­ti "tri­me­riais".

Šie­met D. Pran­ciu­lis pla­nuo­ja eks­por­tuo­ti 70 tūks­tan­čių eg­lu­čių. Atei­ty­je ti­ki­si per me­tus par­duo­ti iki 100 tūks­tan­čių.

Vers­li­nin­kas ve­ža į lau­ką Ža­dei­kių kai­me. Už­sa­ky­tos eg­lu­tės pa­gal skir­tin­gas fir­mas su­žy­mė­tos spe­cia­liais la­pe­liais. Rau­do­ni la­pu­kai ro­do, kad jos ke­liaus į Šve­di­ją. To­liau žy­mek­liai gel­to­nuo­ja, ki­tur ple­ve­na mė­ly­na spal­va.

Ka­lė­di­niai už­sa­ky­mai vyks­ta jau rugp­jū­tį

„In­ten­sy­viau­si už­sa­ky­mai vyks­ta rugp­jū­čio mė­ne­sį. Rug­sė­jį pa­skam­bi­nę dėl eg­lu­čių Ka­lė­doms jau bū­si­te pa­vė­la­vę“, – apie di­džio­sioms me­tų šven­tėms skir­tų ža­lias­ka­rių už­sa­ky­mų ter­mi­nus pa­sa­ko­ja ža­ga­rie­tis.

Pats ka­dai­se Da­ni­jo­je nu­ga­rą len­kęs pri­žiū­rė­da­mas eg­lu­tes vie­tos ūki­nin­ko žel­dy­nuo­se ir šį vers­lą sėk­min­gai iš­ban­dęs Lie­tu­vo­je vy­ras sa­ko, kad čia yra daug įvai­rių ni­šų. Ir už­si­dirb­ti ga­li­ma iš šim­tų dar­bų dar­be­lių. Ta­čiau rei­kia mąs­ty­ti, steng­tis, ri­zi­kuo­ti ir ma­žiau verkš­len­ti.

„Kai pir­mais me­tais pa­so­di­nau eg­lu­čių, pa­žįs­ta­mi pirš­tą prie smil­ki­nio su­kio­jo. Sup­rask, kvai­le­lis, juk eg­lės miš­ke au­ga. Ta­čiau miš­ke to­kios gra­žios, kup­lios ne­ra­si, o už­sie­nie­čiai jas la­bai ver­ti­na. Taip pat la­bai svar­bi tam­si, sod­ri spal­va. Kai bū­na saus­rin­ga, jos blun­ka, gels­ta, tad šie lie­tin­gi me­tai, to­kie pra­žū­tin­gi au­ga­li­nin­kys­tės ūkiams, man bu­vo pa­lan­kūs „, – aiš­ki­na D. Pran­ciu­lis.

Vie­na jo išau­gin­ta eg­lu­tė kai­nuo­ja nuo 5 iki 8 eu­rų. Par­da­vė­jai Vil­niu­je, Kau­ne to­kias ža­lias­ka­res rea­li­zuo­ja jau po 20–30 eu­rų. Pats jų au­gin­to­jas tuo neuž­sii­ma, ge­riau iš­kart di­de­lį kie­kį eks­por­tuo­ja.

Tie­sa, vy­ras pro­gno­zuo­ja, kad šie­met su­ma­žės už­dar­bis už eg­lu­tes, eks­por­tuo­ja­mas į Ang­li­ją, ku­rios sva­ras ster­lin­gų po „Bre­xit-o“ ge­ro­kai kri­to eu­ro at­žvil­giu.

Au­to­rės nuo­tr.

PAMAINA: Dai­va­nas Pran­ciu­lis sa­ko, kad tė­ve­lis no­rė­jo, jog že­mė bū­tų dir­ba­ma, tad po jo mir­ties nu­kū­lęs kvie­čius jis už­so­di­no eg­lu­tes.

KAR­PY­MAS: Dai­va­nas Pran­ciu­lis ro­do, kaip tu­ri bū­ti kar­po­mos eg­lu­tės, kad įgau­tų gra­žią for­mą.

ROM­BAI: Eg­lu­tės so­di­na­mos taip, kad ke­tu­rios jų su­da­ry­tų rom­bą, taip dau­giau so­di­nu­kų tel­pa hek­ta­re že­mės.

EKS­POR­TUI: Rau­do­nai su­žy­mė­tos eg­lu­tės – jau už­sa­ky­tos, jos va­žiuos į Šve­di­ją.

SO­DI­NI­MAS: Trys dar­bi­nin­kės sė­di sė­ja­mo­jo­je ir kai­šio­ja so­di­nu­kus, ku­riuos au­to­ma­ti­ka čia pat įspau­džia į dir­vą.

LAI­KAS: Šioms eg­lu­tėms tre­ji me­tai, pa­pras­tai pir­mas „der­lius“ bū­na po še­še­rių sep­ty­ne­rių me­tų.