Naujausios
„Ė“ ar “ienė“
Kadangi jau kelinta savaitė visa šalis diskutuoja labai jautria — moteriškųjų pavardžių — tema, ši aktualija nejučia įsiskverbė ir į mano asmeninį gyvenimą.
Absoliuti dauguma mano bičiulių, beje, kaip ir aš pati, esame tradiciškai pasirinkusios savo anytų pavardes, tačiau slapčia kiekviena esame pasimatavusios ir tą modernųjį variantą su galūne „ė“ vietoj “ienės“.
Kam tiko, kam nelabai, tačiau jokių problemų nekėlėme, kol mūsų šalies intelektualūs vyrai nepareiškė, kad pavardes su „ė“ esą renkasi laisvo elgesio moterys, o ir apskritai lietuvių kalboje žodžiai su “ė“ turi neigiamą reikšmę, kaip antai “durnė“, “drignė“, “dilgėlė“ ir taip toliau.
Aš iš karto saviškio ir paklausiau: „O kaip žodžiai “gėlė“, “saulė“, “meilė“?
„O varlė“, — nukirto jis.
„O Tėvynė“, — pasakiau aš.
„Pelė“, — čia jis.
„Prasmė“, — aš.
„Žiurkė“, — jis.
„Kiaulė“, — pasakiau aš, nes įsižeidžiau, ir tučtuojau išskubėjau susitikti su draugėmis “ienėmis“ ir viena kita “yte-aite“.
„Vyrai, prikabindami mums tas sunkias galūnes “ienes“, taip tarsi paženklina savo nuosavybę“, — pradėjo viena draugužė, dirbanti nekilnojamojo turto agentūroje ir labai išmananti visus nuosavybės dalykėlius.
„Jie taip paženklina ne tik savo nuosavybę, bet apskritai uždeda mums žymę. Kai kurie patinai apskritai linkę prasidėti tik su “ienėmis“, mat žino, kad jos nei prašys skyrybų, nei vestuvių, nei kitokių įsipareigojimų“, — tęsė kita draugė “ienė“.
Tada įsiterpė viena „ytė“, pareiškusi, kad tie patinai, išgirdę jos mergautinę pavardę, kažkodėl ima trintis aplinkui ir šleikščiai šypsotis, lyg prie gydytojo kabineto užsidegus lemputei “Užeiti“. Ir tai yra koktu.
Tada aš priminiau su drauge atrastą dėsnį (jį buvau nuodugniai aprašiusi ankstesniuose laiškuose), kad „ienė“ apskritai storina ir sendina. Ir kad moters noras nusikratyti tos ilgos galūnės yra tarsi pasąmonėje užkoduotas siekis nusimesti papildomus kilogramus ir metus.
Jaukiai gurkšnodamos arbatą, įvairiais pjūviais kritikavome vyrų norą uždrausti moterims vietoj „ienės“ rinktis “ė“, kol viena mūsų draugė, neseniai ištekėjusi (pirmą kartą) už savo svajonių vyro, pareiškė, kad jai yra garbė nešioti savo vyro pavardę su visa “iene“ ir kad šita ištekėjusiai moteriai priklausanti galūnė nė kiek jai netrukdo, netgi atvirkščiai.
Tada mes visos trumpam nutilome ir paskendome prisiminimuose. Prisipažinsiu, mielosios, ir aš kažkada, ištekėjusi už saviškio ir gavusi „ienės“ pavardę, nešiau ją aukštai iškėlusi nelyginant moterystės vėliavą. Ir džiūgavau, ir didžiavausi, ir gerdavau kavą, demonstratyviai atkišusi pirštą su aukso žiedu.
Tai kas gi man, mums nutiko?
Tylą nutraukė viena labai korektiška draugė ir pasakė jau kurį laiką slapta mintijanti: o gal mes visos, kurios taip kritikuojame „ienes“, iš tikrųjų nebemylime savo vyrų? Juk jei iš tikrųjų mylėtumėme, tai nešiotume tas “ienes“ didžiuodamosi.
„Bet tai, vadinasi, ką jie, kiaulės, su mumis padarė? Kiek jie turėjo mums prikenkti per gyvenimą, kad mes iš tolo nebenorime tų jų galūnių?“, — tik dabar supratusi visą tarsi nekaltos lingvistinės diskusijos baisumą dramatiškai sušuko viena mūsų draugė, jau 20 metų, kaip “ienė“.
Ir mes pagalvojome, kad Jėzau, tikrai. Tada priėjome išvados, kad tos moterys, kurios yra nepatenkintos „ienės“ galūnėmis, yra nepatenkintos savo vyrais apskritai. O katros mielai nešiojasi galūnę, tos, atseit, yra arba dar neseniai ištekėjusios, arba visiškos vištos, besidžiaugiančios, kad apskritai turi vyrą, arba iš tiesų bent kažkiek jį myli.
Tada slapta ištyrinėjau savo širdies kerteles ir pagalvojau kad „aj' — nieko bloga juk ta ilgesnė galūnė gyvenime. Ar ne, mielosios?
Ieva, — ienė
