Naujausios
Duonai uždirba su tautiniu sūriu
Stefa Strakšienė prieš daugiau kaip dvi dešimtis metų sau pasižadėjo: ji tikrai niekada negyvens kaime. Apsigyveno, vienkiemyje, kurio ieškant nuo Rudiškių (Joniškio raj.) kelio teko klausti keturis kartus. Čia, 1938 metais suręstoje troboje, spaudžiami tautinio paveldo sūriai moterį išgarsino toli už vienkiemio ribų.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Iki gaspadinės
Gimusi ir augusi Joniškyje, čia baigusi vidurinę mokyklą aštuoniolikmetė Stefa audė ateities svajas. Kai mama siūlė rinktis veterinarijos studijas, dukra purkštavo: paskui karvės uodegą nevaikščios.
Išvažiavo į žemės ūkio akademiją ir pasirinko vyriškus mokslus — inžinieriaus elektriko, nes norėjo įrodyti išmananti fiziką. Mokslai darėsi vis sunkesni, grįžo namo. Įsidarbino mokytoja Rudiškiuose, gavo tarnybinį butą, įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti rusų filologijos.
Trejus metus trukusią mokytojos karjerą pakeitė meilė. Vyras Gintautas gavo butą Joniškyje. Čia ūgtelėjo vaikai. Prasidėjus individualiems verslams, šeima svarstė, ko imtis. Tėvai sugundė keltis arčiau žemės ūkio. Tėtis Jonas buvo miškininkas ir už Rudiškių turėjo sodybą ir žemės.
Taip S. Strakšienė netesėjo dviejų jaunystės pažadų, kurių antrasis buvo netekėti už traktorininko. Vyras Gintautas atsišaudo: jis ne traktorininkas — mechanikas.
Šiandien sūrių gaspadinė nesigaili nei gyvenanti kaime, nei turinti visų galų meistrą: ji save lygina su viršutine ledkalnio dalimi, o Gintautas yra nematomoji dalis, ant kurios viskas laikosi.
Pradėjo nuo šimto kiaulių
Pirmajame vienkiemyje verslas prasidėjo šeimyninė ranga. Stefos ir jos sesers šeimos ir mama atsisakė turėtų darbų, iš Rudiškių komplekso pirko mažus paršelius ir juos augino iki įmitusių kiaulių.
Šeimos verslas, prasidėjęs nuo 100 kiaulių, baigėsi apie 1990-uosius. Krito kiaulių supirkimo kainos, tačiau Valstiečių ūkio įstatymas leido steigti ūkininkų ūkius. Gavę per 16 hektarų, Stefa ir Gintautas iš ūkio įsigijo senos žemės ūkio technikos ir pradėjo kurtis, Joniškio rajone tapo vieni iš pirmųjų ūkininkų. Pradėjo spausti sūrius, augino morkas, bulves, nutrijas.
Turgaus gėdijosi
Pirmuosius sūrius parduodavo pažįstamų rate. Pinigų turėdavo ne kiekvienas, atsiskaitydavo gavę atlyginimus, tad dažniausiai grįžus iš pelno nusipirkdavo duonos ir kuro.
Tada išėjo į turgų. Pradžia prieš keliolika metų buvo sunki. Buvo gėda stovėti ir siūlyti savo produktą. Buvo prasidėję margarinų, aliejų ir kitų atvežtinių gėrybių laikai, o lašiniai, taukai, sviestas tapo nebesveiku maistu. Kaimiškas sūris irgi buvo tapęs nepatraukliu. Stefa kantriai laukė, kol žmonės atsitokės. Turguje susipažino su Nijole Šopiene iš Šiaulių rajono.
Sulaukė tautiškos prekės sugrįžimo
Dviejų moterų susitikimas buvo lemtingas. Sutapo ne tik biolaukai. N. Šopienę, mušusią skanų sviestą, pažįstama muziejininkė pakvietė į amatų šventę.
Pirmąją šventę Stefa pavadina vaizdžiai: „Užsikabinome“, pataikėme į tautiškos prekės grįžimą“.
Po parodas, muges, amatų dienas moterys važinėja penktus metus. Vitrina prikauna įvairiausių rūšių sūrių: su kmynais, sūriu su be nieko, trijų rūšių desertiniais gaminiais, sūriais su peletrūnais, petražolėmis, aitriosiomis paprikomis. Ne visi naujadariai yra tautinis produktas, bet išsaugant senąsiais tardicijas, reikia orientuotis ir į šiuolaikinę rinką.
Jei neišvažiuoja į renginius, prekiauja turguje. Jai smagu, kad žmonės vėl atrado natūralias kaimiškas gėrybes ir jos net ant šventinio stalo nukonkuruoja trijų kąsnių sumuštinius, raudoną žuvį, ikrus.
Pirkėją traukia ir rūbas
Per šventes S. Strakšienė ir N. Šopienė apsitaiso kaip šeimininkės: aplink galvą įmantriai apsuka baltas skaras, apsivelka ilgus sijonus, užsiriša prijuostes ir tampa „lietuviškomis gaspadinėmis nuo pečiaus“.
S. Strakšienė įsitikinusi: be savo įvaizdžio prekybininkas yra nematomas. Moteris juokiasi: negalima šventėje atrodyti kaip Gariūnų pardavėjai — tokių pilna visur. O užsiriša baltas skaras ir girdi: „Va, va — tos pačios“.
Be to, samprotavo sūrių gaspadinė, juk važiuoji ne tik užsidirbti, bet ir į renginį, kurį privalai puošti, pabrėžti, ką tauta turi išskirtinio, nuostabaus.
Moterys planuoja Nacionaliniame muziejuje užsisakyti 19 amžiaus pradžios tradicinius tautinius kostiumus. Jiems įsigyti rašė projektą. Vienas komplektas standartiniam žmogui, šmaikštauja S. Strakšienė, kainuos iki 3,5 tūkstančio litų ir teks pridėtų savų. Tačiau niekur nedingsi — tarptautiniuose renginiuose privalu savo šalį atstovauti deramai.
Minčių netrūksta ir vienkiemyje
S. Strakšienė sako iš sūrių milijonų nesusikrovusi ir nebesukrausianti, nes senovinėje gryčioje modernioje įrengtoje sūrinėje nevyksta serijinė gamyba ir pastovaus pelno kasdien nėra.
Savo pelno dalies reikalauja turimi hektarai, technika, todėl net šeimos namas įsirengtas ne per metus ar dvejus.
Investicijų reikalauja ir jų su N. Šopiene pradėtas tautinio paveldo verslas — produkciją reikia ir tinkamai pristatyti, parodyti, kas Lietuvoje buvo daroma prieš šimtą metų. Teko įsigyti senų sviestamušių, užsisakyti ąžuolinius sūrio slėgtuvus.
O Nacionaliniame muziejuje užmatė ir užsisakė tokį senųjų šeimininkių naudotą daikčiuką, nuo kurio seilės ištyso ir kuris lipte prilips prie jos verslo.
Nusipirko kone šimtą litų kainavusį Lietuvos kelių turistų žinyną, kuriame aprašyta per tūkstantį vietovių, yra šalies istorijos — maža ko gali paklausti tarptautiniuose renginiuose, o kas yra toliau už Aukštelkės, palygino moteris, ir nežinos.
Mintis gena mintį ir nėra kada užsililiuoti savo kiemo viduryje, sako moteris. Kodėl? Prisiminė Norvegiją, kur pasijautė „tundra“.
Su N. Šopiene abi už eurą nusipirko vieno kąsnio lašišos gabalėlį. Jis skleidė tokį sugedusios žuvies kvapą, kad nešė atgal ir užsispaudusios nosis rodė, kas negerai. Joms atsakė: tradicinis valgis. Šiandien ji iki ašarų kvatoja prisiminusi, kaip sužinojo, jog Norvegijoje lašiša pūdoma ir tik tada patiekiama.
Būnant mugėje Vokietijoje, iš norvegų dovanų gavo rankdarbių ir kultūrinio paveldo gaminių enciklopediją. Jei ir neišmoks norvegų kalbos, iš nuotraukų ir schemų perpras kitos kultūros ypatumus.
Verslui reikia komandos
Moteris skaičiuoja: tokių rimtų sūrių gaspadinių per Lietuvą nėra daug — jos su partnere ir septynios susikoperavusios ukmergiškės. Tačiau joms sunkiau išvažiuoti į šventes.
Išvažiuoti negalėtų ir S. Strakšienė, jei neturėtų pagalbininkų — vyro ūkyje, sūrius spaudžiančios mamos ir kaimynės Laimutės.
Be jų pagalbos ji neišsiverstų ne tik todėl, kad namus tenka palikti kelioms dienoms ar ilgiau. Prieš porą metų, po rimtos avarijos, S. Strakšienės viena ranka sunkesniems darbams nepaklūsta, moteris net melžimo aparato karvėms negali uždėti, gerai, kad vairuoti gali.
Užtat, šmaikštauja, yra ponia — nesikelia su pirmaisiais gaidžiais, turi laiko knygoms, be sūrių palekia į kultūrinius renginius, žino, kur yra kirpykla.
VERSLININKĖ: Stefa Strakšienė įrodė, kiek minčių gali gimti vienkiemyje. Turi savo bėdų, bet neverkia, nedejuoja. Nebeturės sveikatos, nebegalės išvažiuoti į pasaulį, ką nors sugalvos savo kieme.
GASPADINĖS: Nijolė Šopienė (kairėje) ir Stefa Strakšienė visose renginiuose pastebimos iš tolo.
RACIONALIZACIJA: Sūrių spaustuvai pagaminti iš palstikinių, lengvai nuplaunamų virtuvinių lentučių.
PRODUKCIJA: Įvairių skonių sūrius pagalbininkės suruošė amatų šventei Nidoje.
Giedriaus BARANAUSKO ir Jono TAMULIO nuotr.