Dizainerė mokė senus rūbus prikelti naujam gyvenimui

KE­TU­RI KAM­PAI

Di­zai­ne­rė mo­kė se­nus rū­bus pri­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui

Di­zai­ne­rė iš Vil­niaus Ja­ni­na Zi­bi­re­va ke­tu­rių die­nų kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se mo­kė ža­ga­rie­čius, kaip pa­puoš­ti, at­nau­jin­ti se­nus rū­bus bei ava­ly­nę ir pri­kel­ti juos dar vie­nam gy­ve­ni­mui. Kar­tu tai – ir tau­so­jan­tis po­žiū­ris į ap­lin­ką, nes, pa­sak me­ni­nin­kės, šiuo­lai­ki­nė vi­suo­me­nė per daug lin­ku­si var­to­ti.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pie­ši­niai ant marš­ki­nė­lių

Ža­ga­rės (Joniškio r.) jau­ni­mo vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Spal­vo­tas vei­das“ pa­kvies­ta vil­nie­tė ma­dos di­zai­ne­rė Ja­ni­na Zi­bi­re­va Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los Ža­ga­rės fi­lia­le kar­tu su 14 ža­ga­rie­čių su­si­ne­šė siū­lų, ada­tų, žirk­lių, da­žų, se­nų rū­bų ir ėmė­si dar­bo.

Me­ni­nin­kės pa­ska­tin­ti dirb­tu­vių da­ly­viai se­nus marš­ki­nė­lius pa­puo­šė pie­ši­niais, kiek­vie­nas pa­gal sa­vo fan­ta­zi­ją. Ant vie­no rū­bo „nu­tū­pė“ spal­vin­gų paukš­čių si­lue­tai, ant ki­to – dru­ge­liai, ant tre­čių marš­ki­nė­lių at­si­dū­rė at­vi­ra ir va­liū­kiš­kai už­merk­ta akys bei or­na­men­tuo­tas del­nas lū­pų vie­to­je. Ant marš­ki­nė­lių „pri­no­ko“ ba­na­nai, at­si­ra­do pa­trio­ti­niai už­ra­šai.

Di­zai­ne­rės siū­ly­mu vi­si pie­šė sa­vo at­vaiz­dus ant ap­li­ka­ci­jų, ku­rias vė­liau siu­vo ant džin­sų.

De­ko­ra­vi­mas siū­to­mis gė­lė­mis

Dirb­tu­vių da­ly­viai, ap­si­lan­kę Ža­ga­rės tur­gu­je, ten ra­do ne­ma­žai rū­bų, ku­riuos pa­nau­do­jo sa­vo dar­bui.

„Už 50 cen­tų nu­pir­ko­me juo­dą švar­ką. Jį de­ko­ruo­si­me siū­tais gė­lių žie­dais“, – sa­kė J. Zi­bi­re­va. To­kiais pat, tik ki­tos me­džia­gos ir spal­vų, žie­dais pa­da­bi­no ryš­kias­pal­vius ro­ži­nius ba­te­lius.

Di­zai­ne­rė aiš­ki­no, kad de­ko­ra­vi­mui skir­tas gė­les su­kur­ti ga­li kiek­vie­nas. Iš spal­vin­go rū­bo me­džia­gos iš­ker­pa­mas maž­daug 15–20 cen­ti­met­rų plo­čio ap­skri­ti­mas. La­bai pa­pras­ta kirp­ti, už­dė­jus du­be­nį ir api­brė­žus kon­tū­rus. Ta­da kraš­tai pa­pras­tai ap­siu­va­mi dygs­niais ir su­trau­kia­mi.

Jau tu­ri­me gė­lės žie­do pa­grin­dą. Be­rei­kia cent­re pri­siū­ti di­des­nę dai­lią sa­gą ir ga­li­me puoš­ti rū­bą.

Ant anks­čiau mi­nė­to švar­ko dirb­tu­vių da­ly­vės ke­ti­no pri­sū­ti ke­lio­li­ka ar net ke­lias­de­šimt to­kių gė­lių. Kai ku­rias jų, jei me­džia­ga ne­la­bai spal­vin­ga, nu­da­žė ak­ri­li­niais da­žais. Pa­sak me­ni­nin­kės, kas mėgs­ta kla­si­ką, rink­sis ra­mes­nes spal­vas, o la­biau lin­kę eks­pe­ri­men­tuo­ti, drą­sūs žmo­nės – ekst­ra­va­gan­tiš­kus de­ri­nius.

„La­bai ge­ras už­siė­mi­mas. Įdo­mu kur­ti, siū­ti“, – sa­kė jau­niau­sia dirb­tu­vių da­ly­vė Elin­ga Uo­ge­ly­tė.

At­nau­jin­tus rū­bus ke­ti­na­ma pri­sta­ty­ti rugp­jū­tį Ža­ga­rė­je vyk­sian­čia­me „Frin­ge“ fes­ti­va­ly­je.

Se­ni dra­bu­žiai ga­li at­gim­ti

Di­zai­ne­rė Ja­ni­na Zi­bi­re­va sa­kė, kad vi­suo­me­nė da­bar per­ne­lyg lin­ku­si į var­to­to­jiš­ku­mą, nors dau­ge­lį daik­tų, tarp jų – rū­bus, ava­ly­nę ga­lė­tu­me pa­nau­do­ti tar­si nau­jus, juos šiek tiek pa­to­bu­li­nę, pa­kei­tę.

„Se­ni dra­bu­žiai ga­li at­gim­ti, jei­gu juos de­ko­ruo­ja­me sa­go­mis, pa­puo­šia­me ap­li­ka­ci­jo­mis, ki­to­mis de­ta­lė­mis, pie­ši­niais. Tik ne vi­si žmo­nės iš­drįs­ta juos ap­si­ren­gę kaž­kur išei­ti. Ypač ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se, kai­muo­se tai bū­din­ga, nes žmo­nės kaž­ko­dėl vis dar įsi­vaiz­duo­ja, kad ge­ras rū­bas yra tik nau­jas – iš par­du­tu­vės ar tur­gaus, nors ten juk ma­si­nė ga­my­ba. O sa­vo ran­ko­mis su­kur­ti, per­da­ry­ti rū­bai ne­ver­ti­na­mi, nors bū­tent jie yra in­di­vi­dua­lūs, at­sklei­džia žmo­gaus as­me­ny­bę“, – aiš­ki­no po pre­kės ženk­lo „Lech Le­cha De­sign“ var­du ku­rian­ti ma­dos di­zai­ne­rė, pir­mą kar­tą sa­vo idė­ją se­nus rū­bus pa­vers­ti nau­jais per­kė­lu­si į ma­žą mies­te­lį iš sos­ti­nės.

Da­rė so­cia­li­nį pro­jek­tą

J. Zi­bi­re­va, kos­tiu­mų di­zai­no stu­di­jas Dai­lės aka­de­mi­jo­je bai­gu­si 2014 me­tais, pa­sa­ko­jo tuo me­tu ne­ra­du­si sa­vęs. Ieš­ko­da­ma tik­ro­jo gy­ve­ni­mo ke­lio at­si­dū­rė „Ca­ri­te“. Ten jau­na mer­gi­na su­gal­vo­jo pri­tai­ky­ti sa­vo ge­bė­ji­mus. Ji pra­dė­jo me­ni­nį pro­jek­tą, į ku­rį įtrau­kė be­na­mius, pri­klau­so­my­bių tu­rin­čius as­me­nis. Jie pie­šė ap­li­ka­ci­jas, de­ko­ra­ci­nes de­ta­les, ku­rio­mis puo­šė kup­ri­nes, di­zai­ne­rės kur­tus rū­bus. Ko­lek­ci­ja bu­vo pri­sta­ty­ta Vil­niu­je „Vai­di­los“ teat­re.

„Iš pra­džių ne­bu­vo leng­va tuos žmo­nes įtrauk­ti, nes jie ne­pa­si­ti­kė­jo sa­vi­mi, ne­ma­tė, ką ga­lė­tų įdo­maus su­kur­ti. Bet po tru­pu­tį ra­do­me bend­rą kal­bą, me­nas juk at­pa­lai­duo­ja. So­cia­li­nis pro­jek­tas tę­sia­si jau tre­čius me­tus. Iš pir­mų­jų pro­jek­to da­ly­vių li­ku­sios dvi mo­te­rys da­bar yra tar­si ma­no de­ši­nio­ji ir kai­rio­ji ran­kos, vis­ką siu­van­čios“, – pa­sa­ko­jo J. Zi­bi­re­va.

Ma­dos dirb­tu­vės Ža­ga­rė­je bu­vo jau­ni­mo vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Spal­vo­tas vei­das“ pro­jek­to „Ku­ria­me, siu­va­me, tau­so­ja­me“, ku­rį pa­rė­mė Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, da­lis.

Au­to­rės nuo­tr.

Di­zai­ne­rė Ja­ni­na Zi­bi­re­va (kai­rė­je) ir Si­mo­na Kle­vins­kai­tė gėlėmis de­ko­ruo­ja se­ną švar­ką.

Di­zai­ne­rė Ja­ni­na Zi­bi­re­va sa­ko, kad su­teik­da­mi dra­bu­žiams ir ki­tiems daik­tams ant­rą gy­ve­ni­mą mes ma­ži­na­me var­to­ji­mą, ku­ris šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je be pro­to ska­ti­na­mas.

Di­zai­ne­rė at­si­ve­žė pa­ro­dy­ti iš sa­gų su­kur­tų ak­se­sua­rų.

Ryš­kūs ba­te­liai, dar la­biau iš­puoš­ti gė­lė­mis, la­bai tik­tų ekst­ra­va­gan­tiš­kai as­me­ny­bei.

Ori­gi­na­lus sa­gų kol­je.

Pap­ras­tas švar­ke­lis ta­po vi­sai ki­toks, kai ant jo nu­ga­ros „iš­dy­go“ spar­nai.

Šias kel­nes dirb­tu­vių da­ly­vės pa­puo­šė sa­vo pieš­tų at­vaiz­dų ap­li­ka­ci­jo­mis.

Iš su­neš­tų ir tur­gu­je pirk­tų se­nų rū­bų me­džia­gos pa­siū­ti gė­lių žie­dai de­ko­ra­vi­mui.

Striukės