Naujausios
Didžioji transformacija
Mielosios, neseniai turėjau progos stebėti vienos kolegės transformaciją, kurią paskatino mažytis, sakytum, menkniekis. Tai štai, tos mano kolegės ieškojęs vienas mūsų firmos klientas telefonu atsiprašinėjo užmiršęs jos pavardę.
Tada paprašiau, kad abonentas pabandytų ją apibūdinti. Ir jis apibūdino tą mano kolegę, kaip malonią gražią smulkią šviesiaplaukę moterį, kokių keturiasdešimties. Ilgokai turėjau pasukti galvą, ką gi jis turi omenyje, kol pagaliau jis pats prisiminė jos pavardę. Buvau, dievaži, nemaloniai nustebusi, nes ta mano kolegė — dažyta blondinė, jau senokai perkopusi penktą dešimtį, ir tikrai nei plona, nei smulki, ir ganėtai bjauraus būdo. Tai ta pati atseit draugė, kuri, kai tik grįžtu iš kirpyklos, apiberia mane komplimentais ala: „Oj, Ievute, kaip gražiai tave apkirpo, nes jau atrodei tai baisiai“.
Iš pradžių nesąmoningai norėjau tą dalyką nutylėti, bet per kavos pertraukėlę kažkas lyg patraukė už liežuvio ir aš jai žodis žodin sąžiningai atpasakojau, kokiais epitetais tas klientas ją išvadinęs.
Dar viltingai paklausiau, tai gal jis koks senas storas diedas, kad visos už jį bent kiek plonesnės ir jaunesnės būtybės jam atrodo nimfos.
„Ką tu, jis kokių keturiasdešimties, ir labai sportiškas“ — sučiauškėjo kolegė ir ėmė transformuotis tiesiog akyse.
Visą dieną ji juokavo, čiauškėjo, o kitą dieną atėjo su nauja jaunatviška atvira palaidine ant tamsių timpų. Visos kabineto draugės nustėrome — mūsų žiežula, amžinai vilkinti klasikiniais kostiumėliais su baltom bliuskelėm — ir su timpom? Ir, pasakyčiau, ant visai neprastų šlaunų, ko niekada negalėtum įtarti.
Aišku, ji iš gretimo kabineto vyriškių tą pačią minutę dar susižvejojo porą komplimentų ir tiesiog akyse pražydo. Net mūsų šefas, eidamas pro šalį, nustebęs pakėlė antakius ir žybtelėjo akimis.
Nepatikėsite, mielosios, nuo ano skambučio jau praėjo geros dvi savaitės, o mūsų „graži smulki, šviesiaplaukė, kokių keturiasdešimties“ dar tebespindi, ir net užsirašė į sporto salę, ir būdas jos pasikeitė neatpažįstamai.
Kažkuria prasme aš pasijaučiau reikšmingai prisidėjusi prie josios atgimimo, o kartą, kai siurbčiojau kavą su drauge psichologe, aš prisiminiau tą istoriją ir pasiteiravau profesionalės, kaip tą fenomeną galėtų paaiškinti. Tai negi iš tiesų vienas mažytis kvailas komplimentas gali kardinaliai pakeisti žmogaus gyvenimą, išvaizdą, būdą ir net, nepabijokime to žodžio, likimą...
Ir kodėl taip man nebūna? Na, pasidžiaugiu pusdienį, ir užmirštu...
„Ar tikrai, Ievute?“, — šyptelėjo psichologė ir paprašė manęs prisiminti visus man kada išsakytus komplimentus. Aš kaip mat visus ir prisiminiau, netgi mokyklinius, netgi tuos, kurių negalima pasakoti....
O mano draugės transformaciją ji paaiškino išmuštos plytos teorija. Atseit, būna taip, kad aplink save pasistatai problemų ar nuostatų ratą, tarsi iš plytų sumūrytą sieną, ir niekaip negali iš to uždaro rato ištrūkti.
Bet kartais tereikia išmušti vieną plytą, ir viskas ima keistis. Šiuo atveju, pasakė psichologė, matyt, mano draugės esantis, tikrasis plonas nuostabusis linksmasis „aš“ išsiveržė į išorę, lyg džinas iš butelio ir dabar nieku gyvu nebenori lįsti atgal.
Grįžau mąstydama apie išmuštos plytos teoriją ir namie radau saviškį, kaip man pasirodė, jau antra savaitė tūnantį savame plytų bokšte.
O ką, pagalvojau, jei transformavau kolegę, kodėl negalėčiau transformuoti saviškio?
„Žinai, tu nuo žiemos labai suplonėjai, o su tuo raudonu megztuku iš viso atrodai, kaip koks jaunas sausas švedas — baisu, kad tavęs kokia fifa nepaviliotų, chi chi“, — pasakiau komplimentą, susijusį su jo realiu suplonėjimu dėl rūpesčių.
„Žinau“, — ramiai, nekeisdamas veido išraiškos, pasakė jis. “Iš kur?“, — nustebau. “Visos taip sako“, — tingiai pasakė jis ir pasirąžė, lyg būtų koks gražuolis Džeimsas Bondas. “Kokios dar visos?“, — užsipuoliau ir vos susilaikiau nesukėlusi skandalo.
Kai kitą rytą sunerimusi apie eksperimentą papasakojau draugei psichologei, ji patikino, kad vyrų komplimentai taip neveikia, nes jie paprastai visada labai gerai apie save galvoja, ir net nuo alaus išpampęs bedantis sau atrodo jaunas, sportiškas gražuolis, po kurio kojom kristų visos panos, tik kad jis pats to nenori...
„Kaip Simpsonas?“ — patikslinau aš. “Būtent“, — ji pasakė.
Tai štai, mielosios, jei mes visos apie save būtume tokios geros nuomonės, kaip jie....tai vaikščiotume seniai visos transformuotos. Tačiau jeigu kartais pasijusime negražios, storos ir nelaimingos, prisiminkime išmuštos plytos teoriją...
Ieva, transformatorė
