Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Derybos su nuosavu kūnu
Mielosios, turbūt ir jūs ne kartą esate pradėjusios mankštintis nuo ateinančio pirmadienio. Ir kartais tai netgi pavyksta, bet tas mūsų kūnas yra toks tingus, melagis ir išsisukinėtojas, kad visada randa priežasčių nevykdyti savo įsipareigojimų.
Pavasarį man pavyko jį priversti vaikščioti į sporto klubą triskart per savaitę, mat buvau sumokėjusi mokestį mėnesiui į priekį ir jis neturėjo kitos išeities. Kūnas jautėsi nuostabiai, mano pilvas ėmė stangrėti, limfa tekėti ir aš jaučiausi, kaip ant sparnų.
Bet štai atėjo vasara, abonementas į sportą klubą baigėsi, ir mano kūnas aptingo.
Prisipažinsiu, niekaip negalėjau priversti jo padaryti net minimalios rytinės mankštos, kol vieną dieną į svečius pas mane neatvažiavo mano draugė. Iš karto pastebėjau, kad ji visa išgražėjusi, atjaunėjusi ir sustangrėjusi.
O rytą supratau, kodėl. Taigi, tik atsikėlusi, ji pasitiesė jogos kilimėlį ir ėmė daryti gimnastiką: kilnoti kojas, važiuoti dviračiu, stiprinti pilvo presą ir panašiai. Kol aš siurbčiojau kavą su rytiniu šokoladuku, ji įnirtingai sportavo, ir aš ėmiau jai pavydėti.
Kai ji baigė mankštą, palindo po dušu ir žvali atėjo gert kavos, aš ėmiau jos klausinėti, kaip jai pavyksta nuvesti savo kūną iki kilimėlio ir priversti jį kas rytą mankštintis. Maniškis kūnas tai spyriojasi ir atsikalbinėja.
– O tai, manai, maniškis nesispyrioja? – atlaidžiai nusišypsojo draugė. – Aš tiesiog kiekvieną rytą dar gulėdama lovoje pradedu su juo derėtis, o jei atvirai, papirkinėju.
– Ką?
– Kaip tai ką, savo kūną, – rimtai pasakė draugė ir paaiškino visas juodąsias kūno papirkinėjimo technologijas.
Štai ji atsibunda ir sakanti savo kūnui: na, brangusis, dabar eisime mankštintis. Jis paprastai sako: „Ne, o kam“, arba „tik ne šiandien“, o kartais „tu ir taip gerai atrodai“. Tada ji pradedanti derybas ir skatinimo programą – pažada tam savo kūnui nuvežti jį prie jūros ar nupirkti kokį gražų šalikėlį, ar kokį veido masažą jo fasadui užsakyti. O kartais pakanka net ledų porcijos.
– Svarbiausia priversti kūną atlikti tą patį ritualą 21 dieną, nes per tą laiką susiformuoja įpročiai, o tada jau pats kūnas tave neš ant mankštos kilimėlio, ar bet kur, kur tu jį įpratinsi, – perspėjo draugė.
Kitą rytą aš pradėjau eksperimentą. Tik atsibudusi pažadėjau kūnui – jei jis nesispyriodamas darys mankštą 21 dieną, aš jį nuvešiu į kurortą, gal net į Druskininkus, ir palepinsiu masažais bei vandens procedūromis.
Jūs nepatikėsite, bet kūnas ėmė derėtis. „Tu ir taip manim turi rūpintis, jei nori gerai jaustis, šiaip tai seniai galėjom nuvažiuot į tuos Druskininkus“, – išgirdau kūno balsą savo galvoje. Nieko sau išsisukinėtojas.
Jei šiandien padarom mankštą, eisim nusipirkti naujų lūpdažių, nes vasarą kažkaip išblukusiais atrodom, ar ne?
Tada mes nuėjome mankštintis.
– Tik nepamiršk savęs pagirti po kiekvieno pasiekimo, – pamokė mane draugė, su kuria kartu kitą rytą atlikome gimnastiką.
„Oj, kokia šaunuolė, labai išmintinga moteris, eisime vietoj vaistų ir vitaminų dabar pirkti braškių“, – pagyriau.
„Su grietinėle?“ – išgirdau balsą.
„Su labai nedaug grietinėlės, – pažadėjau. – Bet kai nuvažiuosime į Druskininkus, galėsime sau leisti, ko norėsime.“
Mielosios, tikrai nemeluoju, štai jau dvi savaitės, o tai yra 14 dienų, mes kas rytą darome mankštą, o tuos pinigus, kuriuos išleistume sporto klube ar pas masažuotoją užkalkėjusiam sprandui išjudinti, dedame į dėžutę kurortui. Tiesa, motyvacijai pastiprinti kažkuo pasilepiname ir dienos metu.
Rezultatas – mano kūnas stangrėja, aš jaučiu didžiulį pasididžiavimą ir pasitenkinimą. Jau įvaldžiau derybų meną, kurį kartais panaudoju ir santykiuose su kitais kūnais, pavyzdžiui, Adomo. Man liko dar savaitė, kol susiformuos įprotis mankštintis, mano gyvenimas prailgės, jo kokybė pagerės ir, svarbiausia, mes važiuosime į Druskininkus. Ir net nežinau, ar imsime Adomo kūną, ar praleisime nuostabų savaitgalį dviese.
Ieva, įvaldžiusi derybų meną
