Naujausios
Delikatus reikalas
Mielosios, nežinau, ar jūs buvote kada patekusios į tokią delikačią situaciją, kai buitinės traumos metu (pabrėžiu, ne buitinio konflikto) įsitaisote delikačią mėlynę, ir ne kur kitur, o po akimi.
Taip nutiko ir man, kai aną savaitgalį su keliais draugais pasidžiaugėme žiema ir aš, skambant ausyse „žiema žiema, sniegas veidą bučiuoooja...“ ne nuo ko kito, o nuo savojo Adomo, gavau sniego gniūžtės bučinį tiesiai į akį.
Na, nebuvo jau taip labai skauda, tad nekreipiau dėmėsio, kol kitą rytą nepamačiau tokios švelnios mėlynės po akim.
Delikačiai užmaskavusi ją kremine pudra, ramiai išėjau į miestą, mat turėjau keletą suplanuotų susitikimų. Pirmiausiai susitikau su savo labai gera drauge, su kuria buvome nesimačiusios gal jau nuo anos savaitės, tad turėjome labai daug ką aptarti.
Kadangi draugė neužsiminė apie mėlynę, tai aš maniau, kad jos nesimato, ir ką aš čia dabar aiškinsiu, o greitai ir visai užmiršau.
Po to susitikau su kita gana artima bičiule, su kuria turėjome aptarti kūrybinio projekto reikalus. Mačiau, kad ji žvilgtelėjo man į akį, bet nieko nepasakė. Aš irgi nieko. Na bet ir ką aš turėjau sakyti. Ne, tik nepagalvokite, kad čia gavau nuo Adomo, nors iš tiesų nuo Adomo, bet netyčia. Na, žodžiu, kas patikės.
Bet blogiausia, kad vakare buvau pakviesta į draugių arbatėlę su tokia natūropatine poteme: „Kaip išlaikyti vyrą“. Na ne ta prasme, kad išlaikyti materialiai (pusė Lietuvos moterų juos išlaiko), bet kaip išlaikyti šalia savęs.
Ta mano draugė mat yra didelė žolininkė ir Valentino dienos proga mums žadėjo papasakoti visokių gerai veikiančių burtų, kaip antai į šlepetes ar į kišenę įdėti dilgėlės lapą ir panašias nesąmones.
Pas draugę koridoriuje žvilgtelėjusi į veidrodį pamačiau, kad mano delikačioji mėlynė per dieną dar labiau prisirpo ir tapo tik aklam nepastebima.
Bet ką, mielosios, tokiu atveju man reikėjo daryti? Atsistoti į vidurį ir paaiškinti, kaip ją įsigijau, kad tik jos nepagalvotų tai, ką pagalvoja visi, pamatę moterį su mėlyne po akim.
Aš nutariau palaukti, kol kas nors paklaus, o tada aš ramiai viską ir paaiškinsiu.
Nepatikėsite, mielosios, niekas o niekas man nesuteikė tokio šanso. Visos inteligentiškai nematė mano mėlynės. Ir aš tada pradėjau suprasti, kodėl. Ogi todėl, kad visos jos galvoja, kad gavau į akį nuo Adomo, kaip statistinė lietuvė, ir tikrai ne iš gniūžtės.
Sutrikusi ir supykusi keletą kartų net pusiau demonstratyviai išsitraukiau pudrinę ir pasipudravau paakį. Mačiau, kaip draugės delikačiai nukreipė akis.
Šis, nepabijosiu šito žodžio, farsas, tęsėsi tol, kol, kaip visada vėluodama ir visada labai garsiai, įvirto mūsų putlioji storžievė.
Visas apibėrusi garsiais „ha ha ha“ ir bučiniais, draugė žvilgtelėjo į mane ir nuoširdžiai bei labai nedelikačiai užstaugė: „Ieva, iš kur tas fanaras? Adomas užstatė?“.
Pirmą kartą norėjau ją už tą storžieviškumą ne užsmaugti, o išbučiuoti.
Pagaliau kažkam parūpo mano gyvenimas.
„Nepatikėsit, bet tikrai Adomas“, – pradėjau, pagaliau radusi progą pasiaiškinti.
„O ko čia nepatikėti? Aš iš karto supratau, kad čia bus Adomo darbas. Na kiek tu gali jį idealizuoti“, – užbėgo man už akių vakarėlio šeimininkė.
Kitos su delikačiu gailesčiu žiūrėjo į mane.
„Baikit, čia mes savaitgalį su draugais miške sumanėme gniūžtėmis pasimėtyti, tiesiog netinkamu metu atsisukau ir gavau, iš pradžių lyg nieko, o šiandien, žiūriu, pamėlynavo“, – kažkodėl pasijutau, lyg teisinčiausi.
„Ačiū Dievui, – lyg ir patikėjusi apsidžiaugė kita draugė, – aš ir galvoju, negi Adomas galėtų?“
„Nu, žinok, Ievute, tu mane irgi buvai nugąsdinusi, nedrįsau nė klausti“, – prisipažino trečioji.
„Tai ką, jūs visot matėt mano mėlynę ir visos tylėjot, nes manėt, kad mane Adomas išgražino? Tai štai ką jūs apie mane galvojate“, – prapliupau.
„Nusiramink, Ievute, ateik uždėsiu žolelių kompresą, kaip gerai, kad tai netiesa“, – įsikišo vakaro šeimininkė.
„O jeigu tai būtų tiesa, tai jūs delikačiai užmerktumėte akis prieš smurtą draugės šeimoje!? Tai ar šitaip galima? – nejuokais įsiutau, – draugės dar vadinasi“.
„Nu jau tik ne aš, aš tam eržilui parodyčiau, aš tuoj policiją iškviesčiau“, – storžievė pagrūmojo kumščiais menamam Adomui.
„Nusiramink, jis juk to nepadarė, bet tu vienintelė tikra draugė“, – dėkingai nusišypsojau.
Vakarėlis man apkarto ir aš atsiprašiusi išėjau anksčiau, kažkodėl atsibučiavusi su ta delikačia apsimetėlių šutve.
Grįžusi viską papasakojau Adomui, ką apie mus galvoja žmonės, ir kad aš, pasirodo, neturiu draugių, visos apsimetėlės.
„Tai džiaukis, juk jei ne ta mėlynė, niekada nebūtum sužinojusi, su kuo turi reikalą“, – guodė mane Adomas.
Kai pavakarieniavome, ir gėrėme arbatą, galvojau apie tikrus draugus.
„Kažin, ar tavo draugužiai irgi būtų tokie delikatūs, jei ateitum į darbą su mėlyne?“, – kažkodėl paklausiau, žiūrėdama jam po akim.
„Ieva, net nebandyk, čia jau būtų tyčinis veiksmas, ir abu su mėlynėm tikrai atrodytume įtartinai“, – atatupstas ėmė trauktis Adomas.
„Gal ir taip, – nusileidau., – bet juk verta sužinoti, ar turi tikrų draugų“.
Ieva, delikačiai išduota
