Naujausios
Dažų audiniams — į pievas ir daržus
Vasara tas metas, kai prireikus nudažyti audinį ar siūlus reikia eiti ne į parduotuvę, o į laukus, sodą ar daržą. Taip sako Šiaulių universiteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros lektorės Danutė Kaučikienė ir Daina Dambrauskienė. Jos moteris mokė audinius spalvinti augaliniais dažais.
Janina VANSAUSKIENĖ
Stebėjosi netikėtais raštais
Vieną praėjusios savaitės dieną Šniūraičių kaime (Radviliškio raj.) esančioje Dambrauskų sodyboje šurmuliavo būrys moterų, o iš virtuvės sklido neįprasti kvapai.
Ant kelių viryklių garavo puodai su sodrių spalvų dažais, pasidarytais iš žievių, žiedų, lapų, uogienių ir visko, kas auga aplink mus, o svarbiausia — turi stiprių dažančių savybių.
Augaliniais dažais moterys mokėsi dažyti natūralaus pluošto šilką, vilnos veltinį. Šilkinius ir plono veltinio šalikus jos margino raštais ir ornamentais. Kad juos išgautų, šalikus prieš panardindamos į karštus dažus, lankstė ir stipriai suverždamos siūlais rišo, kartais įvyniodamos pupelių, ar net kieme susirastų akmenukų.
„Tik išbandžiusios seną, bet visiškai užmirštą dažymo būdą, moterys įsitikino, jog gamta mums duoda tokius atspalvius ir jų derinius, kokių neišgausi su jokiais pramonėje gaminamais dažais,“ — sakė Danutė Kaučikienė, ketinanti surengti augaliniais dažais margintų šalių parodą.
Dienai ritantis į pabaigą kiekviena senovinio dažymo technologiją išbandžiusi moteris galėjo pasidžiaugti vieninteliu ir nepakartojamu savo kūriniu.
„Naudojant šį dažymo būdą iš tiesų yra neįmanoma padaryti antrą tokį pat šalį,“ — savo pastebėjimais dalijosi iš Jelgavos mokytis senovės latvių ir lietuvių moterų naudoto audinių dažymo būdo su būreliu bičiulių atvykusi Ligita Ozolniece.
Kiek augalų — tiek dažų
Iš augalų dažus pasidaryti nėra sudėtinga, tačiau norint išgauti norimą spalvą, reikia patyrimo. Taip tvirtina D.Kaučikienė, vis dar tyrinėjanti kaip iš augalų išgautą pigmentą keičia virinimas, vandens minkštumas, skirtingi spalvos stiprikliai, bei rūgštys spalvai fiksuoti.
Rengdamasi mokymams augaliniais dažais, moteris priskynė visą glėbį pomidorų lapų, juos susmulkino ir sumurdžiusi į kibirus užpylė šaltu virintu vandeniu. Užpilas palaikytas beveik visą savaitę tapo tirštos žalsvai rudos spalvos.
Iš pomidorų pasidarytas dažas buvo ruošiamas veltiniui dažyti, todėl ant viryklės jis buvo pakaitintas neleidžiant užvirti. Tuomet į jį buvo idėtas įvairiai suraišiotas veltinio šalis, kad į stipriai suveržtas surišimo vietas nepatekę dažai paliktų nenudažytas dėmes. Iš jų ir formuojamas ornamentas.
Veltinis šalis, panardintas į nuolat maišomus ir kaitinamus dažus, puode ant viryklės laikomas apie valandą. Po to šalis iš dažų išimamas ir į puodą dedama žiupsnelis vario ar geležies sulfato — vadinamųjų spalvos kandikų. Šalis vėl nardinamas į gerai išmaišytus dažus ir dar valandą juose palaikomas. Nukėlus nuo viryklės, veltinis paliekamas dažuose kol puodo turinys visiškai atauš.
Atsargiai išėmus iš dažų vilnos gaminį, būtina jį gerai perplauti. D.Kaučikienė pataria, jog norinčios visiškai ekologiškomis priemonėmis nusidažyti vilnos audinį gali jį perplauti ne į vandenį šliukštelėjusios įprasto acto, bet jį parūgštindamos rauginta sula ar raugintų kopūstų sultimis. Po to rankdarbis dar kartą turi būti perplaunamas švariu vandeniu.
Rankdarbių ekologinio dažymo būdą propaguojanti Radviliškio rajono gyventoja tvirtina, kad rūgštys sustiprina dažų intensyvumą ir užfiksuoja spalvą.
D.Kaučikienė pastebi, kad pasirinktas dažų kandikas irgi daro įtaką spalvai. Štai pomidorų lapų pigmentas dažo samanine sodria spalva, jei į jį dėsime vario sulfato, vadinamojo mėlynojo akmenėlio. O jei naudosime geležies sulfatą — tuomet gausime subtilios spalvos, juodai pilką dažą.
„Visada sunku nuspėti kokį dažo atspalvį išgausime,— sako augalinių dažų propaguotoja. — Kiek gamtoje yra augalų tiek yra galimybių iš jų dažui išgauti, tik tuos būdus, kuriuos žinojo mūsų prosenelės, dabar reikia atrasti iš naujo“.
D.Kaučikienės teigimu, nuspėti kokios spalvos dažus pavyks pasigaminti ir kaip jie veiks audinį yra sudėtinga, nes senovėje kiekviena kaimo moteris turėjo savąjį augalinių dažų gaminimosi būdą, o spalvą dažniausiai „kurdavo“, maišydamos įvairius augalų nuovirus.
„Senovėje kiekviena kaimo moteris turėjo savąjį augalinių dažų gaminimosi būdą.“
Dažantys augalai — šalia mūsų
Skirtingų atspalvių dažų natūralaus pluošto audiniams dažyti galima pasidaryti iš:
Beržo lapai–žalia
Kraujažolė–žalsva
Kiaulpienių žiedai–pilkai žalia
Alksnio žievė–samanų ruda
Ąžuolo žievė — pilka
obelų žievė — geltona
Karklų vytelės–pilka
Pomidorų lapai–šviesiai žalsva
Pušų kankorėžiai — žalsva rusva
Ciberžolė — ryškiai geltona
Rugiagėlių žiedai — rausva
Kinrožės žiedai — švelni rožinė
DAŽAI: Mokytis senovinio audinių dažymo būdo susirinkusios moterys galėjo eksperimentuoti naudodamos dešimtis litrų dažų, pagamintų iš skirtingų augalų.
INTERESAS: Šiaulių universiteto lektorės Danutės Kaučikienės interesas — paskatinti rankdarbius mėgstančias moteris naudoti kuo daugiau natūralių, gamtoje esančių augalinių dažų.
ŠILKAS: Natūralaus šilko šaliai buvo tampriai vyniojami ant butelių ir verdami dažuose. Taip buvo padarytas madingas glamžytas šalis. Jis nuo butelio nuimamas tik išdžiuvęs ant jo.
VELTINIS: Kad nenusidažytų vientisai taip suraišiotas iš vilnos veltas šalis vienu kraštu buvo pamerktas į pomidorų lapų dažus.
IŠMONĖ: Iš ciberžolės pasigaminti dažai — šių dienų išmonė, mėgstančioms ryškias spalvas.
ORNAMENTAI: Į audinį tampriai įrišus akmenukų, pupelių, surišimo vietos lieka audinio spalvos, sudarydamos nenuspėjamų ornamentų.
Jono TAMULIO nuotr.
DŽIAUGSMAS: Šeduviškė Sonata Keturakienė buvo nustebinta netikėtos kūrybinės sėkmės — šalis pasipuošė neįtikėtinų spalvų ornamentais.
KŪRYBA: Veltinio šalis su žalsvai geltonu saulės motyvu šildys šeduviškės Astos Petrašiūnienės pečius.
Nuotr. iš Danutes Kaučikienės asmeninio albumo