Daugiabučio laiptinė primena žalią oazę

Daugiabučio laiptinė primena žalią oazę

Dau­gia­bu­čio laip­ti­nė pri­me­na ža­lią oa­zę

Pak­ruo­jo Sau­lė­te­kio gat­vės 44-ojo dau­gia­bu­čio vie­na iš laip­ti­nių užei­nan­čius džiu­gi­na ža­lu­ma nuo pat pir­mo­jo iki vir­šu­ti­nio aukš­to. Laip­ti­nės gė­ly­nus per ke­lio­li­ka me­tų su­kū­rė čia gy­ve­nan­čios mo­te­rys.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Laip­ti­nės aikš­te­lė­se ant ap­sau­gi­nių lan­gų gro­te­lių ka­ban­čiuo­se lo­ve­liuo­se dar žy­di ka­lė­di­niai kak­tu­sai. Fuk­si­jų spal­vos žie­dai pa­ryš­ki­na ke­lių rū­šių san­se­ve­ri­jų, kak­tu­sų, fi­ku­sų la­pų ža­lu­mą. Ant sie­nų vy­nio­ja­si ge­be­nės, vaš­kuo­lė, svy­ra pa­par­čiai ir ch­lo­ro­fi­tai, ki­tos va­zo­ni­nės gė­lės.

Laip­ti­nę puo­šian­čius au­ga­lus so­di­na ir pri­žiū­ri trise – Zi­na Če­pu­lio­nie­nė, Ri­ma Jas­naus­kie­nė ir Va­len­ti­na Garš­vie­nė.

Skir­tin­guo­se aukš­tuo­se gy­ve­nan­čios kai­my­nės juo­kau­ja lyg pa­si­da­li­ju­sios laip­ti­nę zo­no­mis. Kiek­vie­na aky­liau­siai ste­bi au­ga­lus „sa­va­me“ aukš­te: ka­da ku­riuos me­tas pa­lais­ty­ti, pa­tręš­ti ar nu­skin­ti ap­džiū­vu­sius la­pus, jau vys­tan­čius žie­dus.

Pak­ruo­jie­tės pri­si­me­na anks­čiau laip­ti­nė­je bu­vu­sios ke­tu­rios gė­lių mė­gė­jos, bet kai­my­nę Ja­ni­ną At­ko­čiū­nie­nę iš­si­ve­dė Am­ži­ny­bė. Kai­my­nės gė­lės ne­li­ko be prie­žiū­ros – jo­mis rū­pi­na­si ve­lio­nės duk­ra.

„Am­ži­na­til­sį Ja­ni­nos kak­tu­sai ap­si­pil­da­vo dau­gy­be žie­dų – nors neil­gai, bet sie­ną puoš­da­vo kaip spal­vo­tas iki laip­tų nu­si­drie­kęs ki­li­mas. Po jos mir­ties il­gai lau­kė­me žie­dų, net svars­tė­me: gal šei­mi­nin­kės lyg ge­din­tys au­ga­lai ne­žy­dės? Bet jie pra­žy­do vė­liau“, – pri­si­mi­nė Va­len­ti­na.

Pri­žiū­rė­to­jos pa­ste­bė­jo, kad pa­sku­ti­niu lai­ku ap­ny­kę kak­tu­sai vėl at­si­gau­na, lei­džia nau­jus ūg­lius.

Gė­lių my­lė­to­joms pa­si­tai­kė ir ku­rio­zų. Atė­ju­si pa­žįs­ta­ma kar­tą iš­gas­di­no – jū­sų mar­ga­la­pis fi­ku­sas džiūs­ta! Va­len­ti­na nu­sku­bė­jo prie au­ga­lo. Pa­si­ro­dė, kad šis ve­ši kaip ve­šė­jęs – vieš­nia ap­si­ri­ko, švie­ses­nės spal­vos la­pų kraš­tus pa­lai­kiu­si ap­džiū­vu­siais.

Fi­ku­sai šio­je laip­ti­nė­je au­ga pui­kiai. Kuo­met bu­vo kei­čia­mi se­ni laip­ti­nių lan­gai, pa­tį se­niau­sią au­ga­lą, skai­čiuo­jan­tį gal pen­kio­li­ka me­tų, te­ko pjau­ti, kaip tik­rą me­dį.

Pak­ruo­jie­tės juo­kia­si nė ne­pri­si­me­nan­čios, ka­da pra­dė­jo puoš­ti laip­ti­nę gė­lė­mis – gal prieš dvy­li­ka, o gal ir prieš pen­kio­li­ka ar dar dau­giau me­tų. Apy­tik­riai tuo pa­čiu lai­ku, kai ėmė­si ini­cia­ty­vos gra­žin­ti dau­gia­bu­čio ap­lin­ką. Dau­gy­bės gė­lių, de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų su­pa­mas na­mas ap­lin­kos ap­žiū­ros kon­kur­suo­se bu­vo pel­nęs ap­do­va­no­ji­mą, kaip tvar­kin­giau­sias.

„Me­tai da­ro sa­vo – prie na­mo jau pa­sė­jo­me ve­jas, jo­se kom­po­nuo­ja­me gė­les va­zo­nuo­se, kad bū­tų leng­ves­nė prie­žiū­ra. Dau­gia­bu­čio ap­lin­ka be mū­sų dar nuo­šir­džiai rū­pi­na­si kai­my­nė Ri­ma Rus­ta­mo­va“, – sa­kė Zi­na.

Ir ją, ir Ri­mą bei Va­len­ti­ną pik­ti­na, kad au­ga­lai laip­ti­nė­se ap­lau­žo­mi ar iš­rau­na­mi, pa­va­gia­mi. Mo­te­rys pri­si­mi­nė kar­tą tvar­kiu­sios na­mo ap­lin­ką, o tuo pa­čiu me­tu į laip­ti­nę įė­ju­sios dvi iš ma­ty­mo ži­no­mos pa­kruo­jie­tės, ne­to­lie­se dir­bu­sios vie­šuo­sius dar­bus.

„Ne­ma­nė­me nie­ko blo­go, kol laip­ti­nė­je su­tik­ta kai­my­nė ėmė klaus­ti, ko­dėl gė­les iš­ro­vė­me? Pa­si­ro­do, tos atė­jū­nės iš lo­ve­lių pri­si­ro­vė ka­lė­di­nių kak­tu­sų ir išė­jo sa­vais ke­liais. Vi­du­ry die­nos..." – laip­ti­nės puo­se­lė­to­jos ne­ga­li pa­mirš­ti tokio akib­rokš­to.

Au­to­rės nuo­tr.

Dau­gia­bu­čio laip­ti­nę puo­šia ža­lu­ma.

(Iš kai­rės) Va­len­ti­na Garš­vie­nė, Ri­ma Jas­naus­kie­nė ir Zi­na Če­pu­lio­nie­nė laip­ti­nė­je gė­ly­nus ėmė kur­ti prieš ke­lio­li­ka me­tų.