Naujausios
Darbštus vyras nežino, kas yra nedarbas
Šaukėnuose (Kelmės rajonas) gyvenantį Joną Gajauską dėl to, kad verčiasi arkliais kai kas vadina Baltuoju čigonu. Jonas tokios pravardės nesibaido. Važiuoja į Luokės jomarkus.
Jonas nežino, kas yra nedarbas. Sovietiniais laikais dešimt metų dirbo Smolenske. Sugrįžęs į Lietuvą gyvena iš smulkaus kaimiško verslo.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Smolenskas – Šiauliai
Jonas Gajauskas – pagal profesiją melioratorius. 1982-aisiais jam pasitaikė proga išvažiuoti padirbėti į Rusiją, Smolensko sritį. Rusijos platybėse lietuviškoji įmonė melioruodavo laukus, sausindavo pelkes, tiesdavo kelius.
Rusijoje labai gerai mokėdavo – po 800 rublių kas mėnesį. Pusę lietuviško atlyginimo dar mokėdavo ir darbovietė.
„Iš pradžių labai keistai atrodė gyvenimas Rusijoje. Dvidešimtojo amžiaus pabaiga, o jie bulves sodindavo kastuvu, kasdavo šakėmis, – pasakoja Jonas. – Paskui pripratome. Tie vaizdai nešokiruodavo. Savotiškai net pamilome linksmą, nuoširdžią Rusijos kaimų liaudį.“
Nors Smolenskas – toli, Jonas pasakoja kiekvieną mėnesį traukiniu grįždavęs bent savaitę pabūti namuose, su šeima.
Jam paskirtą normą darbų melioratorius padarydavo greičiau. Tą mėnesį likusį laiką galėdavo išnaudoti kelionei į Lietuvą.
Nupirko tik skalbyklę
Gajauskų šeima gyveno daugiabutyje, todėl Jonas taupė pinigus sodybai. Jau buvo ir sutaupęs. Galėjo nupirkti gražiausią namą Šaukėnų miestelyje.
Tačiau po Nepriklausomybės santaupos nuvertėjo. Už trejų metų darbą išėjo tik automatinė skalbyklė.
Dešimt metų šaukėniškis gyveno vagonėlyje. Šaldytuvas, dujinė viryklė ir lova buvo visi jo gyvenimo patogumai.
Tuomet į Rusiją dirbti važiuojantiems žmonėms duodavo komunalinius butus. Galėjo pasirinkti Lietuvoje ar Rusijoje. Pasak Jono, kai kurie melioratoriai butus gavo ir apsigyveno Rusijoje. Ten vedė rusaites.
Gajauskai ketino paprašyti būsto Kelmėje. Su prašymais neskubėjo, nes Jono žmona dirbo Šaukėnuose. O vėliau, pasikeitus laikams, niekas jam to buto ir nesiūlė.
Išvažiavėliams į plačiąją tėvynę tuomet priklausydavo ir paskyra „Žiguliukams“. Tačiau ir jos Gajauskų šeima nesigviešė. Nebuvo kam vairuoti.
Taigi, į Lietuvą J. Gajauskas grįžo nesukrovęs turtų. Teko viską pradėti nuo nulio.
Pradėjo nuo arklių
Iš pradžių savo materialinę padėtį J. Gajauskas gerino važinėdamas į Smolenską prekių. Ten nuveždavo lietuviškos šlapios dešros, šokoladinių saldainių, iš ten į Lietuvą gabendavo cigaretes, aukso dirbinius, rankšluosčius.
Prekes nešdavo į komercines parduotuves, kurios tuomet gausiai steigėsi.
Vėliau įvažiavimas į Rusiją tapo komplikuotas. Reikėjo imtis kokio darbo.
Tuomet Jonas ir tapo baltuoju čigonu. Ėmė verstis arkliais. „Su arkliais man tuomet gana gerai sekėsi, – prisimena ponas Jonas. – Kaime kas antroj sodyboj laikydavo arklių. Net senelis su lazda ateidavo: „Ar turi arkliuką, panašų į mane?“ Suprask, kad jam reikia ramaus, gero arklio.
Nupirkęs arklį, tiesiog jausdavau, kam galėsiu jį parduoti. Jeigu raišas, senas, paliegęs, žinojau, kad Luokės jomarke jį nupirks čigonai. Jiems svarbu, kad arklys pigus. Kitiems reikėdavo gero darbinio arklio.“
Taip ir vertėsi J.Gajauskas pirkdamas ir parduodamas arklius. Šiek tiek jų veisė. Vienu momentu turėjo net 16. Juos apmokydavo, kad tiktų darbui, silpnesnius atšerdavo, kad turėtų prekinę išvaizdą.
Gyvulius laikydavo tėvų sodyboje. Vėliau nupirko šalia tėvų sodybos ištuštėjusius namus. Abi sodybas sujungė.
Ir sau pasilikdavo bent porą arkliukų. Vyresni kaimo žmonės jau nebepajėgdavo laikyti gyvulių. Bet daržiuko norėdavo. Jonas daržiukus Šaukėnų ir aplinkinių kaimų moteriškėms suardavo.
Šaukėnai be gyvulių
Jonas apgailestauja, kad Šaukėnai dabar beveik be gyvulių. Senieji gyventojai išmirė arba, netekę jėgų, išsikėlė pas vaikus į miestus. O jaunimas nebeprasideda su gyvuliais. Ir daržiukų nebenori, lysvių nebekasa.
Dabar jauni žmonės tėvų ir senelių sodybas pavertė kurortais.
Jono arkliukų niekam nereikia. Už juos atidirba žoliapjovės.
Tik Jonas nemoka gyventi be gyvulių. Jo sodybose žolę nuėda avytės ir ožkytės. Šieną joms smulkus ūkininkas arkliuku susiveža. Laiko karvių. Paauginęs parduoda jų prieauglį.
O arkliuku nudirba visus žemės ūkio darbus. Ir žemę aria, ir akėja, ir šienauja, ir šieną susiveža. Pamena, dar senais laikais lenkai į Lietuvą veždavo visokiausių padargų, kurie tiko žemę dirbant arkliais. Jonas jais ir apsirūpindavo.
Augino česnakus, kasė krienus
Jonas stebisi, kaip kaimo žmonės dejuoja dėl nedarbo. Jis taip pat keturiasdešimties liko be darbo, be jokių pajamų. Tačiau kaime darbo žmogui gali duoti ir arklys, ir karvė, ir paukštis. Ir Jonas be darbo nė minutės nebuvo. Atrodė, jog darbai jį patys susiranda. Tik spėk suktis.
Jonas arkliuku dešimties kilometrų spinduliu važinėjosi po apleistas seniūnijos sodybas ir ten kasė krienų šaknis. Pasidarė tam ir specialius įrankius. Nes kai kurios šaknys būdavo labai ilgos.
Kartą iškasė 1 metro 30 centimetrų ilgio šaknį, kuri svėrė 15 kilogramų. Krienų šaknis veždavo į Šiaulių turgų. Už vieną kilogramą krienų šaknų gaudavo po 2–3 litus.
Pradėdavo kasti spalį, po rudens darbų. Ir darbuodavosi iki užšalimo. Prikasdavo apie toną šaknų. Už gautus krienų pinigus išgyvendavo visą žiemą.
„Jeigu pats būčiau tarkavęs ir prekiavęs paruoštais krienais, būčiau dar daugiau uždirbęs“, – pasakoja Jonas.
Ūkininkas išbandė ir česnakų auginimą. 15 arų plotas davė nemažas pajamas.
"Viskas apsimoka, viskas pasiteisina, tik nespėju nudirbti visų savo darbų, – sako J. Gajauskas, iš paprasto kaimiško gyvenimo nusipirkęs sodybą, ją susiremontavęs, drauge su žmona užauginęs ir išleidęs į mokslus vaikus ir labdarai uždirbtų pinigų negailėjęs. Jis remia Šaukėnuose vykstančius renginius, lanko senelių namus ir kitas globos įstaigas.
Autorės nuotr.
MĄSTYMAS: Jonas Gajauskas sako, jog turėdamas sveikas rankas ir kojas bei mąstančią galvą kaimo žmogus gali išgyventi iš labai paprastų dalykų.
ŠVENTĖS: Jonas Gajauskas rengdavo arklių lenktynes seniūnijos šventėse.
PAGALBA: Dabar, kai amžius leidžia mažiau dirbti pačiam, Jonui Gajauskui kartais reikalinga kito žmogaus pagalba. Tačiau ūkininkai gali įdarbinti žmogų kelioms valandoms, o ūkininko statuso neturintis kaimo žmogus – negali.
MELIORACIJA: Smolenkso žemėje Jonas Gajauskas dirbo velėnuotoju.
SMOLENSKAS: Dirbdamas Smolenske, Jonas Gajauskas kaip ir kiti iš Lietuvos atvažiavę melioratoriai, dešimt metų praleido vagonėlyje, kuriame buvo tik šaldytuvas, viryklė ir lova.