Naujausios
MANO PROFESIJA
Darbovietė virš debesų
Šarūnas Jaškys, kilęs iš Radviliškio rajono, gimtinėje apsilanko nedažnai. Vaikinas savo likimą susiejo su įstaiga virš debesų — lėktuvu. Yra tituluojamas stiuardu ir sako esantis laimingas, galėdamas į Žemę kasdien žvelgti iš paukščio skrydžio.
Jadvyga BUIVYDIENĖ
Darbas, į kurį nevėluojama
Tiems, kurie mano, jog stiuardų, stiuardesių darbas — kasdienė romantika ar euforija, Šarūnas pasakytų: romantika, kurios esi kupinas pirmosiomis darbo dienomis, greitai išgaruoja. Visada žinai, jog esi atsakingas už lėktuvo keleivius, už jų saugumą. Giliai į pasąmonę prasiskverbia ir ten visam laikui apsigyvena ryškus pareigos jausmas. Pareiga darbą atlikti minutės tikslumu ir nepriekaištingai. Kiekviena, nors ir menka, klaida gali kainuoti žmonių gyvybes.
„Viskas labai paprasta: anksti rytą keliesi, eini į darbą. Taip pat, kaip tūkstančiai žmonių eina į savo įstaigas. Tik mano įstaiga — virš debesų“, — pasakoja Šarūnas. Kuo jo darbovietė skiriasi nuo ant žemės esančiųjų?
Stiuardai į darbą neturi teisės vėluoti nė vienos minutės. Pavėluosi minutę vieną kartą — būsi nesuprastas. Jei minutę pavėluosi kitą kartą, po to į darbą gali ir nebeateiti. Nepasiteisinsi nei tuo, kad vėlavo autobusas, nei tuo, kad pakliuvai į automobilių spūstį. Jokios priežastys nebus pateisinamos, jei lėktuvas dėl darbuotojo kaltės turės pakilti vėliau, nei turėtų.
Duobės oro kelyje
Įgijęs aukštąjį išsilavinimą, o vėliau dar baigęs kelių pakopų specialius stiuardų kursus dviejose užsienio valstybėse, Šarūnas buvo paskirtas dirbti Briuselyje.
Jei nepasitaikydavo nenumatytų atvejų (techniniai nesklandumai, oro sąlygos), vaikino darbo diena prasidėdavo ir baigdavosi Briuselyje. Skrydžiai kasdien kuo įvairiausi: į Prancūziją, į Italiją, Angliją, Ispaniją, Portugaliją, kitas Europos Sąjungos šalis.
Jei reisai neilgi, trunkantys iki 2,5 valandos, jų per dieną būdavo keturi. Ilgesnių, iki 4 valandų trunkančių skrydžių, per dieną būdavo du.
„Skridom kartą iš Belgijos į Angliją. Keleiviai snūduriavo, aš skaičiau knygą. Staiga lėktuvą ėmė kratyti, ir pirmoji į galvą šovusi mintis buvo: galėtų tie belgai geriau savo kelius susitvarkyti“, — pasakoja Šarūnas apie pirmąjį patyrimą, kai lėktuvas pateko į oro duobes.
Pakėlęs akis nuo knygos ir suvokęs, jog ne važiuoja automobiliu, o skrenda, Šarūnas griebėsi to, ką privalo daryti panašiais atvejais.
Priėmęs lėktuvo vado informaciją apie skrydžio aplinkybes, Šarūnas ja pasidalijo su kitais stiuardais. Tada apie tai, kad lėktuvas pateko į oro duobes, ramiai buvo informuoti keleiviai, jiems patarta neišsigąsti, nes jokio pavojaus nėra. Dėl viso pikto patikrinta, ar visi keleiviai saugiai prisisegę, ar nėra kurio nors užsilikusio tualete.
Vienas linksmuolis tąsyk, patekus į oro duobes, lyg tyčia buvo tualete, o paragintas paskubėti tik pasišaipė: „Ką jau čia paskubėsi...“.
Žaibo išbandymas
Sudėtingesnė situacija buvo, kai kartą į lėktuvą, pakilusį iš Romos oro uosto, prapliupus lietui, trenkė žaibas.
Salone sublyksėjo visos šviesos, lėktuvas ėmė svyruoti tai į kairę, tai į dešinę. Keleiviai išsigando, ir buvo labai svarbu jiems kuo operatyviau paaiškinti, kas atsitiko.
Vyresnysis stiuardas (angliškai — tiesiog Nr.1) Šarūnas lėktuvo vado informacija pasidalijo su kitais trimis drauge skridusiais stiuardais. Po minutės lėktuvo keleiviams angliškai bei itališkai jau buvo aiškinama, jog į lėktuvą trenkė žaibas, bet grėsmės nėra, visi prietaisai veikia, ir grįžti į oro uostą nėra reikalo.
Visgi atsirado vienas keleivis, kuris primygtinai reikalavo grįžti ten, iš kur lėktuvas pakilo. Prireikė stiuardų sumanumo išsigandusį keleivį nuraminti, kad jis nesėtų panikos ir pats kelionę baigtų be streso.
Lėktuvui nutūpus Briuselyje, jo laukė technikai. Netrukus jie patvirtino: žaibas prietaisų nepažeidė, pavojaus keleiviams ir ekipažui iš tiesų nebuvo.
Betgi jei ir būtų buvę kitaip, nė vienas keleivis stiuardų veiduose nebūtų įžvelgęs baimės ar netikrumo šešėlio. Šarūnas ir jo kolegos išmoko valdyti jausmus, kad keleiviai tikėtų jais bei sėkminga kelione.
Meistriškumo išbandymai
Vyresniojo stiuardo Šarūno Jaškio darbo diena jau kuris laikas prasideda patikrinimu, kaip kolegos yra pasirengę skrydžiui, kokia jų emocinė būsena.
Yra buvę, kad vienas ar kitas kolega neatsako į pateiktus profesinius klausimus. Tada reikia skubiai išsiaiškinti to priežastį ir pasitikėjimo nekeliantį darbuotoją skubiai pakeisti kitu.
Vyresnieji stiuardai taip pat nuolat tikrinami. Jų budrumą kontroliuoja avialinijų atsakingi darbuotojai, tam tikrų šalių aviacijos atstovai.
Budrumo prarasti nevalia, nes gyvenimas stiuardams kartais pateikia ir rimtesnių išbandymų. Antai, skrendant 11 kilometrų aukštyje, netikėtai atsidarė lėktuvo panelės ir iškrito deguonies kaukės. Tai reiškia, jog nutiko kažkas ekstremalaus, privalu skubiai užsidėti kaukes, o lėktuvas turi per penkias minutes nusileisti į tokį aukštį, kad galima būtų kvėpuoti be kaukių.
Prireikė stiuardų meistriškumo, kad būtų suvaldyti į paniką puolantys keleiviai. Panikos pavyko išvengti. Lėktuvas iki reikiamo aukščio nusileido greičiau nei per penkias minutes.
Tiesa, keli keleiviai po to turėjo kreiptis į medikus dėl ausų būgnelių pažeidimų. Kai kurie keleiviai atsisakė toliau skristi šiuo lėktuvu ir buvo gabenami autobusu.
Keisčiausia, kad po to, kai inžinieriai įvertino lėktuvo būklę, buvo paskelbta išvada: gedimų nėra. Panelė greičiausiai atsidarė, suveikus davikliams.
Po šio incidento lėktuve skridę stiuardai buvo išleisti atostogų, jiems buvo suteikta psichologų konsultacija.
Traukia arčiau namų
Antraisiais savo darbo metais Šarūnas pareiškė norą persikelti į kitą užsienio avialinijų kompanijos filialą (jų įvairiose pasaulio valstybėse yra 32), ir sėkmingai dirbančiam stiuardui buvo leista apsigyventi Ispanijoje.
„Buvau pasiilgęs šilumos, jaukių žiemų“, — apie norą pagyventi Ispanijoje pasakoja Šarūnas.
Įprastas darbas netrukdė Šarūnui iš arti pažinti Ispaniją, jos niekur neskubančius žmones. „Jei į namus pasikvieti meistrą, jis, kelis kartus paraginus, ateina ne anksčiau kaip po keturių dienų. O atėjęs nuoširdžiai stebisi: “Ir kur jūs taip skubate, kur taip lekiate, kad negalite dienelės kitos palaukti?“, — apie ispanų tradicijas pasakoja Šarūnas.
Labiausiai ispanams esą nesuprantamas reikalavimas stiuardams į darbą nevėluoti nė minutės. „Na, bent kokias penkias minutes juk galima pavėluoti!“, — savo principus stengiasi apginti šios šalies žmonės.
Dirbdamas Ispanijoje, Šarūnas jau galėjo pasinaudoti stažą turintiems darbuotojams suteikiamomis lengvatomis skraidyti į pageidaujamas šalis ir ten pailsėti. Kompanija pigius bilietus leidžia įsigyti ne tik lojaliems darbuotojams, bet ir jų šeimų nariams bei keliems draugams.
Palankus stiuardų skrydžių grafikas suteikia galimybę laisvomis dienomis išvykti. Šarūnas jau ilsėjosi Romoje, Paryžiuje, Amsterdame, Maroke, Kanarų salose. Neseniai grįžo iš Maltos, kur kelias dienas praleido su artimaisiais.
„Anksčiau niekada neatkreipiau dėmesio, kokia nedidelė yra Europa. Per 4— 5 valandas gali nuskristi nuo vieno jos krašto iki kito“, — savo, stiuardo, mastais atstumus matuoja Šarūnas, kuriam lėktuvas — ir jo darbovietė, ir pagrindinė susisiekimo priemonė.
Po įvairias užsienio valstybes lėktuvu kasdien „nardantis“ lietuvaitis Šarūnas netrukus žada atsisveikinti su Ispanija ir apsigyventi Vokietijoje.
„Pajutau begalinį norą dirbti arčiau Lietuvos...“, — sako Šarūnas, neslepiantis, jog kasmet vis giliau širdį paliečia savosios šalies ilgesys.
Autorės nuotr.
STIUARDAS: Šarūnas Jaškys — vienos užsienio aviakompanijos vyresnysis stiuardas.
VIEŠNAGĖ: Radviliškyje viešėjęs, savo senelio, Lietuvos karininko, kapą aplankęs Šarūnas Jaškys nusifotografavo ir Šeduvos malūno aplinkoje.
citata: Staiga lėktuvą ėmė kratyti, ir pirmoji į galvą šovusi mintis buvo: galėtų tie belgai geriau savo kelius susitvarkyti.„