Naujausios
Darbininko skulptūra vadinama žmogaus pavarde
Naujojoje Akmenėje esančią pusšimčio metų senumo vienintelę skulptūrą, kuri oficialiai vadinama „Darbininkas“, dažnas vietinis pavadina “Akmenės cemento“ įmonėje dirbusio Dulinsko pavarde. Mat sklinda kalbos, kad esą jis pozavo skulptoriui.
Ar tikrai taip buvo — „Šiaulių kraštas“ paklausė Vilniuje gyvenančio 89 metų kūrinio autoriaus Jono Vasilevičiaus. Tačiau jis garantavo, kad skulptūra neturėjo konkretaus prototipo. Tik buvo panaši į kai kuriuos cementininkus, kurie, anot skulptoriaus, buvo aukšti, raumeningi, nepilvoti.
Vytautas RUŠKYS
„Panašus į Dulinską“
Naujosios Akmenės senbuviai mena, kad miesto gyvavimo pradžioje prieš pusšimtį metų dažna susitikimų vieta buvo prie darbininką vaizduojančios skulptūros už keliolikos metrų nuo Kultūros rūmų pastato. Pokaryje įkurto miesto gyvavimo pradžioje čia buvo pagrindinė miesto aikštė, joje vykdavo paradai ir kitos šventės, į kurių dalyvius žvelgdavo skulptūrinis darbininkas.
Tačiau šią skulptūrą akmeniškiai pavadindavo paminklu „Akmenės cemento“ įmonės darbininkui Dulinskui, tad sakydavo: “Susitinkam prie Dulinsko“.
Praeitą savaitę „Šiaulių krašto“ pakalbintas skulptūros autorius Jonas Vasilevičius patvirtino girdėjęs kalbų esą jo kūrinys turėjo prototipą. Kartą savo tėviškėje besilankiusį menininką jo giminaičiai supažindino su kitu svečiu iš Naujosios Akmenės ir jam pristatė kaip tame mieste stovinčios darbininko skulptūros autorių. O akmeniškis iškart pareiškė: “Tai jūs nulipdėt mūsų Dulinską“.
„Taip, būna, kad apibendrinanti skulptūra vienu kitu bruožu primena ir kokį nors žmogų“, — sakė J. Vasilevičius.
Ir patikino, kad jo kūriniui tikrai niekas nepozavo, nebuvo nusižiūrėtas vaizduoti koks matytas žmogus, nedaryti jokie jo eskizai, nuotraukos.
„Aš rinkausi lietuvišką tipažą, stengiausi, kad derintųsi darbininko figūra ir veidas, — mena skulptorius. — Tiesa, kai būdavau Naujojoje Akmenėje, man krito į akis, kad darbininkai yra aukšti, nepilvoti, prie jėgos. Tuo vietiniai žmonės sudarė gerą įspūdį, kai nueidavau į jų gamyklą. Stebėjau juos ir matydavau praeinančius, sustojančius pašnekėti, — kai Naujojoje Akmenėje montavome skulptūrą“.
Ar skulptoriui nebuvo siūlyta pavaizduoti kokį konkretų žmogų?
„Tikrai nesiūlyta, nes man buvo duotas užsakymas ne sukurti vardinį paminklą, o pateikta tema — “Akmenės cemento“ įmonės darbininkas, — teigė J. Vasilevičius.
Sūnus prisimena tėvo jėgą
„Šiaulių krašto“ pakalbinti cementininkai veteranai tebėra įsitikinę, kad Naujojoje Akmenėje stovinti dekoratyvinė darbininko skulptūra vaizduoja “Akmenės cemento“ įmonės šilumvežio mašinistu dirbusį Kazimierą Dulinską.
Jis prieš dvidešimt metų yra atgulęs Amžinojo poilsio. Naujojoje Akmenėje gyvenantis sūnus Feliksas Dulinskas mena tėvą buvus sąžiningą, darbštų, paprastą.
Kai buvo pasiūlyta F. Dulinskui pasikalbėti apie skulptūrą, jis pirmiausia tarstelėjo: „A, apie mano tėvą“. Tačiau netrukus lyg pats išsigando tokio sutapatinimo ir tvirtino, kad neturi tai patvirtinančios kokios nuotraukos ar kito dokumento. Tiesa, tėvas yra sakęs, kad kažkas jį fotografavo, o šeima supratusi, kad gal reikėjo skulptūrai.
Užtat F. Dulinskas garantavo, kad jo tėvas buvo labai panašus į skulptūrinį darbininką — trykštančia jėga, veido bruožais.
„Tėvo nosis iš tikrųjų buvo didoka, kaip ir yra skulptūros, — sakė F. Dulinskas, kuris irgi panašus į tėvą — pečiuitas, apie 190 centimetrų ūgio. — Bet mano tėvo pečiai buvo dvigubai platesni, o kai savo didžiuliu delnu paimdavo mano irgi jau vyrišką ranką, tai ji atrodydavo kaip vaiko“.
Sūnus mena, kad jo tėvas savo jėgą demonstravo, kilnodamas svarmenis. Jis įgijo garvežio mašinisto specialybę Radviliškyje, Tokį darbą dirbo jau karo laikais.
F. Dulinskas prisimena, kad jo tėvas juokdavosi iš girdimų kalbų, jog jam yra paminklas Naujojoje Akmenėje.
Kūrybinis procesas vyko Vilniuje
J. Vasilevičius mena, kad prireikė skulptūros, kai Naujojoje Akmenėje buvo statomi Kultūros rūmai. „1957 metais baigiau tuometinį Dailės institutą ir iškart ėmiausi pirmojo kūrybinio darbo — dalyvavau konkurse sukurti darbininko skulptūrą aikštėje prie Kultūros rūmų, — mena J. Vasilevičius. — Ir mano kūrinys tiko. Tada kartu dar kūrė ir skulptoriai Gediminas Jakubonis, Kazys Kisielius, kurių kūriniai kaip dekoratyviniai elementai pritapo Kultūros rūmų fasadinės sienos nišose“.
Pirmoji idėja buvo sukurti bronzinę skulptūrą, ir tokią buvo patvirtinusi Dailininkų sąjungos Meno taryba. „Tačiau netikėtai Akmenės atstovai įsiūlė daryti iš cemento, nes tada buvo maždaug dvigubai pigiau ir labiau tinka vaizduoti cementininką“, — sakė J. Vasilevičius.
Autorius pirmiausia piešė keliasdešimties centimetrų aukščio eskizus. Paskui iš molio darė modelį maždaug dešimtadaliu mažesnį negu yra dabartinė skulptūra. Gautose formose buvo išlietas modelis iš gipso. Tada vėl kūrinį apžiūrėjo komisija ir leido tęsti darbą.
Dabartinio kelių metrų aukštumo figūrą skulptorius lipdė Vilniuje esančiose dirbtuvėse iš molio, kurio prireikė apie trijų tonų.
„Kūrybiniame procese — tai bene sunkiausias fiziškai etapas, — įsitikinęs J. Vasilevičius. — Juk pirmiausia reikia susimontuoti karkasą, ant kurio laikytųsi tos tonos molio. Taip dirbau apie tris mėnesius“.
Tada dar kartą rinkosi komisija, kurioje buvo garsieji skulptoriai Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Napoleonas Petrulis. „Patiko jiems mano darbas ir priėmė be jokių pastabų“, — mena darbininko skulptūros autorius.
Po to molinė skulptūra buvo perduota gipso liejikams, kuriems dirbti prireikė apie mėnesį. Tada Dailininkų sąjunga dar pabandė įsiūlyti bronzinę figūrą, tačiau Akmenės rajono atstovų nepavyko perkalbėti, kad atsisakytų betoninės skulptūros.
Darbininko figūra iš betono Vilniuje nulieta per mėnesį. Tiesa, ne vientisa, o iš keturių dalių pagal skersinį pjūvį.
Kol Vilniuje vyko baigiamieji skulptūros kūrimo darbai, Naujojoje Akmenėje vietiniai darbininkai išliejo pjedestalą pagal autoriaus pateiktus brėžinius.
Skulptūros dalys 1959 metų rudens pradžioje buvo sunkvežimiu atvežtos į Naująją Akmenę. Ir kelias dienas sumontuotos kranu, sutvirtintos cementu. Galiausiai nudažyta.
Klaida padaryta Naujojoje Akmenėje
Po pirmosios žiemos kūrinio autorius sulaukė priekaištų iš Naujosios Akmenės, nes skulptūros dažai pasišiaušė, kai kurie nubyrėjo.
Tačiau skulptorius neprisiėmė kaltės, nes figūrą ne jis dažė, o vietiniai meistrai.
„Jie, matyt, skubėjo, todėl nekruopščiai nuvalė skulptūrą, prieš imdami ją dažyti“, — įsitikinęs J. Vasilevičius.
Mat ant figūros liko nenuvalytų riebalų, pagamintų iš parafino ir žibalo. Šia medžiaga buvo privalu nutepti skulptūrą liejimo procese.
Pats autorius važiavo į Naująją Akmenę ir pasirūpino tinkamai perdažyti skulptūrą.
„Aišku, betonas nėra ilgaamžis, todėl laikas nuo laiko skulptūrą reikia perdažyti“, — sako J. Vasilevičius.
Prieš kelerius metus prireikė ir sudėtingesnių restauravimo darbų, nes „Darbininką“ buvo apipuolę vandalai. Jie nuskėlė didžiąją dalį nosies, vieną ausį — maždaug penkių metrų aukštyje. Dar nudaužė smulkių skulptūros dažų ir betono fragmentų liemens bei kojų srityje, sudaužė postamento kampą.
Restauratoriai atkūrė skulptūrą, perdažė ją ir postamentą. Tačiau nepraėjo nė dveji metai, o kai kur dažai atsilaupė.
Autoriaus nuotr.
PANAŠUMAI: Naujosios Akmenės senbuviai nesistebi, kad darbininko skulptūros delnai ir kai kai kurios kitos kūno dalys atrodo didokos, nes panašios išvaizdos buvo „Akmenės cemento“ įmonėje šilumvežio mašinistu dirbęs Kazimieras Dulinskas.
SKULPTŪRA: Naujojoje Akmenėje darbininko skulptūra penkiasdešimt metų stovi prie Kultūros rūmų.