Dar­buo­to­jui reikia ne vien dar­bo

Dar­buo­to­jui reikia ne vien dar­bo

Dar­buo­to­jui reikia ne vien dar­bo

Ko­dėl įmo­nei tu­ri rū­pė­ti ne tik pel­nas, plėt­ra, nau­jos rin­kos, bet ir įmo­nė­je dir­ban­tys žmo­nės? „Nes kom­pa­ni­jas su­da­ro žmo­nės“, – sa­ko Ir­ma Si­mon­ke­vi­čie­nė, bend­ro­vės „MPS Bal­tic“, už­sii­man­čios dar­buo­to­jų ir va­do­vų paieš­ka, vy­riau­sio­ji kon­sul­tan­tė.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Darb­da­viai ieš­ko efek­ty­viai pro­ble­mas spren­džian­čių dar­buo­to­jų

Pra­ne­ši­mą apie de­ra­mą dė­me­sį dar­buo­to­jams I. Si­mon­ke­vi­čie­nė skai­tė lapk­ri­čio pa­bai­go­je Šiau­liuo­se vy­ku­sio­je Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos or­ga­ni­zuo­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Kons­tan­tos ir po­ky­čiai per­so­na­lo val­dy­me: nuo be­si­kei­čian­čių įsta­ty­mų iki dirb­ti­nio in­te­lek­to“.

Pra­ne­šė­ja da­li­jo­si pa­tir­ti­mi, ku­rią įgi­jo dirb­da­ma su or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ma­ty­da­ma kan­di­da­tų į dar­buo­to­jus rin­ką ir už­sa­ko­vus darb­da­vius, taip pat rė­mė­si ki­tų ša­lių ko­le­gų pa­tir­ti­mi.

„Kai kal­ba­me apie vers­lą, la­bai daž­nai kal­ba­me apie skai­čius: apy­var­tą, pel­ną, bet kaip daž­nai už tų skai­čių pa­ma­to­me žmo­nes, rea­lias as­me­ny­bes, ku­rios ir ku­ria tuos skai­čius?“ – klau­sė pra­ne­šė­ja.

Pa­sak I. Si­mon­ke­vi­čie­nės, ne­bū­ti­nai nau­jai atei­nan­tis dirb­ti dar­buo­to­jas tu­ri tu­rė­ti vi­sus rei­ka­lin­gus įgū­džius ir ži­nias. Gal šian­dien jis ir neat­ro­do pa­ts tin­ka­miau­sias, bet jei­gu tu­ri aist­rą, be­ga­li­nį už­si­de­gi­mą, va­di­na­si, ga­li bū­ti tas žmo­gus, ku­ris su­vie­nys ko­man­dą, „už­ves“ tuos, ku­rie tu­ri ge­bė­ji­mų ir ži­nių, ir pa­dės pa­siek­ti re­zul­ta­tų.

Re­mian­tis „Vers­lo ži­nių“ ir „Pri­ce­Wa­ter­Hou­se Coo­pers“ už­sa­ky­tais 2017 me­tų ty­ri­mais, šian­dien net 83 pro­cen­tai darb­da­vių la­biau­siai pa­si­gen­da dar­buo­to­jų, ku­rie ge­ba efek­ty­viai spręs­ti pro­ble­mas. 88 pro­cen­tai darb­da­vių sa­ko, jog trūks­ta kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų.

„Ži­nių eko­no­mi­kos fo­ru­mo“ duo­me­ni­mis, praei­tais me­tais bu­vo ap­mo­ky­ta dau­giau va­dy­bi­nin­kų, tei­si­nin­kų ir so­cia­li­nių kom­pe­ten­ci­jų dar­buo­to­jų, ne­gu in­ži­nie­rių, sta­ty­bi­nin­kų ir ki­tų dar­bi­nių pra­kti­kų dar­buo­to­jų.

„Švie­ti­mo sis­te­ma nė­ra iki ga­lo pa­si­ren­gu­si ten­kin­ti rin­kos po­rei­kių. Tiems, ku­rie šian­dien atei­na į mo­kyk­las ir pra­de­da mo­ky­tis, kai baigs ir išeis į dar­bo rin­ką, tų da­ly­kų, ku­rių mo­kė­si, jau tie­siog ne­be­rei­kės. To­dėl pa­grin­di­nis da­ly­kas, ko stu­den­tas šian­dien tu­ri iš­mok­ti, tai ge­bė­ti mo­ky­tis“, – sa­kė pra­ne­šė­ja.

At­lik­tų ty­ri­mų duo­me­ni­mis, 93 pro­cen­tai darb­da­vių pla­na­vo šiais me­tais dau­giau dė­me­sio skir­ti dar­buo­to­jams, 86–88 pro­cen­tai – klien­tams, nau­joms rin­koms, tech­no­lo­gi­joms.

„Jei­gu šian­dien ne­ge­bė­si­me pa­si­rū­pin­ti sa­vo dar­buo­to­jais, per­so­na­lu, tai vi­sos mū­sų in­ves­ti­ci­jos į nau­jas tech­no­lo­gi­jas, klien­tų pri­trau­ki­mą bus ne­ver­tin­gos. Jei­gu jū­sų dar­buo­to­jai ne­pa­ten­kin­ti, suir­zę ar tie­siog ne­man­da­gūs, in­ves­tuo­kite į ką no­ri­te – rek­la­mą, nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, jū­sų klien­tai eis ki­tur, kur gaus ge­res­nį ap­tar­na­vi­mą“, – ak­cen­ta­vo I. Si­mon­ke­vi­čie­nė.

Pa­sak pra­ne­šė­jos, per­so­na­las tam­pa stra­te­gi­ne funk­ci­ja or­ga­ni­za­ci­jo­se, ir darb­da­viai, su­pran­tan­tys tai, į per­so­na­lą in­ves­tuo­ja tiek pat ar net dau­giau ne­gu į in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas.

Dar­buo­to­jams svar­bi ne tik al­ga, bet ir įmo­nės re­pu­ta­ci­ja

I. Si­mon­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad dar­buo­to­jai prieš įsi­dar­bin­da­mi įmo­nė­je vis daž­niau do­mi­si ne tik al­ga, bet ir įmo­nės va­do­vu, jo as­me­ni­nė­mis sa­vy­bė­mis.

„Jei­gu anks­čiau „che­mi­ją“ tik­rin­da­vo­si va­do­vas, tai da­bar – ir atei­nan­tis dar­buo­to­jas“, – pa­ste­bė­jo pra­ne­šė­ja.

Ne ma­žiau svar­bi ir įmo­nės re­pu­ta­ci­ja. Ar įra­šas apie dar­bą šio­je kom­pa­ni­jo­je ne­su­ga­dins ma­no CV? Dar­buo­to­jai do­mi­si ir mo­ky­mo­si, to­bu­li­ni­mo­si ga­li­my­bė­mis įmo­nė­je.

I. Si­mon­ke­vi­čie­nė sa­kė, kad ne­re­tai dar­buo­to­jai pa­lie­ka ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą kom­pa­ni­jo­se ir išei­na į ki­tas, kur už­dir­ba ma­žiau, bet tu­ri ga­li­my­bę mo­ky­tis, kel­ti sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją.

Dar­buo­to­jams taip pat svar­bus dar­bo ir poil­sio ba­lan­sas. Dar­buo­to­jai ne­no­ri tik dirb­ti, no­ri gy­ven­ti, tu­rė­ti lai­ko sa­vo po­mė­giams, poil­siui, nes dar­bas yra tik da­lis gy­ve­ni­mo.

Ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nės – ga­lin­gas gink­las

Kom­pa­ni­jų dar­buo­to­jus pra­ne­šė­ja su­skirs­tė į tris gru­pes: dar­buo­to­jus rin­ko­je, jau įmo­nė­je dir­ban­čius dar­buo­to­jus ir dar­buo­to­jus, ku­rie iš įmo­nės išei­na į rin­ką.

„Šian­dien, de­ja, daug gir­di­me apie tuos, ku­riuos rei­kia pri­trauk­ti iš rin­kos, skun­džia­mės, kad jiems trūks­ta ži­nių, įgū­džių, kad ne­ran­da­me tin­ka­mų, kad jie nuei­na pas kon­ku­ren­tus. La­bai ma­žai kal­ba­me apie tuos, ku­rie jau dir­ba pas mus. Jei­gu įmo­nė­je tu­ri­me 20 pro­cen­tų dar­buo­to­jų kai­tą, va­di­na­si, tai su­da­ro tik 20 pro­cen­tų ma­no tiks­li­nės gru­pės. O įmo­nė­je dir­ban­tys žmo­nės su­da­ro kur kas di­des­nę ma­sę, į juos ir tu­rė­čiau kreip­ti dau­giau dė­me­sio, nes esa­mi dar­buo­to­jai ku­ria di­džiau­sią ver­tę“, – ak­cen­ta­vo kon­sul­tan­tė.

Ko­dėl vie­noms kom­pa­ni­joms pa­vyks­ta pri­trauk­ti dar­buo­to­jų, ki­toms – ne? Pa­sak I. Si­mon­ke­vi­čie­nės, šian­dien darb­da­vio įvaiz­džiui kur­ti tai­ko­mos to­kios pat prie­mo­nės, kaip ir pro­duk­tui, ku­rį no­ri­me par­duo­ti. La­bai svar­bu, kaip kom­pa­ni­ja at­ro­do rin­ko­je, ne­tgi tai, ar ji yra so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ("Fa­ce­book“ ar ki­tuo­se), ar juo­se ko­mu­ni­kuo­ja, apie ką juo­se kal­ba dar­buo­to­jai.

Pa­sak pra­ne­šė­jos, po­ten­cia­lūs dar­buo­to­jai apie dar­bo­vie­tę in­for­ma­ci­jos ieš­ko ir in­ter­ne­to pus­la­piuo­se „Rek­vi­zi­tai.lt“ bei „Skun­dai.lt“. Be abe­jo, kal­ba­si su ki­tais žmo­nė­mis, ieš­ko in­for­ma­ci­jos įvai­riais ki­tais ka­na­lais.

„Jei­gu įsi­vaiz­duo­ja­te, kad už­si­da­rė­te du­ris, var­tus ir nie­kas apie jus nie­ko ne­ži­no, tai la­bai klys­ta­te. Už­ten­ka va­do­vui nu­si­šne­kė­ti su­si­rin­ki­mo me­tu, kaž­kas tai nu­fil­ma­vo, vaiz­de­lis at­si­dū­rė in­ter­ne­te, ir jau va­ka­re pa­rė­jus na­mo va­do­vo žmo­na juo­kia­si: „Tai ko ten šian­dien pri­šne­kė­jai?“ – pa­vyz­dį apie žai­bu sklin­dan­čias ži­nias pa­tei­kė pra­ne­šė­ja.

I. Si­mon­ke­vi­čie­nė darb­da­viams, ieš­kan­tiems dar­buo­to­jų, pa­ta­ria pa­nau­do­ti įvai­rias prie­mo­nes: lanks­ti­nu­kus, skra­ju­tes, pa­lie­ka­mus ka­vi­nė­se, au­to­bu­sų sto­te­lė­se, skel­bi­mus per ra­di­ją, te­le­vi­zi­ją, spau­do­je, in­ter­ne­te. Ne ma­žiau svar­bu, kad skel­bi­mas bū­tų be klai­dų, su aiš­kiu ap­ra­šy­mu, ati­tin­kan­čiu pa­rei­gy­bę.

„Skel­bi­mo kū­ri­mas – ne tik ad­mi­nist­ra­to­rės ar per­so­na­lo sky­riaus va­do­vo rei­ka­las, į tai tu­ri įsi­trauk­ti ir va­do­vas. Kaip bus su­for­mu­luo­ti rei­ka­la­vi­mai, to­kių ir kan­di­da­tų su­lauk­si­me“, – sa­kė pra­ne­šė­ja.

Net jei­gu ir ne­daug atei­na kan­di­da­tų, kon­sul­tan­tė pa­ta­ria rink­tis iš tų, ku­rie atė­jo.

„Dar­buo­to­jas – kaip led­kal­nis. Vir­šū­nė – tai ži­nios, įgū­džiai, ge­bė­ji­mai. Bet di­džio­ji da­lis sly­pi „po van­de­niu“ – kaip žmo­gus dir­ba, ar yra pa­kan­ka­mai ryž­tin­gas, ar bai­gia dar­bus, ar ge­ba įtrauk­ti ki­tus. Šian­dien kom­pa­ni­jo­se per daug dė­me­sio ski­ria­ma led­kal­nio vir­šū­nei. Ar tik­rai ang­lų kal­ba rei­ka­lin­ga pa­mai­nos va­do­vui, jei­gu jis nie­ka­da ne­su­si­tin­ka su par­tne­riais iš už­sie­nio? Rei­kė­tų dau­giau dė­me­sio skir­ti led­kal­nio apa­čiai pa­ma­ty­ti, įver­tin­ti, įga­lin­ti“, – ak­cen­ta­vo I. Si­mon­ke­vi­čie­nė.

Nuo hie­rar­chi­nės sis­te­mos prie ly­de­rys­tės

Pra­ne­šė­ja sa­kė, kad hie­rar­chi­nė sis­te­ma kom­pa­ni­jo­se jau tam­pa at­gy­ve­na, nes vie­nam va­do­vui šian­dien tie­siog neį­ma­no­ma vis­ką ži­no­ti, iš­ma­ny­ti, su­žiū­rė­ti, pa­tik­rin­ti. Rei­kia skir­tin­gų ir gi­lių ži­nių, to­dėl nuo hie­rar­chi­nės sis­te­mos pe­rei­na­ma prie ke­lių ly­de­rių struk­tū­ros, kur kiek­vie­nas ly­de­ris tu­ri sa­vo ko­man­dą ir su ja dir­ba. Jie yra spren­di­mų priė­mė­jai ir vyk­dy­to­jai.

„Be­veik kiek­vie­nas dar­buo­to­jas ga­li pa­siū­ly­ti ino­va­ty­vių pro­ble­mos spren­di­mo bū­dų, tik rei­kia mo­kė­ti juos iš­girs­ti, o idė­jas įgy­ven­din­ti. Mes kal­ba­me apie ki­to­kį bend­ra­vi­mą kom­pa­ni­jo­se, apie įtrau­ki­mą ir įsi­trau­ki­mą“, – sa­kė I. Si­mon­ke­vi­čie­nė.

Išei­nan­tis dar­buo­to­jas ne­ša ži­nią apie kom­pa­ni­ją

Ma­žai kal­ba­ma apie tuos dar­buo­to­jus, ku­rie pa­lie­ka dar­bo­vie­tę ir grįž­ta į dar­bo rin­ką. O juk jie taip pat ne­ša ži­nią apie kom­pa­ni­ją, ku­rią pa­li­ko.

Pa­sak I. Si­mon­ke­vi­čie­nės, nuo to, kaip darb­da­vys at­si­svei­ki­na su dar­buo­to­ju, pri­klau­so, ar jis už­vers du­ris ki­tiems kan­di­da­tams į šio darb­da­vio įmo­nę, ar at­vers.

At­sis­vei­ki­ni­mas – įmo­nės ver­ty­bių pa­tik­ri­ni­mo mo­men­tas: kaip są­ži­nin­gai at­si­skai­to­ma su dar­buo­to­ju, įmo­nei pa­sky­ru­siu daug me­tų, ar su­lau­kia dar­buo­to­jas pa­ra­mos išė­jęs į dar­bo rin­ką ir pa­na­šiai.

„Darb­da­viai jau su­pran­ta, kad ne­tu­ri to­kios pra­ban­gos iš­leis­ti į dar­bo rin­ką ne­pa­ten­kin­tą dar­buo­to­ją, nes jis už­da­ro ke­lią į or­ga­ni­za­ci­ją atei­ti ki­tiems kan­di­da­tams“, – ti­ki­no pra­ne­šė­ja.

Gy­ve­ni­mas – kaip pro­pe­le­ris

Ko­dėl dar­buo­to­jai išei­na, pa­sak I. Si­mon­ke­vi­čie­nės, le­mia tai, kaip dar­buo­to­jas jau­čia­si įmo­nė­je, ar jis ga­li lais­vai da­ly­tis sa­vo idė­jo­mis, su­ma­ny­mais, ar į juos at­si­žvel­gia­ma, ar už įdė­tą dar­bą tei­sin­gai at­ly­gi­na­ma, ar lie­ka lai­ko as­me­ni­niam gy­ve­ni­mui.

Žmo­gaus gy­ve­ni­mą pra­ne­šė­ja ly­gi­na su pro­pe­le­riu. Kad jis sėk­min­gai su­ktų­si, rei­ka­lin­gos ke­tu­rios men­tės: svei­ka­ta, dar­bas, so­cia­li­nis gy­ve­ni­mas ir šei­ma.

„Darb­da­viai daž­nai no­ri, kad vi­sos ke­tu­rios men­tės bū­tų dar­bas. Jei­gi vi­sos men­tės bus tik dar­bas, kas liks žmo­gui, kai jis išeis į pen­si­ją? Ne­są­ži­nin­ga ti­kė­tis iš dar­buo­to­jo, kad jis gy­vens tik jū­sų or­ga­ni­za­ci­ja. Jei­gu aš no­riu, kad dar­buo­to­jas kur­tų ver­tę, bū­tų sėk­min­gas, o kartu ir aš, tu­ri už­tik­rin­ti, kad vi­sos ke­tu­rios men­tės bū­tų stip­rios. Nes kom­pa­ni­jas su­da­ro žmo­nės ir jų ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti“, – ži­nu­tę darb­da­viams siun­tė I. Si­mon­ke­vi­čie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ir­ma Si­mon­ke­vi­čie­nė, bend­ro­vės „MPS Bal­tic“ vy­riau­sio­ji kon­sul­tan­tė, sa­ko, kad  kom­pa­ni­jos sėk­mė pri­klau­so nuo dar­buo­to­jų ir nuo to, kiek yra pai­so­ma dar­buo­to­jų in­te­re­sų.

„Darb­da­viai jau su­pran­ta, kad ne­tu­ri to­kios pra­ban­gos iš­leis­ti į dar­bo rin­ką ne­pa­ten­kin­tą dar­buo­to­ją, nes jis už­da­ro ke­lią į or­ga­ni­za­ci­ją atei­ti ki­tiems kan­di­da­tams“, – sa­ko Ir­ma Si­mon­ke­vi­čie­nė, dir­ban­ti dar­buo­to­jų ir va­do­vų paieš­kų sri­ty­je.