Naujausios
Charizma prieš dietą
Ir vėl tie papildomi kilogramai, mielosios. Vienas, antras, trečias, bet siutina nerealiai. O dar viena mano draugė liepė pabaksnoti į jos šlaunį, kad sutikčiau, jog kaip akmuo, nes ji mat visą pavasarį praktikuojanti vandens aerobiką. Na tikrai, kaip akmuo, bet man kas iš to? Pas mane viskas pavasariop dreba...
Ir tie, subtiliai pavadinkime, „papildomi kilogramai“, pasirodo — daugelio mano draugių pavasario aktualija. Štai iš vienos draugės elektroniniu paštu andai gavau žinutę: “Gal varom į Kryžių kalną pasimelst , kad suplonėtume?“. Atrašiau: “Nevarom, nepavyks“. “Kodėl?“. “Ėst mažiau reikia. Aleliuja“. Draugė nieko nebeatrašė. Gal supyko? O aš tą vakarą ir vėl kažkaip netyčia nusipirkau “Kuršėnų vyniotinio“, atseit, su varške, liesesnis. Cha... Ir ką čia bandau apgauti?
Bet vakar vakare nutariau pradėti sportuoti. Užsidėjau dovanų gautą Pilateso mankštos DVD — tai toks lyg suvakarietintas jogos variantas. Viskas gražu, viskas faina, o pabaigoje tas DVD ir sako: „Derinkite šiuos pratimus su protinga dieta ir pasieksite dramatiškų rezultatų“.
Taip ir galvojau. Jaučiu, kad plonėti padeda viskas, ką „derini su protinga dieta“. Atrašiau savo matyt įžeistai draugei (supyko dėl to “ėsti mažiau reikia“), kad galime varyti į Kryžių kalną melstis. Gali padėti. Jei tik derinsime maldą su protinga dieta. “Tipo, mažiau ėsti reikia?“, — pyptelėjo žinutė. Supratau, kad nebepyksta.
Melstis mes, žinoma, nevažiavome, tačiau ta proga sušaukėme draugių susibėgimą pirtelėje. Atseit, vistiek kažkiek plonina, jeigu, žinoma, derini su protinga dieta.
Bet mūsų draugės, kaip tikros lietuvės, ne kokios ten suomės, į pirtelę prisivežė vištos kulšelių, pyragų, sausainiukų, sūriuko, vaisių ir kito, atseit lengvo maisto. Ačiū dievui, niekas nesugalvojo prikepti duonos su česnaku.
Bet kas, mielosios, gali būti geriau už moterišką pirtį — tai ne šiaip koks džakudzis, tai ištisas ritualas, tai tam tikra apeiga, galų gale tai — iki nuogumo nuoširdus bendravimas ir savotiškas senatas, kur priimami labai racionalūs sprendimai. Teisūs buvo senieji graikai, didžiąją politiką darydami pirtyje. Ką čia senieji graikai, naujieji lietuviai irgi.
Tikite netikite, bet minčių mums kilo tikrai originalių, netradicinių ir, sakyčiau, vertų dėmesio. Ir niekas nepasakė, kad atseit „ėsti mažiau reikia“ arba “derinkite su saikinga dieta“.
Nieko panašaus, štai viena draugė iškėlė mintį, kad svoris yra anaiptol ne kilogramai, o jausmas. Ne savijauta, o jausmas. Ir kad tai galima lengvai reguliuoti.
„Pavyzdžiui, kai aš kalbu lietuviškai, jaučiuosi daug storesnė negu kai kalbu angliškai su londonietišku akcentu“, — pasakė viena draugė, dažnai migruojanti su komandiruotėmis į įvairius kraštus.
„Vud ju laik mi to pek it for ju?...“— išvinguriavo draugė ir, nepatikėsite, akimirksniu tapo ne tik plonesnė, bet įdomesnė, patrauklesnė ir kažkokia rafinuotesnė... “Dar dar“, — suspigome. “Vud ju laik to teist sam gūzbery and sinamon jogurt?“, — tęsė ji toliau ir vis plonėjo ir rafinuotėjo. Tada paaiškino, kad čia labai svarbu ne pati kalba, bet akcentas — ji kalba ne kaip kokia netašyta emigrantė, bet vadinamuoju “Oksbridge english“, kai taip “oriškai“ elegantiškai dėlioji lūpas. Svarbiausiai, kad taip kalbėdama ji pati neva jaučiasi žiauriai elegantiška, pakankamai plona ir, nepabijokime to žodžio, charizmatiška....
„Tai kur mes praktikuosime tą tavo “oksbridžingliš“, negi į kiekvieną patikusį vyriškį reiks kreiptis “vud ju laik tu teist?“, — sukritikavau akcento teoriją. Bet draugė pasakė tik norėjusi įrodyti, kad kilogramai viso labo tėra tik iliuzija, kuri subliūkšta panaudojus moterišką charizmą....
„Cha...O derinant tą charizmą su protinga dieta, rezultatas turbūt dar efektyvesnis?“, — bandžiau grąžinti pokalbį į vėžias.
Bet čia mes, susisupusios į rankšluosčius, klestelėjome prie atseit lengvo vaišių stalo. Ir aš prieš save ant suolo pamačiau štai tokią akivaizdžią mūsų temos iliustraciją.
Iš viso pusnuogių draugių būrelio dievaži, nemeluoju, geriausiai žiūrėjosi pati apkūniausia, raudoniausia — kraujas su pienu — draugė, pagal visuomenės normas turinti oj daug „papildomų kilogramų“.
Šalia jos visos tos plonosios, elegantiškosios draugės, su savo kietais kaip akmuo raumenim ir su savo „oksbridžingliš“ akcentais atrodė kažkokios blyškios, smulkios ir apskritai nevertos dėmesio .
„Aim inlov viz feriteeeeil“, — be sąžinės graužimo čiupusi vištos kulšelę plačiai per laukus ir klonius uždainavo mūsų storuliukė ir, dievaži, supratau, kad būtent ji būt pakerėjusi tarptautinius žiūrovus šiame moterų žavesio konkurse. “Tralialialialia“, — intuityviai pačiupau aš melodiją, taipogi ir kulšelę.
Manau, abi atrodėm šauniai ir dramatiškai, net nederindamos savęs su protinga dieta. Cha... Pagalvojau, svarbiausia cha— rizma, o ne dieta.
Ieva, atsisakiusi protingų dietų
