Bur­biš­kio dva­ro tul­pių ko­lek­ci­jo­je – 440 rū­šių

Bur­biš­kio dva­ro tul­pių ko­lek­ci­jo­je – 440 rū­šių

Šį sa­vait­ga­lį į Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne esan­tį Bur­biš­kio dva­rą su­plūs mi­nios lan­ky­to­jų pasig­ro­žė­ti žy­din­čių tul­pių jū­ra. Še­šio­lik­tą kar­tą or­ga­ni­zuo­ja­mo­je Tul­pių žy­dė­ji­mo šven­tė­je sa­vo gro­žį do­va­nos 440 tul­pių rū­šių. Kad lan­ky­to­jus ste­bin­tų tul­pių gro­žis – dva­ro dar­buo­to­jų rū­pes­tis.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Sun­kiau­sia nu­spė­ti orus

Li­ku­sios ke­lios die­nos iki šven­tės dva­ro dar­buo­to­jams – di­džiau­sias dar­by­me­tis: te­le­fo­nai kais­ta nuo pre­ky­bi­nin­kų skam­bu­čių, vyks­ta pa­sku­ti­niai pa­si­ren­gi­mo dar­bai.

Dau­gy­ve­nės kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus-draus­ti­nio di­rek­to­rius Egi­di­jus Pras­ce­vi­čius sa­ko, jog vis­ką įma­no­ma su­sty­guo­ti, iš­sky­rus orą – tik jis ga­li pa­kiš­ti ko­ją.

Anot E. Pras­ce­vi­čiaus, šie­met tul­pių žy­dė­ji­mo lai­ką ga­li su­trum­pin­ti stai­giai su­ši­lęs oras. Ta­čiau tul­py­ne yra įvai­raus vė­ly­vu­mo gė­lių. Ba­lan­dį pra­dė­ję skleis­tis gė­lių žie­dai lan­ky­to­jus pa­pras­tai džiu­gi­na iki ge­gu­žės pa­bai­gos.

„Ko ge­ro, idea­liau­sia šven­tės die­na bū­tų ge­gu­žės 10-oji, bet tuo­met šią die­ną jau rei­kė­tų skelb­ti ne­dar­bo die­na, kad to­kia gau­sy­bė žmo­nių, ku­rie su­va­žiuo­ja į šven­tę, tu­rė­tų ga­li­my­bę jo­je ap­si­lan­ky­ti. O kol to­kio lais­va­die­nio nė­ra, ten­ka šven­tei rink­ti sa­vait­ga­lius“, – sa­ko E. Pras­ce­vi­čius.

At­kū­rė is­to­ri­nį dva­rą

Šie­met 25-erių me­tų su­kak­tį šven­čian­čio mu­zie­jaus di­rek­to­rius sa­ko, jog tuo­met, kai Bur­biš­kio dva­ro sa­vi­nin­kai Ba­žens­kiai ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bei pa­do­va­no­jo šį dva­rą, jis nė iš to­lo ne­pri­mi­nė kaž­ka­da ro­man­ti­ka dvel­ku­sios epo­chos. Čia daug kas bu­vo ap­griu­vę, ne­bu­vo nei ta­kų, nei gė­ly­nų, to­dėl vis­ką te­ko at­kur­ti eta­pais.

„Pe­rim­da­mi dva­rą, dva­ri­nin­kų pa­li­kuo­nims įsi­pa­rei­go­jo­me tik du da­ly­kus – bet ku­riuo me­tu jiems ar jų sve­čiams at­vy­kus į dva­rą pa­reng­ti du kam­ba­rius ir ne­pa­vers­ti dva­ro ko­mer­ci­niu ob­jek­tu. Tai yra jis tu­ri veik­ti kul­tū­ros reik­mėms. To mes ir lai­ko­mės“, – sa­kė E. Pras­ce­vi­čius.

Bur­biš­kio dva­re lai­ko­ma­si ne tik šių įsi­pa­rei­go­ji­mų – dva­ras neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tė ir to­ly­džio tam­pa pa­na­šes­nis į tuo­me­ti­nę iš­puo­se­lė­tą Ba­žens­kių lai­kų gro­žy­bę.

„My­ko­lo Ba­žens­kio no­ru, 28 hek­ta­rų par­ke vis­kas pa­da­ry­ta la­bai ro­man­tiš­ku sti­liu­mi: pa­si­vaikš­čio­ji­mų ta­ke­liai, liep­te­liai, val­te­lės, gul­bės, pe­lė­dai skir­ta pe­lė­di­nė, ba­lan­di­nė, va­ka­rais – lakš­tin­ga­lų gies­mės. Žiū­rė­jo, kad par­ke ne­bū­tų ka­ti­nų, nes ga­lė­jo pa­pjau­ti lakš­tin­ga­las. Net gir­dė­jau to­kią is­to­ri­ją: kai žmo­gus atė­jo pra­šy­ti dar­bo ku­me­ty­ne, jis ne­bu­vo priim­tas vien dėl to, kad iš­si­ta­rė lai­kąs ka­ti­ną“, – dva­ro is­to­ri­ją pri­si­mi­nė E. Pras­ce­vi­čius.

Oran­že­ri­jo­je au­gi­no dai­gus, gė­les, bu­vo au­gi­na­mi ir ko­pūs­tai, agur­kai prie so­di­nin­ko na­mo. Ir šian­dien at­nau­jin­to­je oran­že­ri­jo­je au­gi­na­mos gė­lės.

Kas­met vis dau­giau tul­pių

Anot E. Pras­ce­vi­čiaus, apie tul­pių au­gi­ni­mą dva­ro te­ri­to­ri­jo­je im­ta gal­vo­ti ta­da, kai jau rei­kė­jo pra­dė­ti tvar­ky­ti ap­lin­ką.

XX am­žiaus pra­džios dva­ro nuo­trau­ko­je yra nu­fo­tog­ra­fuo­tas val­go­ma­sis su Ba­žens­kių gi­mi­ne. Nuot­rau­ko­je ma­to­si va­zo­nė­liuo­se au­gan­čios tul­pės. Anot E. Pras­ce­vi­čiaus, tai yra is­to­ri­nis liu­di­ji­mas, kad ir tuo­met tul­pės bu­vo au­gi­na­mos ir puo­šė dva­rą, tad rink­tis ki­to­kias gė­les nė ne­be­gal­vo­ta.

Iš tul­pes au­gi­nu­sio anuo­me­ti­nio Bei­no­ra­vos ta­ry­bi­nio ūkio mu­zie­jus nu­pir­ko vi­sus tu­rė­tus ūkiui ne­be­rei­ka­lin­gus tul­pių svo­gū­nė­lius (apie 30–40 tul­pių rū­šių), priė­mė į dar­bą šia­me ūky­je dir­bu­sį gė­li­nin­ką Fe­lik­są Mal­čiaus­ką ir ėmė­si kur­ti nau­jus Bur­biš­kio dva­ro gė­ly­nus.

„Ka­dan­gi dva­re at­kū­rė­me ne bet ko­kį, o XX am­žiaus pra­džios par­ką, lai­kė­mės tuo­me­ti­nės gė­lių so­di­ni­mo tvar­kos, nes tuo­met bu­vo tik dvi so­di­ni­mo for­mos klom­bos ir lys­vės. Pir­mai­siais me­tais tul­pių bu­vo pa­so­din­ta apie tris lys­ves. To­liau kas­met bu­vo įsi­gy­ja­ma ir pa­so­di­na­ma vis nau­jų rū­šių, kol jų skai­čius priar­tė­jo prie da­bar­ti­nio pus­penk­to šim­to“, – sa­ko mu­zie­jaus va­do­vas.

Dva­ro ad­mi­nist­ra­ci­jos no­ras yra įsi­gy­ti bent 500 tul­pių rū­šių. Dau­gu­ma dva­ro tul­pių yra pirk­tos, kai ku­rių yra pa­rū­pi­nę so­di­nin­kai mė­gė­jai.

Kas­met tul­pių ko­lek­ci­ja yra pa­pil­do­ma. Kiek­vie­nos rū­šies už­sa­ko­ma po 70 svo­gū­nė­lių. Vi­si jie ir su­so­di­na­mi į lys­vę. To­kiuo­se kvad­ra­tuo­se ge­riau iš­ryš­kė­ja tul­pių įvai­ro­vė, spal­vi­nė ga­ma, for­mos. Per­nai bu­vo pa­so­din­ta 18 nau­jų tul­pių rū­šių.

Olan­diš­kos tul­pės le­pes­nės

Anot dva­ro so­di­nin­kės Vi­dos Jo­nu­šie­nės, kar­tais ten­ka ir at­nau­jin­ti rū­šis, nes tul­pes puo­la li­gos ar­ba tie­siog ne­tin­ka au­gi­ni­mo są­ly­gos.

Šiuo me­tu Bur­biš­kio dva­re prie au­ga­lų dir­ba du eta­ti­niai dar­buo­to­jai ir 10 vie­šuo­sius dar­bus dir­ban­čių žmo­nių. Dar­bų vi­siems pa­kan­ka ko­ne iš­ti­sus me­tus – rei­kia ra­vė­ti pikt­žo­les, purkš­ti ta­kus, kad ne­žel­tų žo­lė, grėb­ti, šie­nau­ti, nu­skin­ti žie­dų li­ku­čius nu­žy­dė­jus žie­dams, nu­rink­ti su­džiū­vu­sius la­pus, pri­žiū­rė­ti klom­bas.

Dar­bai pra­si­de­da ba­lan­džio pra­džio­je ir bai­gia­si lapk­ri­tį. Dir­ba­ma ir maž­daug 10-ies hek­ta­rų te­ri­to­ri­jo­je Kle­bo­niš­ky­je.

Ag­ro­no­mė, di­de­lę gė­li­nin­kės dar­bo pa­tir­tį tu­rin­ti V. Jo­nu­šie­nė sa­ko, jog dva­ro tul­py­ne au­ga ir se­no­vi­nių tul­pių rū­šių, ir da­bar­ti­nių, dau­giau­sia olan­diš­kų. Pas­ta­ro­sios yra le­pes­nės ir reik­les­nės nei se­no­sios.

Se­no­sioms rū­šims pri­ski­ria­mos 'Gol­den Apel­doorn', 'Apel­doorn', 'Ox­ford', 'Mask­va'.

Gra­žios ir lan­ky­to­jams pa­tin­kan­čios yra 'Blue He­ron' šerkš­no­to­sios tam­sios tul­pės, iš aukš­tes­nių­jų – 'Blus­hing Bri­de' (bet šios lie­tui pa­li­jus, daž­nai nu­links­ta).

Pa­pū­gi­nės (gar­ba­no­tos, plunks­niš­kos) tul­pės iš­si­ski­ria neįp­ras­tais, eg­zo­tiš­kai gar­ba­no­tais ar kar­py­tais žie­dais, įdo­mios sa­vo žie­dų for­ma. Lan­ky­to­jų dė­me­sį vi­sa­da pa­trau­kia pil­na­vi­du­rės, į bi­jū­no žie­dus pa­na­šios 'Ci­les­ta', 'Char­ming la­dy' tul­pės. 'Day dream' gė­lių žie­dai iš pra­džių bū­na gel­to­ni, o vė­liau tam­pa oran­ži­nės spal­vos.

Gė­li­nin­kė V. Jo­nu­šie­nė sa­ko, kad apie tul­pes ir jų rū­šis ga­li­ma kal­bė­ti va­lan­dų va­lan­das – to­kia di­de­lė jų įvai­ro­vė ir toks be­ga­li­nis yra jų gro­žis.

Dva­ro tul­py­ne tul­pės so­di­na­mos pa­gal ka­te­go­ri­jas, sten­gia­ma­si, kad spal­vos bū­tų pe­rei­na­mos, bet, anot V. Jo­nu­šie­nės, ne vi­sa­da tai pa­vyks­ta. Dau­giau­sia čia au­ga vi­du­ti­nio anks­ty­vu­mo tul­pių. Yra su­da­ry­ti vi­sų rū­šių są­ra­šai ir su­so­di­ni­mo pla­nai.

Gė­li­nin­kės pa­ta­ri­mai

Anot V. Jo­nu­šie­nės, olan­diš­kos tul­pės la­biau lin­ku­sios iš­nyk­ti, hib­ri­din­tis, bet jos yra gra­žes­nės. Olan­diš­kuo­sius tul­pių svo­gū­nė­lius bū­ti­na iš­kas­ti kas dve­jus me­tus ir ru­de­nį bū­ti­nai pri­deng­ti dur­pė­mis. Olan­diš­kų gė­lių svo­gū­nė­liai ky­la į vir­šų, o se­no­vi­nių – gi­lyn. Pa­vyz­džiui, jei ,Apel­dorn'o, neiš­ka­si kas tre­jus me­tus, tai svo­gū­nė­lių ga­li tek­ti ieš­ko­ti jau pu­sės met­ro gy­ly­je.

Gė­li­nin­kė pa­ta­ria: įsi­gy­jant svo­gū­nė­lių, pir­miau­sia rei­kia žiū­rė­ti, kad jie ne­bū­tų pa­pe­li­ję ir ge­rai iš­džio­vin­ti.

V. Jo­nu­šie­nė pa­ta­ria įsi­gy­ti ,Grei­go, ir ,Kauf­ma­no, tul­pių rū­šių – jos anks­ty­ves­nės ir že­maū­gės, „Ba­by blue“ – taip pat že­maū­gės. 'Trium­fas' la­bai gra­žios. Jei kas no­rė­tų įsi­gy­ti pil­na­vi­du­rių tul­pių, reik­tų dai­ry­tis 11 ka­te­go­ri­jos – jos vė­ly­ves­nės. 2 ka­te­go­ri­jos pil­na­vi­du­rės yra anks­ty­ves­nės.

Tul­pes rei­kia ir tręš­ti, ir mul­čiuo­ti. Kad stip­res­nis bū­tų ko­tas ir svo­gū­nė­lis, pa­va­sa­rį jas bū­ti­nai rei­kia nu­purkš­ti  kal­cio sa­liet­ra.

Kad tul­pės išau­gin­tų di­des­nius svo­gū­nus, ge­riau­sia žy­dė­ji­mo pa­bai­go­je žie­dus nu­skin­ti. Pa­si­bai­gus žy­dė­ji­mui, iš­kas­tus svo­gū­nė­lius rei­kia ap­džio­vin­ti ge­rai vė­di­na­mo­je, sau­so­je pa­tal­po­je. Ats­ky­rus „vai­kus“, svo­gū­nus rei­kė­tų su­rū­šiuo­ti ir lai­ky­ti dė­žu­tė­se, į ku­rias lais­vai pa­ten­ka oro, bet tik ne tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių.

Tin­ka­miau­sias lai­kas so­din­ti tul­pių svo­gū­nė­lius – spa­lio vi­du­ry­je ar ga­le. Jei tul­pės bus su­so­din­tos la­bai tan­kiai, išaugs plo­nes­ni stie­bai.

Anot gė­li­nin­kės, puokš­tė­je ma­žiau iš­si­sklei­džia bo­ka­lo for­mos tul­pės. Vi­sas tul­pes pir­miau­sia rei­kia ge­rai pri­so­tin­ti van­dens – prieš pa­rą pa­merk­ti ir ki­tą die­ną jau svei­kin­ti. Tuo­met jos esą il­giau iš­si­lai­kys.

Bur­biš­kio dva­ras ir nu­žy­dė­jus tul­pėms be gė­lių mar­gu­mo ne­lie­ka. Čia žy­di le­li­jos, se­ren­čiai, jur­gi­nai, pa­le­mo­nai, ast­ros, ba­jo­rės, as­til­bės ir ki­tos.

Au­to­rės nuo­tr.

KVAD­RA­TAI: Bur­biš­kio tul­py­ne tul­pės so­di­na­mos į kvad­ra­ti­nius plo­te­lius.

PAS­TAN­GOS: Dva­ro so­di­nin­kė Vi­da Jo­nu­šie­nė: „Sten­gia­mės, lad lan­ky­to­jai iš­vys­tų kuo di­des­nę tul­pių įvai­ro­vę“.

VE­TE­RA­NĖ: 'Gol­den Apel­dorn' – vie­na se­nes­nių­jų tul­pių rū­šių, ma­žiau le­pi.

GRO­ŽIS: Pil­na­vi­du­rės tul­pės vi­sa­da do­mi­na Bur­biš­kio dva­ro lan­ky­to­jus.

ŪGIS: 'Ba­by blue' tul­pių rū­šis – že­maū­gė.

SPAL­VA: Tul­py­ne – ne­ma­žai oran­ži­nių spal­vų.

ATS­PAL­VIAI: Lan­ky­to­jų mė­gia­mi – tam­sūs gė­lių at­spal­viai.

SUN­KU­MAS: Dau­gy­ve­nės kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus-draus­ti­nio di­rek­to­rius Egi­di­jus Pras­ce­vi­čius: „Sun­kiau­sia Tul­pių šven­tė­je su­sty­guo­ti orus.“

KŪ­RY­BA: Dva­ro par­duo­tu­vė­je siū­lo­ma ir dirb­ti­nių tul­pių.