Naujausios
Braškės dar vis laukia saulės
Nors šiaulietis Rymantas Norkus save vadina smulkiuoju ūkininku, bet kaip uogų augintojas yra plačiai žinomas. Daug jo braškių išsirpsta Saveikiuose (Šiaulių rajonas), dideli planai siejami ir su ūkininko žemės plotais kitapus Šiaulių. Čia Norkai ketina įsikurti ir patys.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas
Plėvelė išgaubiama lankais
Lysvėse, plėvele nepridengtos, žydi braškės. Nemenkas jų plotas. Joms neužteko įsigytosios plėvelės. Šie žydintys augalėliai ypač pajaučia kiekvieną šalto lietaus šuorą. Darganoti orai jų negaili.
Šalia – plotas didesniais žiedais apsipylusių braškių, paslėptų po išgaubta agroplėvele. Ji apsaugo braškes ir nuo šalnų, ir nuo lietaus, taigi, ir nuo puvimo. Kai šiltesnė diena, ją reikia truputį pradengti. Tada ir bitutės įskrenda prie žiedų.
Septynias šeimas bičių laiko šių plotų šeimininkas Rymantas Norkus. Jos ir braškes apdulkina, ir medaus suneša. Kadangi turima ir rudeninių aviečių, tai medus nešamas ir nuo jų. Jau pastovūs šio medaus pirkėjai pasitiki Norkais bei jų medumi.
Agroplėvelė išgaubiama specialiais cinkuotos vielos lankais. Kai ateina metas skinti uogas, moterys plėvelės kraštą pakelia ir jas skina. Jeigu užeina lietus, plėvelė vėl uždengiama.
Kiekvienai lysvei laistyti nuo storesnės žarnos atvesta žarnelė. Prireikus, ja ir tiekiamas vanduo.
Daryti lankus išmoko iš lenkų. Juos naudoti – labai patogu. Šių lankų parduoda ir kitiems. Žmonės juos bei plėveles naudoja dengti chrizantemoms, daržovėms.
Žemės plotą apdengti plėvele – brangoka, nes ji, o ypač lankai, – brangūs. Bet taip apsisaugoma nuo paukščių. Kai pradeda sirpti uogos, užtenka, kad varnėnas įkerta jos kraščiuką, o tokios pažeistos pirkėjui nesiūlysi. Todėl jas, tuo metu pačias brangiausias braškes, tenka valgyti patiems.
Ir dabar braškių augintojai vis laukė šilumos. Kai būdavo šiltos naktys, paskutinėmis gegužės dienomis braškes jau skindavo. Šiemet vargu, ar taip bus.
Ir Norkų plantacijoje braškės jau nužydėjo, joms reikia tik šiltesnių orų, kad uogos imtų sparčiau augti, nokti.
Išbando įvairias veisles
Ūkininkas R. Norkus kas metai bando penkias braškių veisles. Vertina uogų skonį, išvaizdą, derlingumą, – visa tai, kas svarbu būsimajam pirkėjui. Paragauja, pasitaria ir su kolegomis. Jau ketina auginti išbandytų veislių 'Elenė', 'Daroyal', 'Vibrant', 'Darselect', 'Syria' braškes.
R. Norkus po plėvele augina ankstyvosios 'Elenės' veislės, saldžias uogas, bet jos truputį bijo lietaus. Jeigu šios uogos jo vieną kitą dieną gauna, minkštėja odelė, uoga skeldėja. Tokiu atveju plėvelės tuneliukai ją išgelbėja.
Norkai daugiausiai ir augina ankstyvųjų veislių braškes. Ir šiuo atveju lemia būsimųjų pirkėjų norai: juk žmonės labiausiai laukia pirmųjų uogų.
Po jų ateina metas ir kitų veislių uogoms.
Seniai auginama 'Rumba' – tamsi, labai graži, blizganti braškė. Auginama ir kiek vėlyvesnė 'Sonata'. Ji žydės negreitai – dar tik kraunami žiedynai.
'Malvina' dar net nesiruošia leisti žiedstiebių. Ji derės liepos pabaigoje – rugpjūčio mėnesį.
Vėlyvosios veislės geros tuo, kad jos niekada nenušąla. R. Norkus sako, kad kai užsnigdavo, ant sniego yra dėję šiaudus, kad 'Malvinos' vegetaciją dar truputį suvėlintų. Sniegas po šiaudais ilgiau nenutirpdavo.
Šiemet dar parsiveš dviejų veislių daigų.
Ūkininkas, išbandęs įvairias braškių veisles, kai kurių atsisako: jos arba pirkėjams netinka, arba būna neatsparios šalčiams. R. Norkaus teigimu, rūgštokų braškių neaugina nei vienas šio krašto braškininkas, nes rūgštesnių uogų privežama iš Lenkijos.
R. Norkus juokiasi, kad didžiausi braškių vertintojai yra jo anūkai – čia pat netoliese, Saveikiuose, gyvenančio sūnaus vaikai. Jie dažnai į braškyną išpuola iš trobos. Čia yra ir baltų, vadinamųjų ananasinių braškių. Jų anūkai nevalgo, sako: „Seneli, jos dar neprinokusios. Turi būti raudonos“.
Tenka kovoti ir su grambuoliais
Iki uogų skynimo meto braškyne darbuojasi tik ponas Rymantas, jo žmona ir dukra.
Turi įsigiję technikos darbams atlikti. Šeimininkas sėda už vieno traktoriuko vairo – pasidaro lysves. Po to jis užveda kitą traktorių. Žmona ir dukra ima daigus, įsigytus Vokietijoje, juos meta į traktoriaus traukiamą sodinamąją. Taip daigai atsiduria žemėje. Kurie neprigyja, – yra atsodinami.
Rūpesčių sukelia ne tik darganoti orai. R. Norkus yra pastebėjęs, kad visa Lietuva vargsta su grambuoliais. Vaikštai tarp braškių eilių, žiūri, – kuokšto lapeliai jau leipsta. Jį patrauki – ogi šaknų nebėra. Žemę parausi kastuvėliu ir randi baltą kirminą.
Kasdien tenka vaikščioti po lauką, grambuolių ieškoti. O jei nenueisi vieną kitą dieną, kirminas nugrauš vieną, kitą, dešimtą kerelį, net nepajusi, kad ežioje lieka tuščias tarpas.
Vokietijoje, iš kurios yra perkami braškių daigai, teko paklausti, kaip ten kovojama su grambuoliais? Pasirodo, pas juos sėja didelius plotus serenčiaus, kurie grambuolius atbaido. Kai serenčiai sužysta, – aparia, o kitais metais sodina braškes.
Ir Norkai neatsisako minties pasinaudoti vokiečių patirtimi, bet pristabdo kita galima problema. Juk pasėsi serenčius – tuoj plotą užpuls piktžolės. Kuo jas nupurkšti, kaip sunaikinti, kad serenčiai išliktų?
Taip ir sukamasi tarp rūpesčių bei problemų. Talkininkų prireikia tik kai ateina uogų skynimo metas.
Uogoms skinti jau treti metai pasinaudojama paslaugų kvitais, kurių įvedimo Ūkininkų sąjunga siekė daug metų. Lengviau ir be jokio didelio popierizmo kad ir vienai ar kelioms dienoms samdyti žmones. Kad tik jie, ypač jaunimas, norėtų dirbti.
Norkai uogomis prekiavo Šiaulių turguje. Kai naudojimosi jo prekystaliais kainos sukilo, uogų augintojai persikėlė kitur, bet netoli turgaus.
Ūkininkavimo pradžia
R. Norkus save vadina smulkiu verslininku. Bet ir iki šio statuso jį atvedė sudėtingų ieškojimų kelias.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugelis specialistų pasijuto esą nebereikalingi. Ko dabar imtis? Su šia dilema susidūrė ir Kužiuose dirbęs apželdinimo agronomas R. Norkus.
Ėmė ūkininkauti. Prie Kuršėnų augino sėklojus, raudonuosius burokėlius, pašarinius burokus. Bet buvusieji savininkai atsiėmė savo žemę, ir vėl teko sukti galvą, kuo verstis. Domėjosi svarainių, apynių, tabako auginimu.
Joniškyje apsilankė Alytaus rajono Lunksnėnų sodininkystės ūkio direktorė Elena Žilinskienė. „Šiaulių krašte“ parašė straipsnį. Nuo šios pažinties, lankymosi Lunksnėnuose prasidėjo R. Norkaus domėjimasis braškių auginimu.
Pradėjo nuo 25 arų žemės. Su žmona nusipirko 'Senga sengana' veislės braškių daigų. Pavasarį jie suvešėjo, sužydo, užmezgė uogas, bet naujieji ūkininkai nežinojo, kad lysvėse reikia pakloti šiaudų. Praėjo galinga liūtis, ir braškės liko žemėtos. Jas bandė nuplauti, bet saugumą išdalino draugams.
Iš pradžių Rimantas prie braškių darbavosi vienas. Vėliau, atsisakiusi savo tiesioginio darbo, prie jo prisijungė ir žmona.
R. Norkaus tėviškė yra už poros kilometrų nuo Saveikių. Saveikiuose gyvenusi senutė pasiūlė pirkti jos žemę. Rymantas atsakė neturįs pinigų. Moteris jį nuramino: kada galėsiąs, tada ir gražinsiąs. Tai buvo prieš 18-20 metų.
Po trejų metų, jau šiek tiek prasigyvenę, grąžino skolą. O kai senutė mirė, Norkai ją palaidojo. Anot pono Rymanto – už žmogiškumą.
Patarimų negaili
Visa Norkų žemė yra pirkta. Ir esanti Saveikiuose, ir prie kelio, vedančio link Kryžių kalno.
Žemės plotais penkeriems metams yra pasikeitę su kaimynais, nes braškes po braškių nėra gerai auginti. Dabar kaimynas Norkų žemėje augina miežius, kviečius, o šie jo plote sodina braškes, kur jos dar nėra augusios.
O ten, netoli Kryžių kalno, Norkai, gyvenantys Šiauliuose, statosi namą. Ten ir jų braškės formos kioskas stovi.
Iš žmonių šiaip taip nusipirko 3,5 hektaro žemės. Čia ketinama įsirengti ir gerus, aukštus šiltnamius. Juose būtų galima auginti ankstyviausių veislių braškes. Anądien paskambino moteris, paklausė ar neturįs baškių? Jų reikia vestuvėms. Skambino į prekybos centrus – niekas neturi.
Tad kodėl braškių neužauginus labai anksti? Nors didelio pelno ir nebūtų, nes šiltnamyje augintų braškių savikaina yra aukštesnė.
Svajonių bei užmojų yra didelių. „Aišku, šeimos versle labai svarbu sutarimas. Aš kai turiu labai darbščią, tvarkingą žmoną, – viskas lengviau“, – pabrėžia Rymantas Norkus. Jis daugiau užsiima gamyba, o žmona ir dukra – prekiauja.
Atradęs savąjį ūkininkavimo barą, įgijęs pakankamai patirties, R. Norkus negaili patarimų ir kitiems, ypač pradedantiesiems. Patarė jis ir dviems kuršėniškių bei anykštėnų šeimoms, grįžusioms iš užsienio ir ketinančioms pradėti verslą, auginti uogas. Siūlė pradėti net nuo mažiau kaip pusės hektaro žemės: mažesnės investicijos, mažesnė rizika. Jeigu neturi šimto hektarų, negalvok apie javų auginimą – šis traukinys jau nuėjo.
O jeigu turi du ar tris hektarus žemės, ir iš uogų galima gerai gyventi.
Bet teks ir pačiam daug dirbti.
Autoriaus nuotr.
ATGAIVA: Nušvitus saulei, plėvelė praskleidžiama.
ŪKIS: Rymantas Norkus sako, kad apsiniaukusiomis dienomis braškes nuo vėsos saugo plėvelė.
SISTEMA: Braškės laistomos, lysvėse nutiestas šlangutes prijungus prie šlangos, kuriuo tiekiamas vanduo.
LANKAS: Lysvėse plėvelė pakeliama cinkuotos vielos lankais.
ŽIEDYNAS: Tereikia šiltų dienų bei naktų, ir braškių žiedai netruks virsti uogomis.
PREKYBA: Mugėse Rymantas Norkus ir prekiauja, ir pataria jo klausinėjantiems.