Bitininkei svarbus ne tik medus

Bitininkei svarbus ne tik medus

Bi­ti­nin­kei svar­bus ne tik me­dus

Jo­niš­kio ra­jo­ne, nuo­ša­lio­je so­dy­bo­je už ap­leis­to ir griū­van­čio Dau­no­ra­vos dva­ro, pa­ten­ki į bi­čių ka­ra­lys­tę. Šio­je ra­mio­je vie­to­vė­je, kur nė­ra di­de­lio eis­mo, tik lau­kai ir ne­to­lie­se siū­ruo­jan­tys miš­kai su tarps­tan­čiais avie­ty­nais, ap­žė­lę va­sa­rą gau­siai žy­din­čiais žo­ly­nais tven­ki­niai, Gi­ta­nos Gel­zie­nės bi­ty­no darbš­tuo­lės iš 63 šei­mų ne­ša ir ne­ša ne­kta­rą. Šie­met mo­te­ris, padedama vy­ro ir tė­vo, na­gin­gų ran­kų meist­ro, įsi­ren­gė bi­čių te­ra­pi­jos na­me­lį, ku­ria­me at­gau­na jė­gas vi­si šei­mos na­riai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Vi­du­ti­niš­kai – po 50 ki­log­ra­mų

Žvyr­ke­liu pra­lė­kus pro me­di­nį Dau­no­ra­vos dva­ro pa­sta­tą, kai­rė­je pro tu­jas ir pu­šis, už­sto­jan­čias nuo ke­lio, ima švys­čio­ti bal­to­mis ply­to­mis „ap­siū­tas“ se­nas me­di­nis na­mas ir sve­čius pa­si­tin­ka aukš­čiau pa­kel­tas ne­di­du­kas spal­vo­tas avi­lys su ša­lia jo pri­tvir­tin­ta pa­što dė­žu­te.

Kiek­vie­nas at­vy­kė­lis iš­kart su­pras, kad pa­te­ko į bi­ty­ną, nors tik­ra bi­čių ka­ra­li­ja sle­pia­si to­lė­liau už ūkio pa­sta­to, tarps­tan­čių po­mi­do­rų šilt­na­mio ir pa­čių šei­mi­nin­kų ran­ko­mis so­din­to so­do. Ten, tarp se­nų Dau­no­ra­vos dva­ro par­ko da­lies me­džių, ša­lia lau­kų ir už­žė­lu­sios kūd­ros, iš­ri­kiuo­ti įpras­ti se­no­vi­niai ir nau­jo­viš­ki aukš­ti­niai avi­liai, prie ku­rių siu­va bi­te­lės. Šis neįp­ras­tai karš­tos va­sa­ros rugp­jū­tis ir rug­sė­jo pra­džia joms – jau pa­si­ruo­ši­mo žie­mo­ji­mui me­tas, tad kai ku­rios ra­tuo­to­sios jau van­gios.

Šei­mi­nin­kė Gi­ta­na Gel­zie­nė sa­ko, kad me­tai bu­vo be ga­lo dos­nūs, vos spė­jo su­kti me­dų. Mo­te­ris ne­mėgs­ta skai­čiuo­ti su­neš­tų der­liaus ki­log­ra­mų, juo­kau­ja, kad bi­tu­tėms tai ne­pa­tin­ka, ta­čiau jau aiš­ku, kad iš vie­nos šei­mos paim­ta vi­du­ti­niš­kai 50 ki­log­ra­mų ir tai dar ne pa­bai­ga, lau­kia ru­de­ni­nio me­daus ko­pi­nė­ji­mas.

Svei­ka­ti­ni­ma­sis bi­čių na­me­ly­je

Per ke­le­rius me­tus su­si­kū­rė ra­tas klien­tų, ku­rie mie­lai per­ka sod­rų, ska­nų me­dų, bi­čių pi­kį ar­ba jo spi­ri­ti­nį tir­pa­lą, ku­ris tin­ka žaiz­doms de­zin­fe­kuo­ti, įvai­rių odos li­gų simp­to­mams leng­vin­ti, pi­ky­je gau­su an­ti­bak­te­ri­nių sa­vy­bių.

Taip pat Dau­no­ra­vos bi­ti­nin­kė ren­ka bi­čių duo­ne­lę, ku­rios pri­ruo­šia kas­met apie 12–15 ki­log­ra­mų. Bi­čių duo­ne­lė­je gau­su nau­din­gų me­džia­gų: vi­ta­mi­nų ir ami­no­rūgš­čių, gy­vy­biš­kai svar­bių žmo­gaus or­ga­niz­mui, šis gam­tos tur­tas to­ni­zuo­ja, sti­mu­liuo­ja imu­ni­nę sis­te­mą, di­di­na at­spa­ru­mą stre­sui, nor­ma­li­zuo­ja ar­te­ri­nį spau­di­mą, turi įtakos šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mai, to­dėl nau­do­ja­ma ate­rosk­le­ro­zės, in­fark­to ir in­sul­to pre­ven­ci­jai.

Gal­vo­da­ma apie sa­vo ir šei­mos na­rių, ar­ti­mų­jų svei­ka­tą Gi­ta­na Gel­zie­nė prieš pen­ke­rius me­tus su­si­do­mė­jo bi­čių te­ra­pi­ja ir su­gal­vo­jo pa­si­sta­ty­ti na­me­lį su bi­čių gul­tais.

„Ieš­ko­jau in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te, skai­čiau, kad Uk­rai­no­je tai pa­pli­tęs na­tū­ra­lus te­ra­pi­jos bū­das. Ko­dėl ne­pa­ban­džius dėl sa­vęs, bi­čiu­lių? Biz­nio iš to ne­da­rau. Į pa­gal­bą man at­sku­bė­jo tė­tis Ste­po­nas, auk­si­nių ran­kų meist­ras, ir vy­ras Lai­mo­nas. Praė­ju­siais me­tais įsi­gi­jo­me pu­šies me­die­nos (ga­li­ma sta­ty­ti na­mu­ką ir iš lie­pos ar ąžuo­lo me­džio, bet ski­ria­si kai­na – aut. pa­st.), iš­si­pjo­vė­me, kaip rei­kia, pa­si­skai­čia­vo­me vi­sus pa­ra­met­rus. Tik sta­ty­ti ne­ga­lė­jo­me, nes me­dis bu­vo neiš­džiū­vęs, tad ati­dė­jo­me sta­ty­bas iki šio pa­va­sa­rio, – at­ver­da­ma na­me­lio du­ris ir pa­kvies­da­ma į vi­dų pa­sa­ko­ja Gi­ta­na Gel­zie­nė. – Va­žia­vo­me pas bi­ti­nin­ką, už­sii­man­tį bi­čių te­ra­pi­ja, į Ak­me­nės ra­jo­ną aki­vaiz­džiai pa­ma­ty­ti, kaip vis­kas vyks­ta, kon­sul­ta­vo­mės su pa­ty­ru­siu mū­sų ra­jo­no Drą­su­tai­čių kai­mo bi­ti­nin­ku Si­gi­tu Par­šu­ku, kaip pa­da­ry­ti, kad na­me­ly­je bū­tų dau­giau kva­po, kad oras ge­riau cir­ku­liuo­tų.“

Vei­kia kva­pai ir vib­ra­ci­ja

Nuo ge­gu­žės mė­ne­sio bi­čių te­ra­pi­ją iš­ban­dė ir šei­mos na­riai, ir kai ku­rie bi­čiu­liai. Duk­ra pri­gu­lu­si trum­pam ne­ju­čia už­mi­go – taip ra­mi­namai vei­kė dūz­gi­mas ir vaš­ko bei me­daus kva­pai, o Jo­niš­kio bi­ti­nin­kų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Po­vi­las Ka­ri­to­nas, anot G. Gel­zie­nės, išė­jęs iš na­me­lio iš­ta­rė: „Super jėga!“

„Įren­gė­me du gul­tus. Po kiek­vie­nu iš jų gy­ve­na pen­kios bi­čių šei­mos, ku­rios el­gia­si įpras­tai, kaip avi­liuo­se: skren­da rink­ti ne­kta­rą, lip­do ko­rius. Po me­di­niu gul­tu už­ties­ta plė­ve­lė, kad bi­tu­tės neiš­lįs­tų. Jos skrai­džio­ja ir su­grįž­ta į sa­vo na­mus per la­kas, pa­da­ry­tas na­me­lio sie­no­se. Gul­to dug­nas at­vi­ras, per jį sklin­da kva­pai, gir­di­si dūz­gi­mas. No­rin­tys iš­ban­dy­ti te­ra­pi­ją pir­mą kar­tą tu­ri pa­gu­lė­ti 15–20 mi­nu­čių, vė­liau ga­li­ma lai­ką il­gin­ti iki va­lan­dos“, – aiš­ki­na bi­ti­nin­kė.

Tei­gia­ma, kad bi­čių ke­lia­ma vib­ra­ci­ja at­ku­ria pa­žeis­tą žmo­gaus bio­lau­ką, vir­pe­siai ir sklin­dan­ti ši­lu­ma at­lie­ka spe­ci­fi­nį vi­so kū­no ma­sa­žą. Po ke­lių to­kių sean­sų su­stip­rė­ja imu­ni­nė sis­te­ma, ak­ty­vė­ja krau­jo­ta­ka, pa­ma­žu normalizuojasi su­tri­kęs šir­dies rit­mas.

Pra­dė­jo nuo vie­nin­te­lės šei­mos

Gi­ta­nos Gel­zie­nės bi­ty­ne šiuo me­tu lai­ko­mos 63 bi­čių šei­mos, o pra­dė­jo ji nuo vie­nin­te­lės, prieš de­vy­ne­rius me­tus pirk­tos Kur­šė­nuo­se.

„Dau­no­riš­kės kai­me gy­ve­na bi­ti­nin­kė Ema Ste­po­na­vi­čie­nė. Jos sū­nus ir ma­no vy­ras – ge­ri bi­čiu­liai, tad ne kar­tą ten te­ko so­dy­bos pa­vė­si­nė­je pa­si­sė­dė­ti. Bū­da­vo, ry­mau ir ste­biu, kaip tarp avi­lių siu­va bi­te­lės, kaip jos bend­rau­ja, skrai­do. Ne­ga­lė­da­vau akių ati­trauk­ti. Kar­tą Ema pa­sa­kė: „Man at­ro­do, kad bi­tės tau tin­ka“. Tie žo­džiai pa­stū­mė­jo im­tis veik­los,“ – me­na bi­ti­nin­kė. Pra­džią įžval­gio­ji pa­ta­rė­ja pa­ro­dė, da­vė nau­din­gos li­te­ra­tū­ros pa­skai­ty­ti.

Vė­liau nau­ja­jai bi­ti­nin­kei tė­tis pa­ga­mi­no avi­lių, res­tau­ra­vo pirk­tus se­nus, tik dau­giaaukš­čių jis ne­pri­pa­ži­no, tad to­kių te­ko pa­čiai pirk­ti. Iš­mo­ko ir bi­tes mo­ti­nė­les užau­gin­ti.

„Sa­kiau, kad plė­siu bi­ty­ną iki de­šimt šei­mų. Kai tiek pa­sie­kiau, žiū­riu, jog lai­ko tu­riu, dar ple­čia­mės. Taip ir „užau­go­me“ iki 63. Ma­ne bi­čių kva­pas ir gaus­mas la­bai tei­gia­mai vei­kia, vien dėl to no­ri­si jas lai­ky­ti,“ – at­vi­rau­ja mo­te­ris.

So­dy­ba prie dva­ro

Mies­te užau­gu­sią Gi­ta­ną džiu­gi­na da­bar­ti­nė vien­kie­mio so­dy­ba, ku­rią su­pa se­ni Dau­no­ra­vos dva­ro par­ko me­džiai, jau siū­buo­ja pa­čių su vy­ru pa­so­din­to so­do vais­me­džiai. Ne­to­lie­se drie­kia­si ap­žė­lę dva­ro tven­ki­niai, pie­vos, iš ku­rių žo­ly­nų bi­tės ne­ša pui­kaus sko­nio me­dų. Čia pat ir rap­sų lau­kai, už po­ros ki­lo­met­rų šie­met ūki­nin­kas bu­vo pa­sė­jęs kmy­nų. Iš kie­mo ma­ty­ti ir tam­sus miš­ko ruo­žas. Nors me­die­na spar­čiai ker­ta­ma, ply­nė­se iš­plin­ta avie­ty­nai, iš ku­rių bi­tės daug ne­kta­ro su­ren­ka.

G. Gel­zie­nė pa­sa­ko­ja, kad pir­miau­sia į Dau­no­riš­kės kai­mą at­si­kė­lė gy­ven­ti tė­vai. Tuo me­tu ji dar gy­ve­no kar­tu. Vė­liau su­si­ra­do dar­bą Kriu­kuo­se, su­kū­rė šei­mą. No­rė­jo­si sa­vo būs­to. Ta­čiau lyg ty­čia tuo me­tu ne­bu­vo di­de­lio pa­si­rin­ki­mo: pa­gal skel­bi­mus ra­do par­duo­da­mą vie­ną bu­tą Jo­niš­ky­je ir vie­ną na­me­lį ne­to­li mies­to. Tai ir bu­vo ta pa­ti so­dy­ba prie dva­ro, ku­rio­je įsi­kū­rė.

„Kai­na­vo pi­giai, vos 5000 li­tų, ta­čiau at­ro­dė la­bai var­ga­nai – ir pa­sta­tai, ir ap­lin­ka bai­siai ap­leis­ta, apau­gę ša­bakš­ty­nais. Kai at­va­žia­vo­me, vy­ras sa­kė net iš au­to­mo­bi­lio lau­kan ne­lip­siąs. Bet pri­kal­bi­nau,“ – pa­sa­ko­ja bi­ti­nin­kė. Ir jos nuo­jau­ta ne­kly­do. Da­bar čia su­kur­ta mie­la oa­zė. Nors įdė­ti rei­kė­jo daug. Kad su­si­tvar­ky­tų, už­dirb­ti pi­ni­gų šei­ma iš­vy­ko į Is­pa­ni­ją.

Įlei­do šak­nis

Sve­ti­mo­je ša­ly­je vy­ras dir­bo mė­sos iš­pjaus­ty­to­ju, o Gi­ta­na plu­šė­jo šilt­na­miuo­se, kur rin­ko aly­vuo­ges.

Grį­žo į Lie­tu­vą po tre­jų me­tų. Gal bū­tų il­giau ­li­kę sve­čio­je ša­ly­je, ta­čiau vy­res­nė­lė duk­ra Ka­mi­lė jau bu­vo sep­ty­ne­rių – lai­kas leis­ti į mo­kyk­lą, o tė­ve­liai no­rė­jo, kad ji mo­ky­tų­si gim­tą­ja kal­ba. Ma­žo­ji Mar­ty­na skai­čia­vo penk­tus me­tus.

Grį­žę į tė­viš­kę abu su vy­ru ra­do dar­bus ir įlei­do šak­nis. Da­bar jau ke­le­rius me­tus Gi­ta­na Gel­zie­nė už­sii­ma tik bi­ty­no ir na­mų prie­žiū­ra, nes tam rei­kia ne­ma­žai lai­ko. Net dar­žų be­veik at­si­sa­kė, tik pri­so­di­no braš­kių.

„Čia paukš­čiai čiul­ba, se­nuo­se me­džiuo­se pe­ri pe­lė­dos, tven­ki­ny ūbau­ja baub­lys, ma­tau pra­bė­gan­čias stir­nas, la­pes, kiš­kius. Ko dau­giau rei­kia?“ – re­to­riš­kai klau­sia Gi­ta­na Gel­zie­nė. O jei pa­no­ri žmo­nių drau­gi­jos, ren­gi­nių – Jo­niš­kio mies­tas be­veik ran­ka pasiekiamas – vos už 8 ki­lo­met­rų.

Au­to­rės nuo­tr.

Gi­ta­na Gel­zie­nė bi­ti­nin­kau­ti pra­dė­jo prieš de­vy­ne­rius me­tus ir da­bar tik šiuo ama­tu už­sii­ma.

Į te­ra­pijos na­me­lį bi­tės pa­ten­ka per jo sie­no­je pa­da­ry­tas spe­cia­lias lan­das.

Po me­di­niu gul­tu, ant ku­rio, pa­klo­jus pa­ta­lus, rei­kia pa­gu­lė­ti bent 15–20 mi­nu­čių, sle­pia­si pen­kios bi­čių šei­mos.

Nau­jus avi­lius pa­ga­mi­no, o se­nus res­tau­ra­vo Gi­ta­nos tė­ve­lis Ste­po­nas.

Bi­ti­nin­kė Gi­ta­na sa­ko, kad šiais me­tais bu­vo daug dar­bo, vos spė­jo me­dų im­ti.

Gi­ta­nos Gle­zie­nės bi­ty­ne yra ir nau­jo­viš­kų dau­giaaukš­čių avi­lių.