Bib­lio­te­ka – universalus paslaugų centras

Bib­lio­te­ka – universalus paslaugų centras

Šian­die­ni­nė bib­lio­te­ka jau nė­ra tik­tai kny­gų fon­das. Ji at­lie­ka vis dau­giau so­cia­li­nių funk­ci­jų. Čia žmo­nės dek­la­ruo­ja pa­ja­mas, at­si­spaus­di­na ban­ko iš­ra­šus, ku­rių rei­kia no­rint gau­ti kom­pen­sa­ci­jas, per­ka lėk­tu­vo bi­lie­tus, skai­to laik­raš­čius, lan­ko edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus, atei­na pa­bend­rau­ti su bend­ra­min­čiais. O bib­lio­te­ki­nin­kas, no­rė­da­mas su­teik­ti vi­sas pa­slau­gas, pri­va­lo įgy­ti vis dau­giau kom­pe­ten­ci­jų. Šiuo me­tu ir uni­ver­si­te­tas jau ne­ren­gia bib­lio­te­ki­nin­kų – tik uni­ver­sa­lius ko­mu­ni­ka­ci­jos-in­for­ma­ci­jos spe­cia­lis­tus.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

In­ter­ne­tas pa­da­rė per­vers­mą

Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos vy­riau­sio­ji me­to­di­nin­kė Ni­jo­lė Kan­čiaus­kie­nė per­nai pri­pa­žin­ta ge­riau­sia ra­jo­no bib­lio­te­ki­nin­ke. Šie­met no­mi­nuo­ta pre­ten­den­te „Me­tų kul­tū­ros dar­buo­to­jos“ ti­tu­lui.

33 me­tus bib­lio­te­ko­je dir­ban­ti mo­te­ris ste­bi ke­lių pa­sta­rų­jų de­šimt­me­čių bib­lio­te­kos rai­dą, jos sam­pra­tos po­ky­čius ir vis be­si­ple­čian­tį pa­slau­gų gy­ven­to­jams spekt­rą.

Po­nia Ni­jo­lė yra bib­lio­te­kos pa­da­li­nių ku­ra­to­rė. Jos rū­pes­tis – pa­da­li­nių dar­buo­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja, pa­gal­ba ir kont­ro­lė, ata­skai­tų ir nau­jų pro­jek­tų ren­gi­mas. Ta­čiau nie­kas ne­drau­džia ir in­di­vi­dua­lių ini­cia­ty­vų, ku­rios lei­džia pri­si­dė­ti prie bib­lio­te­kos ge­ro­vės.

Rū­pin­tis vi­sos bib­lio­te­kos ge­ro­ve ją iš­mo­kė il­ga­me­tė Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Al­bi­na Še­me­tuls­kie­nė, drau­ge su­tvir­ti­nu­si ir jau­nos spe­cia­lis­tės, ką tik bai­gu­sios moks­lus mei­lę sa­vo dar­bui. Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­rius bu­vo po­nios Ni­jo­lės pir­mo­ji dar­bo vie­ta.

„Per tris pa­sta­ruo­sius de­šimt­me­čius bib­lio­te­ki­nin­ko dar­bas la­bai kei­tė­si, nes kei­tė­si pa­ti bib­lio­te­ka, – sa­ko Ni­jo­lė. – Ją pa­kei­tė išo­ri­niai po­ky­čiai. Bib­lio­te­ka at­lie­ka la­bai daug so­cia­li­nių funk­ci­jų. Daž­niau­sia tai su­si­ję su elekt­ro­ni­nė­mis pa­slau­go­mis. Žmo­nės atei­na at­si­spaus­din­ti do­ku­men­tų, nes na­muo­se ne­tu­ri spaus­din­tu­vo, iš­si­trauk­ti ban­ko iš­ra­šų, dek­la­ruo­ti pa­ja­mų, pirk­ti pre­kių iš in­ter­ne­ti­nių par­duo­tu­vių, pirk­ti lėk­tu­vo bi­lie­tų, su­mo­kė­ti mo­kes­čių. Bib­lio­te­ki­nin­kas pri­va­lo pa­dė­ti jam pa­si­nau­do­ti vi­so­mis tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis. Be to, pri­va­lo plės­ti ir su tie­sio­gi­niu dar­bu su­si­ju­sias kom­pe­ten­ci­jas. Skai­ty­to­jo kor­te­les pa­kei­tė elekt­ro­ni­niai skai­ty­to­jo bi­lie­tai, at­si­ra­do elekt­ro­ni­niai ka­ta­lo­gai, skait­me­ni­nės duo­me­nų ba­zės.“

Dau­ge­lis nau­do­ja­si ir tra­di­ci­nė­mis pa­slau­go­mis. Atei­na pa­si­keis­ti kny­gų, pa­skai­ty­ti laik­raš­čių ir žur­na­lų. Ge­ban­tys nau­do­tis in­ter­ne­tu ieš­ko in­for­ma­ci­jos. In­ter­ne­to priei­gos šiuo me­tu ne­tu­ri tik vie­nin­te­lė Stul­gių bib­lio­te­ka.

Gy­ve­ni­mo tem­pas kei­čia skai­ty­mo įpro­čius

– Gal bib­lio­te­ka sa­vo funk­ci­jas ple­čia to­dėl, kad žmo­nės vis ma­žiau skai­to? Ypač sun­ku kny­go­mis su­do­min­ti jau­ni­mą. Be to, ma­žė­ja gy­ven­to­jų, o kartu ir bib­lio­te­kos pa­slau­gų var­to­to­jų.

– Gy­ven­to­jų ma­žė­ja. Be to, yra da­lis vi­siš­kai ne­skai­tan­čių. Bib­lio­te­ki­nin­ko mi­si­ja – juos pri­si­kvies­ti į bib­lio­te­ką. Ta­čiau ne­su­tik­čiau su nuo­mo­ne, jog žmo­nės da­bar ma­žiau skai­to. 54 pro­cen­tai ra­jo­no skai­ty­to­jų – vai­kai ir jau­ni­mas.

Gal­būt šian­die­ni­nis jau­ni­mas skai­to ma­žiau gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros, bet jie skai­to daug ki­to­kios in­for­ma­ci­jos: in­ter­ne­te, te­le­fo­nuo­se, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Skai­ty­mo įpro­čius pa­ko­re­guo­ja gy­ve­ni­mo tem­pas, bū­ti­ny­bė pla­nuo­ti lai­ką, skai­ty­ti tik tai, kas bū­ti­na. Ži­no­ma, kai ku­rie šian­dien vir­tua­lio­je erd­vė­je skai­to­mi teks­tai nė­ra la­bai ko­ky­biš­ki. Ma­lo­niau skai­ty­ti ge­rą gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą. De­ja, lai­ko sty­gius ne vi­suo­met tai lei­džia.

– Gal­būt nuo skai­ty­mo žmo­nes at­pra­ti­na ir la­bai pa­bran­gu­sios kny­gos?

– Gal­būt. Bet dau­gė­ja jau­ni­mo, skai­tan­čio elekt­ro­ni­nes kny­gas. Jos pi­ges­nės. Nors, ma­no su­pra­ti­mu, tu­rė­tų kai­nuo­ti dar ma­žiau.

Kla­si­ką ga­li­ma par­si­siųs­ti ir skai­ty­ti ne­mo­ka­mai iš elekt­ro­ni­nio pa­vel­do sve­tai­nės. Ga­liau­siai ne­bū­ti­na vi­sas kny­gas tu­rė­ti sa­vo na­muo­se. Ga­li­ma sko­lin­tis iš bib­lio­te­kos.

– Ko­kias kny­gas skai­to­te jūs? Ar ran­da­te kny­goms lai­ko?

– Ži­no­ma, ma­lo­niau­sia skai­ty­ti tra­di­ci­nę kny­gą. Ta­čiau į ke­lio­nę dėl ba­ga­žo ri­bo­ji­mo daž­niau­sia įsi­de­du ir skai­tyk­lę su ke­lio­mis par­si­siųs­to­mis elekt­ro­ni­nė­mis kny­go­mis. Skai­tyk­le kar­tais nau­do­juo­si ir lauk­da­ma ei­lė­je pas gy­dy­to­ją.

Svar­biau­sia – pa­tir­ti skai­ty­mo džiaugs­mą. O tai pa­ti­riu, kai teks­tas ati­tin­ka vi­di­nę bū­se­ną taip lyg pa­ts tuos žo­džius bū­tum pa­ra­šęs.

Man la­bai svar­bu ir vie­ta, ku­rio­je skai­tau. La­biau­siai pa­tin­ka skai­ty­ti prie jū­ros ar­ba at­si­sė­dus jau­kia­me kam­pe­ly­je na­muo­se.

Kai au­go duk­ra, kiek­vie­ną va­ka­rą jai gar­siai skai­ty­da­vau pa­sa­kas ir ki­to­kius teks­tus.

– Ko­kią li­te­ra­tū­rą mėgs­ta šian­die­ni­niai vai­kai? Ar juos dar do­mi­na pa­sa­kos?

– Pa­sa­kas skai­to ma­žes­nie­ji. Anks­čiau vai­kai bu­vo pa­mi­šę dėl „Ha­rio Po­te­rio“ ir į šią kny­gą pa­na­šios li­te­ra­tū­ros. Bu­vo lai­kas, kai la­bai mė­go siau­bo kny­gas apie vam­py­rus. Ma­dos kei­čia­si. Prie pa­sa­kų vai­kus ban­do­me su­grą­žin­ti nau­do­da­mi „in­te­rak­ty­vių grin­dų“ tech­no­lo­gi­ją, edu­ka­ci­nes pa­mo­kė­les.

Lė­šų trūks­ta pa­pras­tiems da­ly­kams

– Pag­rin­di­nę bib­lio­te­kų funk­ci­ją – pro­pa­guo­ti kny­gą – da­bar at­lie­ka ir ki­tos su kul­tū­ra su­si­ju­sios įstai­gos. Kny­gų pri­sta­ty­mai vyks­ta kul­tū­ros cent­ruo­se, kny­gy­nuo­se, mu­zie­juo­se, ne­t baž­ny­čio­se. Tuo tar­pu bib­lio­te­ka pri­vers­ta ieš­ko­ti ki­tų veik­los sri­čių.

– Gal ir ge­rai. Įdo­mes­nė, įvai­ria­pu­siš­kes­nė veik­la. Bib­lio­te­ka ren­gia edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus. Bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos mo­ko lan­ky­to­jus 3D mo­de­lia­vi­mo, gra­fi­nio di­zai­no, fil­ma­vi­mo, kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo pra­dme­nų, nes ji yra ne­for­ma­li švie­ti­mo ir ug­dy­mo įstai­ga.

Įren­gė­me ino­va­ty­vią jau­ni­mo erd­vę su nau­jais kom­piu­te­riais ir ki­to­mis nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Čia vyks­ta ro­bo­ti­kos už­siė­mi­mai, elekt­ro­ni­nio spor­to var­žy­bos, į ku­rias su­va­žiuo­ja jau­ni­mas iš Klai­pė­dos, Šiau­lių.

Sma­gu, kai pa­slau­gos su­lau­kia at­gar­sio. Pa­vyz­džiui, Prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos va­dui pa­ti­ko mū­sų su­reng­tas "pro­tmū­šis". Pap­ra­šė, kad su­reng­tu­me "pro­to mū­šį" ug­nia­ge­siams per Šv. Flo­ri­jo­no die­ną.

Kar­tais ir pa­tys bib­lio­te­kos lan­ky­to­jai pa­siū­lo idė­jų. Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­ti tei­si­nin­kė Jus­tė Ta­ma­šaus­kie­nė ne kar­tą yra pa­siū­liu­si ren­gi­nių, ku­riuo­se pa­sa­ko­ja apie nor­ve­gų ra­šy­to­jus, šios ša­lies tra­di­ci­jas. Ki­ti lan­ky­to­jai pa­siū­lo su­si­ti­ki­mų su įdo­miais žmo­nė­mis.

– Ko šian­dien la­biau­siai trūks­ta bib­lio­te­kai?

– Pap­ras­tų, šil­tų su­si­ti­ki­mų su ra­šy­to­jais. Ne­mo­ka­mai į su­si­ti­ki­mus at­va­žiuo­ja tik vie­nas ki­tas. Dau­ge­lis pra­šo kom­pen­suo­ti ke­lio­nės iš­lai­das, su­gaiš­tą lai­ką. O lė­šų to­kiems da­ly­kams nė­ra. Su­si­ti­ki­mų ne­re­mia ir pro­jek­tai. Skai­ty­to­jai yra pa­siil­gę na­tū­ra­lių da­ly­kų, pa­bend­ra­vi­mo su įdo­miais, mąs­tan­čiais, ta­len­tin­gais žmo­nė­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

„Kar­tais žmo­nės klau­sia, ar bib­lio­te­ka iš­liks. Ma­nau, jog iš­liks. Tik kei­sis kar­tu su gy­ve­ni­mu“, – sa­ko Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos me­to­di­nin­kė Ni­jo­lė Kan­čiaus­kie­nė.

Ni­jo­lė Kan­čauk­sie­nė neap­si­ri­bo­ja vien me­to­di­nin­kės dar­bu. Ji ren­gia pro­jek­tus pri­si­sde­da prie ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo.