
Naujausios
PAGAMINTA ŠIAULIŲ REGIONE
Baldų įmonė išaugo iš mamos garažo
Joniškietis Kęstutis Tautvaišas baldų įmonei vadovauja 20 metų. Kadaise iš mamos garažo į erdvesnes patalpas Joniškyje, o vėliau – į veiklai pritaikytas Pavirčiuvės kaime buvusias fermas perkelta gamyba įgijo tvirtas pozicijas Lietuvos rinkoje, nuolatinių užsakovų atsirado Latvijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Tenka sparčiai suktis, stengiantis užsakymus įvykdyti. Siekdamas didesnio stabilumo, kad nereiktų „sėdėti ant vienos šakos“, verslininkas svarsto apie galimybę kurti standartizuotų gaminių liniją.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Direktoriaus egzaminas: atspėk medieną
Kęstutis Tautvaišas prie tekinimo staklių stojo nuo 12–13 metų. Iš šviesaus atminimo tėvo Julijono Tautvaišo, kuris Joniškio miškų ūkyje anuomet dirbo gateristu, išmoko gaminti langus, duris, pjauti dailylentes. Prie tekinimo staklių gimė ir pirmieji mediniai kryžiai, kuriuos jis pardavinėdavo prie Kryžių kalno arba tiekdavo universalinėms parduotuvėms Joniškyje ir Žagarėje. Kartą prie Kryžių kalno kryželį nusipirko pro šalį koncertuoti vykusi grupė ŽAS.
Kadangi medis nuo vaikystės viliojo, jaunuolis pasirinko baldų gamybos specialybę Kauno technologijos kolegijoje. Netrukus tame pačiame mieste ir įsidarbino – iškart dviejose įmonėse. Dabar pamena, kaip vienos jų, „Dinamo“, gaminusios stalo teniso, biliardo stalus ir kitą sportui skirtą įrangą, direktorius surengė jam egzaminą.
„Į kolegijos baigimo pažymėjimą jis beveik nepažiūrėjo. Prieš mane jis padėjo dėžutę su dešimčia medžio gabalėlių, prašydamas įvardinti, kur kokia mediena. Visus dešimt kartų atsakiau teisingai ir be diskusijų buvau pakviestas prisijungti prie kolektyvo, – mena joniškietis. – Apie 1996–1997 metus pradėjo trūkti užsakymų. O aš jau iš Joniškio jų asmeniškai sulaukdavau. Iš pradžių žmonės prašė batų dėžių, vėliau pasitikėjimas augo, prireikė virtuvės baldų komplektų. Nusprendžiau grįžti į gimtinę ir kurti savą verslą.“
Įmonės pradžia – mamos garaže
22-ejų metų vyras įmonę įsteigė pas mamą ūkio pastate su dviem garažais. Iš pradžių dirbo vienas, po truputį prisidėjo kaimynas, atsirado antras pagalbininkas. Prisišnekino buvusį kolegijos bendramokslį, kuris vėliau karjeros laiptais palypėjo iki gamybos direktoriaus.
„Žmonėms atrodė neįprasta ir nepatikima: kaip galima gaminti baldus garaže? Visi pagal seną modelį įsivaizdavo, kad turi būti fabrikas su rūkstančiais didžiuliais kaminais ir 1 000 darbininkų. Koją kišo ir mano jaunas amžius. Iki šiol prieš akis stovi močiutė, kuri, duodama 60 litų avansą už virtuvinę spintelę, sakė: „Ar tu, vaikeli, manęs neapgausi?“ – su šypsena apie pirmuosius žingsnius pasakoja verslininkas.
Klientų pasitikėjimas augo. Prie garažo netrukus buvo „prilipdytas“ priestatas, užėmęs daržą, tad mamai su burokėliais ir svogūnais teko kraustytis į sodą. O dar po kokių metų Kęstutis Tautvaišas rado skelbimą apie parduodamas 250 kvadratinių metrų patalpas Joniškyje, Draugystės gatvėje. Tada atrodė be proto erdvu, nors jau netrukus darbininkai turėdavo plušėti pamainomis – užsakymai ėjo vienas po kito.
Dar po gerų metų ar pusantrų verslininkas įsigijo 1 100 ir 1 600 kvadratinių metrų ploto fermas Pavirčiuvės kaime, kur iki šiol vyksta gamyba.
Dirba beveik 30 žmonių
„Tik pirmąsias stakles pirkome, paėmę paskolą iš banko. Vėliau įrangą įsigijome per Darbo biržos vietos užimtumo projektus, kurių įvykdėme keturis. Sukūrėme 12–14 darbo vietų, kurios išliko iki šiol. Prie kiekvienos darbo vietos sukūrimo po 1 000 litų prisidėjo ir rajono Savivaldybė. Be paramos, kažin, ar būtume taip išsiplėtę“, – pasakoja joniškietis. Baldų gaminimo įmonėje šiuo metu iš viso dirba 29 žmonės. Geriausiais laikais buvo ir 33–34 darbo vietos.
Joniškietis pastebi, kad pradėjęs verslą 22-ejų jis surinko darbininkų komandą, kurioje beveik visi buvo iki 30 metų. Dabar verslininkui 42-eji, ir darbininkų amžiaus vidurkis panašus. Nėra lengva rasti norinčių ir pajėgių dirbti žmonių, todėl tie, kurie įsitvirtino, – labai svarbūs.
Joniškietis stalius-staklininkas Artūras Kudulis K. Tautvaišo įmonėje – jau devyneri metai. Vyras anksčiau plušėjo kūriku, trejus metus Airijoje surinkinėjo karkasinius namus. Tačiau per tą laiką suprato aukso kalnų neuždirbsiantis: viršvalandžių mažėjo, krito ir uždarbis. Grįžęs į Joniškį pateko į „Joniškio baldus“. Per Darbo biržą buvo pasiųstas į mokymus, o dabar, praėjus jau tiek laiko, naujus darbininkus pats apmoko.
O štai 22-ejų metų Tadas Babelis iš Joniškio į baldų įmonę atėjo dar nepilnametis.
„Mokykloje buvau „prie tinginio“. Kai vyresnėje klasėje mane paliko antrus metus kurso kartoti, tėvas pasakė: rinkis – arba susiimi, arba eini dirbti. Pasirinkau darbą. Iš pradžių metus praleidau prekyboje, o 17 metų sulaukęs atėjau čia. Draugas pasiūlė. Buvo įdomu – naujas, neįprastas darbas. Prie pjūklo anksčiau neteko stovėti, geras kolektyvas“, – pasakoja Tadas. Per dešimt metų jaunuolis ištobulėjo, neseniai su kito, dar tik pradedančio kolegos pagalba visą partiją stalų, kurie iškeliavo į Švediją, pagamino.
Kainos skiriasi
Įmonė gamina grynos medienos, medžio lukšto, su medienos detalėmis priekyje ir nematomomis dalimis, gaminamomis iš medžio drožlių plokščių, baldus: stalus, lovas, komodas, kėdes, spintas, minkštų baldų medinę dalį ir kita. Brangiausia mediena – ąžuolo, uosio, beržo. Iš vienų tiekėjų perka buką, klevą, ąžuolą, riešutmedį.
Lukštas, pasak baldininko, didesnei daliai gyventojų „įkandamas“, nes kainuoja dvigubai pigiau. Už paprastą ąžuolinę lovą tektų sumokėti apie 1 000, o už „lukštinį“ analogišką gaminį – 500 eurų. Ką tik ąžuolinį rašomąjį stalą, kainavusį 1 300 eurų, užsisakė pirkėjas iš Airijos.
Pradžią darbui su grynu medžiu davė užsakymas pagaminti visus baldus restauruotiems ir 2015 metais visuomenei duris atvėrusiems Žagarės dvaro rūmams. Juose veikia regioninio parko direkcija. Tai – kėdės konferencijų salėms, virtuvės, svetainės baldai, lovos.
Nestandartiniai baldai gaminti šešių aukštų senoviniam daugiabučiam namui Rygos priemiestyje. Pastatą įsigijusi nekilnojamojo turto agentūra norėjo jį paruošti, kad butai iškart būtų tinkami gyventi.
Po straipsnio atsivėrė nauja niša
Klientų ratas pamažu plėtėsi. Prieš dvejus metus naują nišą K. Tautvaišo verslui atvėrė būtent „Šiaulių krašte“ išspausdintas straipsnis ("Nuo kryželių iki vikingų stalo“, 2015 02 10). Jam pasirodžius po kelių dienų paskambino vienos Kauno įmonės vadybininkė iš Šiaulių ir pasakė ieškanti žmonių, galinčių kavinei Vilniuje pagaminti medinius stalus.
„Pagaminome, kokybė patiko, tad pasiūlė visą medinę restorano dalį įrengti. Pagal sutartį už vienos dienos vėlavimą būtų reikėję mokėti 200 eurų. Atsakomybę prisiėmėme ir neapvylėme: gaminome visus baro baldus, stalus, lentynas, interjero detales, viską, ko reikėjo“, – prisimena K. Tautvaišas. Per dvejus metus, patekę į šią nišą, joniškiečiai įrengė jau apie 15 kavinių ir restoranų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
„Man seniai įstrigo vieno kliento žodžiai, kuriais vadovaujuosi. Jis pasakė: „Kęstai, visi meistrai yra „grybai“, bet jie skirstomi į gerus ir nuodingus. Nuodingieji klaidų nepripažįsta ir į jas nekreipia dėmesio, o gerieji pripažįsta ir klaidas ištaiso.“ Neklystant dirbti turbūt neįmanoma, tačiau reikia su klientu kalbėtis, tartis, kitaip prarasi pasitikėjimą“, – įsitikinęs K. Tautvaišas.
Autorės nuotr.
Kestutis Tauvaišas savo įkurtai sėkmingai baldų įmonei vadovauja jau 20 metų.
Kęstutis Tautvaišas pats prie tekinimo staklių stojo nuo 12–13 metų, tad apie medieną gerai išmano.
Įmonė gamino visas kėdes ir kitus baldus Žagarės dvaro rūmams.
Stalius-staklininkas Artūras Kudulis baldų įmonėje įsidarbino prieš devynerius metus, grįžęs iš Airijos.
Baldų siunta jau paruošta.
Tokią pasisekimo sulaukusią komodą baldų įmonė prieš porą metų pristatė Šiauliuose vykusioje verslo ir pasiekimų parodoje.
Dabar 22-ejų metų Tadas Babelis iš Joniškio į baldų įmonę atėjo dirbti dar būdamas nepilnametis.
Grynos medienos lovagaliai.
Specialus užsakymas – medinės dėžutės suvenyrams iš ragų.
Vyksta kruopštus darbas, kad užsakovas durimis liktų patenkintas.