Baldų įmonė išaugo iš mamos garažo

PA­GA­MIN­TA ŠIAU­LIŲ RE­GIO­NE

Bal­dų įmo­nė išau­go iš ma­mos ga­ra­žo

Jo­niš­kie­tis Kęs­tu­tis Taut­vai­šas bal­dų įmo­nei va­do­vau­ja 20 me­tų. Ka­dai­se iš ma­mos ga­ra­žo į erd­ves­nes pa­tal­pas Jo­niš­ky­je, o vė­liau – į veik­lai pri­tai­ky­tas Pa­vir­čiu­vės kai­me bu­vu­sias fer­mas per­kel­ta ga­my­ba įgi­jo tvir­tas po­zi­ci­jas Lie­tu­vos rin­ko­je, nuo­la­ti­nių už­sa­ko­vų at­si­ra­do Lat­vi­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Šve­di­jo­je. Ten­ka spar­čiai su­ktis, sten­gian­tis už­sa­ky­mus įvyk­dy­ti. Siek­da­mas di­des­nio sta­bi­lu­mo, kad ne­reik­tų „sė­dė­ti ant vie­nos ša­kos“, vers­li­nin­kas svars­to apie ga­li­my­bę kur­ti stan­dar­ti­zuo­tų ga­mi­nių li­ni­ją.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Di­rek­to­riaus eg­za­mi­nas: at­spėk me­die­ną

Kęs­tu­tis Taut­vai­šas prie te­ki­ni­mo stak­lių sto­jo nuo 12–13 me­tų. Iš švie­saus at­mi­ni­mo tė­vo Ju­li­jo­no Taut­vai­šo, ku­ris Jo­niš­kio miš­kų ūky­je anuo­met dir­bo ga­te­ris­tu, iš­mo­ko ga­min­ti lan­gus, du­ris, pjau­ti dai­ly­len­tes. Prie te­ki­ni­mo stak­lių gi­mė ir pir­mie­ji me­di­niai kry­žiai, ku­riuos jis par­da­vi­nė­da­vo prie Kry­žių kal­no ar­ba tiek­da­vo uni­ver­sa­li­nėms par­duo­tu­vėms Jo­niš­ky­je ir Ža­ga­rė­je. Kar­tą prie Kry­žių kal­no kry­že­lį nu­si­pir­ko pro ša­lį kon­cer­tuo­ti vy­ku­si gru­pė ŽAS.

Ka­dan­gi me­dis nuo vai­kys­tės vi­lio­jo, jau­nuo­lis pa­si­rin­ko bal­dų ga­my­bos spe­cia­ly­bę Kau­no tech­no­lo­gi­jos ko­le­gi­jo­je. Net­ru­kus ta­me pa­čia­me mies­te ir įsi­dar­bi­no – iš­kart dvie­jo­se įmo­nė­se. Da­bar pa­me­na, kaip vie­nos jų, „Di­na­mo“, ga­mi­nu­sios sta­lo te­ni­so, bi­liar­do sta­lus ir ki­tą spor­tui skir­tą įran­gą, di­rek­to­rius su­ren­gė jam eg­za­mi­ną.

„Į ko­le­gi­jos bai­gi­mo pa­žy­mė­ji­mą jis be­veik ne­pa­žiū­rė­jo. Prieš ma­ne jis pa­dė­jo dė­žu­tę su de­šim­čia me­džio ga­ba­lė­lių, pra­šy­da­mas įvar­din­ti, kur ko­kia me­die­na. Vi­sus de­šimt kar­tų at­sa­kiau tei­sin­gai ir be dis­ku­si­jų bu­vau pa­kvies­tas pri­si­jung­ti prie ko­lek­ty­vo, – me­na jo­niš­kie­tis. – Apie 1996–1997 me­tus pra­dė­jo trūk­ti už­sa­ky­mų. O aš jau iš Jo­niš­kio jų as­me­niš­kai su­lauk­da­vau. Iš pra­džių žmo­nės pra­šė ba­tų dė­žių, vė­liau pa­si­ti­kė­ji­mas au­go, pri­rei­kė vir­tu­vės bal­dų komp­lek­tų. Nusp­ren­džiau grįž­ti į gim­ti­nę ir kur­ti sa­vą vers­lą.“

Įmo­nės pra­džia – ma­mos ga­ra­že

22-ejų me­tų vy­ras įmo­nę įstei­gė pas ma­mą ūkio pa­sta­te su dviem ga­ra­žais. Iš pra­džių dir­bo vie­nas, po tru­pu­tį pri­si­dė­jo kai­my­nas, at­si­ra­do ant­ras pa­gal­bi­nin­kas. Pri­siš­ne­ki­no bu­vu­sį ko­le­gi­jos bend­ra­moks­lį, ku­ris vė­liau kar­je­ros laip­tais pa­ly­pė­jo iki ga­my­bos di­rek­to­riaus.

„Žmo­nėms at­ro­dė neįp­ras­ta ir ne­pa­ti­ki­ma: kaip ga­li­ma ga­min­ti bal­dus ga­ra­že? Vi­si pa­gal se­ną mo­de­lį įsi­vaiz­da­vo, kad tu­ri bū­ti fab­ri­kas su rūks­tan­čiais di­džiu­liais ka­mi­nais ir 1 000 dar­bi­nin­kų. Ko­ją ki­šo ir ma­no jau­nas am­žius. Iki šiol prieš akis sto­vi mo­čiu­tė, ku­ri, duo­da­ma 60 li­tų avan­są už vir­tu­vi­nę spin­te­lę, sa­kė: „Ar tu, vai­ke­li, ma­nęs neap­gau­si?“ – su šyp­se­na apie pir­muo­sius žings­nius pa­sa­ko­ja vers­li­nin­kas.

Klien­tų pa­si­ti­kė­ji­mas au­go. Prie ga­ra­žo ne­tru­kus bu­vo „pri­lip­dy­tas“ prie­sta­tas, užė­męs dar­žą, tad ma­mai su bu­ro­kė­liais ir svo­gū­nais te­ko kraus­ty­tis į so­dą. O dar po ko­kių me­tų Kęs­tu­tis Taut­vai­šas ra­do skel­bi­mą apie par­duo­da­mas 250 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pas Jo­niš­ky­je, Drau­gys­tės gat­vė­je. Ta­da at­ro­dė be pro­to erd­vu, nors jau ne­tru­kus dar­bi­nin­kai tu­rė­da­vo plu­šė­ti pa­mai­no­mis – už­sa­ky­mai ėjo vie­nas po ki­to.

Dar po ge­rų me­tų ar pu­sant­rų vers­li­nin­kas įsi­gi­jo 1 100 ir 1 600 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to fer­mas Pa­vir­čiu­vės kai­me, kur iki šiol vyks­ta ga­my­ba.

Dir­ba be­veik 30 žmo­nių

„Tik pir­mą­sias stak­les pir­ko­me, paė­mę pa­sko­lą iš ban­ko. Vė­liau įran­gą įsi­gi­jo­me per Dar­bo bir­žos vie­tos užim­tu­mo pro­jek­tus, ku­rių įvyk­dė­me ke­tu­ris. Su­kū­rė­me 12–14 dar­bo vie­tų, ku­rios iš­li­ko iki šiol. Prie kiek­vie­nos dar­bo vie­tos su­kū­ri­mo po 1 000 li­tų pri­si­dė­jo ir ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bė. Be pa­ra­mos, ka­žin, ar bū­tu­me taip iš­si­plė­tę“, – pa­sa­ko­ja jo­niš­kie­tis. Bal­dų ga­mi­ni­mo įmo­nė­je šiuo me­tu iš vi­so dir­ba 29 žmo­nės. Ge­riau­siais lai­kais bu­vo ir 33–34 dar­bo vie­tos.

Jo­niš­kie­tis pa­ste­bi, kad pra­dė­jęs vers­lą 22-ejų jis su­rin­ko dar­bi­nin­kų ko­man­dą, ku­rio­je be­veik vi­si bu­vo iki 30 me­tų. Da­bar vers­li­nin­kui 42-eji, ir dar­bi­nin­kų am­žiaus vi­dur­kis pa­na­šus. Nė­ra leng­va ras­ti no­rin­čių ir pa­jė­gių dirb­ti žmo­nių, to­dėl tie, ku­rie įsi­tvir­ti­no, – la­bai svar­būs.

Jo­niš­kie­tis sta­lius-stak­li­nin­kas Ar­tū­ras Ku­du­lis K. Taut­vai­šo įmo­nė­je – jau de­vy­ne­ri me­tai. Vy­ras anks­čiau plu­šė­jo kū­ri­ku, tre­jus me­tus Ai­ri­jo­je su­rin­ki­nė­jo kar­ka­si­nius na­mus. Ta­čiau per tą lai­ką su­pra­to auk­so kal­nų neuž­dirb­sian­tis: virš­va­lan­džių ma­žė­jo, kri­to ir už­dar­bis. Grį­žęs į Jo­niš­kį pa­te­ko į „Jo­niš­kio bal­dus“. Per Dar­bo bir­žą bu­vo pa­siųs­tas į mo­ky­mus, o da­bar, praė­jus jau tiek lai­ko, nau­jus dar­bi­nin­kus pa­ts ap­mo­ko.

O štai 22-ejų me­tų Ta­das Ba­be­lis iš Jo­niš­kio į bal­dų įmo­nę atė­jo dar ne­pil­na­me­tis.

„Mo­kyk­lo­je bu­vau „prie tin­gi­nio“. Kai vy­res­nė­je kla­sė­je ma­ne pa­li­ko ant­rus me­tus kur­so kar­to­ti, tė­vas pa­sa­kė: rin­kis – ar­ba su­sii­mi, ar­ba ei­ni dirb­ti. Pa­si­rin­kau dar­bą. Iš pra­džių me­tus pra­lei­dau pre­ky­bo­je, o 17 me­tų su­lau­kęs atė­jau čia. Drau­gas pa­siū­lė. Bu­vo įdo­mu – nau­jas, neįp­ras­tas dar­bas. Prie pjūk­lo anks­čiau ne­te­ko sto­vė­ti, ge­ras ko­lek­ty­vas“, – pa­sa­ko­ja Ta­das. Per de­šimt me­tų jau­nuo­lis iš­to­bu­lė­jo, ne­se­niai su ki­to, dar tik pra­de­dan­čio ko­le­gos pa­gal­ba vi­są par­ti­ją sta­lų, ku­rie iš­ke­lia­vo į Šve­di­ją, pa­ga­mi­no.

Kai­nos ski­ria­si

Įmo­nė ga­mi­na gry­nos me­die­nos, me­džio lukš­to, su me­die­nos de­ta­lė­mis prie­ky­je ir ne­ma­to­mo­mis da­li­mis, ga­mi­na­mo­mis iš me­džio drož­lių plokš­čių, bal­dus: sta­lus, lo­vas, ko­mo­das, kė­des, spin­tas, minkš­tų bal­dų me­di­nę da­lį ir ki­ta. Bran­giau­sia me­die­na – ąžuo­lo, uo­sio, ber­žo. Iš vie­nų tie­kė­jų per­ka bu­ką, kle­vą, ąžuo­lą, rie­šut­me­dį.

Lukš­tas, pa­sak bal­di­nin­ko, di­des­nei da­liai gy­ven­to­jų „įkan­da­mas“, nes kai­nuo­ja dvi­gu­bai pi­giau. Už pa­pras­tą ąžuo­li­nę lo­vą tek­tų su­mo­kė­ti apie 1 000, o už „lukš­ti­nį“ ana­lo­giš­ką ga­mi­nį – 500 eu­rų. Ką tik ąžuo­li­nį ra­šo­mą­jį sta­lą, kai­na­vu­sį 1 300 eu­rų, už­si­sa­kė pir­kė­jas iš Ai­ri­jos.

Pra­džią dar­bui su gry­nu me­džiu da­vė už­sa­ky­mas pa­ga­min­ti vi­sus bal­dus res­tau­ruo­tiems ir 2015 me­tais vi­suo­me­nei du­ris at­vė­ru­siems Ža­ga­rės dva­ro rū­mams. Juo­se vei­kia re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja. Tai – kė­dės kon­fe­ren­ci­jų sa­lėms, vir­tu­vės, sve­tai­nės bal­dai, lo­vos.

Nes­tan­dar­ti­niai bal­dai ga­min­ti še­šių aukš­tų se­no­vi­niam dau­gia­bu­čiam na­mui Ry­gos prie­mies­ty­je. Pas­ta­tą įsi­gi­ju­si ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ra no­rė­jo jį pa­ruoš­ti, kad bu­tai iš­kart bū­tų tin­ka­mi gy­ven­ti.

Po straips­nio at­si­vė­rė nau­ja ni­ša

Klien­tų ra­tas pa­ma­žu plė­tė­si. Prieš dve­jus me­tus nau­ją ni­šą K. Taut­vai­šo vers­lui at­vė­rė bū­tent „Šiau­lių kraš­te“ iš­spaus­din­tas straips­nis ("Nuo kry­že­lių iki vi­kin­gų sta­lo“, 2015 02 10). Jam pa­si­ro­džius po ke­lių die­nų pa­skam­bi­no vie­nos Kau­no įmo­nės va­dy­bi­nin­kė iš Šiau­lių ir pa­sa­kė ieš­kan­ti žmo­nių, ga­lin­čių ka­vi­nei Vil­niu­je pa­ga­min­ti me­di­nius sta­lus.

„Pa­ga­mi­no­me, ko­ky­bė pa­ti­ko, tad pa­siū­lė vi­są me­di­nę res­to­ra­no da­lį įreng­ti. Pa­gal su­tar­tį už vie­nos die­nos vė­la­vi­mą bū­tų rei­kė­ję mo­kė­ti 200 eu­rų. At­sa­ko­my­bę pri­siė­mė­me ir neap­vy­lė­me: ga­mi­no­me vi­sus ba­ro bal­dus, sta­lus, len­ty­nas, in­ter­je­ro de­ta­les, vis­ką, ko rei­kė­jo“, – pri­si­me­na K. Taut­vai­šas. Per dve­jus me­tus, pa­te­kę į šią ni­šą, jo­niš­kie­čiai įren­gė jau apie 15 ka­vi­nių ir res­to­ra­nų Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je.

„Man se­niai įstri­go vie­no klien­to žo­džiai, ku­riais va­do­vau­juo­si. Jis pa­sa­kė: „Kęs­tai, vi­si meist­rai yra „gry­bai“, bet jie skirs­to­mi į ge­rus ir nuo­din­gus. Nuo­din­gie­ji klai­dų ne­pri­pa­žįs­ta ir į jas ne­krei­pia dė­me­sio, o ge­rie­ji pri­pa­žįs­ta ir klai­das iš­tai­so.“ Nek­lys­tant dirb­ti tur­būt neį­ma­no­ma, ta­čiau rei­kia su klien­tu kal­bė­tis, tar­tis, ki­taip pra­ra­si pa­si­ti­kė­ji­mą“, – įsi­ti­ki­nęs K. Taut­vai­šas.

Au­to­rės nuo­tr.

Kes­tu­tis Tau­vai­šas sa­vo įkur­tai sėk­min­gai bal­dų įmo­nei va­do­vau­ja jau 20 me­tų.

Kęs­tu­tis Taut­vai­šas pa­ts prie te­ki­ni­mo stak­lių sto­jo nuo 12–13 me­tų, tad apie me­die­ną ge­rai iš­ma­no.

Įmo­nė ga­mi­no vi­sas kė­des ir ki­tus bal­dus Ža­ga­rės dva­ro rū­mams.

Sta­lius-stak­li­nin­kas Ar­tū­ras Ku­du­lis bal­dų įmo­nė­je įsi­dar­bi­no prieš de­vy­ne­rius me­tus, grį­žęs iš Ai­ri­jos.

Bal­dų siun­ta jau pa­ruoš­ta.

To­kią pa­si­se­ki­mo su­lau­ku­sią ko­mo­dą bal­dų įmo­nė prieš po­rą me­tų pri­sta­tė Šiau­liuo­se vy­ku­sio­je vers­lo ir pa­sie­ki­mų pa­ro­do­je.

Da­bar 22-ejų me­tų Ta­das Ba­be­lis iš Jo­niš­kio į bal­dų įmo­nę atė­jo dirb­ti dar bū­da­mas ne­pil­na­me­tis.

Gry­nos me­die­nos lo­va­ga­liai.

Spe­cia­lus už­sa­ky­mas – me­di­nės dė­žu­tės su­ve­ny­rams iš ra­gų.

Vyks­ta kruopš­tus dar­bas, kad už­sa­ko­vas du­ri­mis lik­tų pa­ten­kin­tas.

Sandėliavimo lentynos