Austose juostose – tautos gyvenimas

Aus­to­se juos­to­se – tau­tos gy­ve­ni­mas

Nuo de­šim­ties me­tų juos­tas au­džian­ti kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Lo­re­ta Rač­kaus­kie­nė ne tik pa­ti per gy­ve­ni­mą priau­dė ke­lis šim­tus juos­tų, bet sa­vo ama­to iš­mo­kė ir šim­tus Kel­mė­je vyks­tan­čių Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­sų da­ly­vių.

„Juos­tų au­di­mo ama­tas pa­sta­ruo­ju me­tu at­gims­ta. Jo no­riai mo­ko­si net stu­den­tės, – sa­ko Lo­re­ta. – Dau­ge­lis jau­nų žmo­nių jau iš­drįs­ta riš­tis ar pri­si­seg­ti juos­tą prie išei­gi­nių ir kas­die­ni­nių dra­bu­žių. Pri­siū­tos juos­te­lės tar­nau­ja kaip de­ko­ra­ty­vus dra­bu­žio ele­men­tas.“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Že­mai­ti­jo­je juos­to­mis juo­sė­si

Aus­ti juos­te­les Lo­re­tą Rač­kaus­kie­nę iš­mo­kė jos ma­ma. Geog­ra­fi­jos mo­ky­to­ja dir­bu­si Anas­ta­zi­ja Vi­daus­kie­nė dar gim­na­zi­jo­je bu­vo iš­mo­ku­si aus­ti juos­te­les ne­di­de­lia­me rė­me­ly­je. Mo­kė­jo ir megz­ti. Ki­tiems rank­dar­biams ne­lik­da­vo lai­ko, nes bu­vo la­bai at­si­da­vu­si mo­kyk­lai ir mo­ki­niams.

Kai Lo­re­tai bu­vo de­šimt me­tų, ma­mos auk­lė­ja­mo­sios kla­sės mer­gai­tės įsi­gei­dė juos­te­lių. Anuo­met bu­vo ma­din­ga jas ry­šė­ti ant kak­lo, po bal­ta uni­for­mos apy­kak­le. Ma­ma su­pra­to, jog ne­pa­jėgs vie­na priaus­ti tų juos­te­lių vi­soms sa­vo auk­lė­ti­nėms. To­dėl prie rė­me­lio pa­so­di­no Lo­re­tą. Ji, ma­mos pa­mo­ky­ta, po tru­pu­tį ir pa­puo­šė jos auk­lė­ti­nes, o pa­skui puo­šė ir sa­vo drau­ges.

Au­go vie­na. Ma­ma bū­da­vo už­siė­mu­si dar­bu. Tad tu­rė­jo lai­ko kū­ry­bai.

Po­nios Lo­re­tos au­džia­mų juos­te­lių tech­ni­ka – pa­ti pri­mi­ty­viau­sia ir se­niau­sia Lie­tu­vo­je. Aus­tos juos­tos bu­vo la­biau­siai pa­pli­tu­sios Že­mai­ti­jo­je. Rankš­luos­čius ir lo­va­tie­ses stak­lė­mis au­du­sios Lie­tu­vos mo­te­rys juos­tas aus­da­vo iš nuo pla­čių daik­tų at­li­ku­sių siū­lų ga­lų. Juos­tas nau­do­da­vo pa­pras­čiau­siai bui­čiai – su­si­juos­ti dra­bu­žį. Kar­tais jos pa­keis­da­vo sa­gas, nes me­ta­li­nės ir me­di­nės sa­gos anuo­met bu­vo la­bai bran­gios.

Kaip et­no­kul­tū­ros ele­men­tas Že­mai­ti­jo­je bū­da­vo lai­ko­mos aus­tos ir siu­vi­nė­tos ska­re­lės. Vie­nas kam­pas bū­da­vo iš­siu­vi­nė­ja­mas vie­no­kiu, ki­tas – ki­to­kiu or­na­men­tu. Vie­ną sek­ma­die­nį, ei­da­ma į baž­ny­čią, mo­te­ris ry­šė­da­vo ska­re­lę vie­nu kam­pu į vir­šų, ki­tą – ki­tu. Ir at­ro­dy­da­vo, kad tu­ri daug ska­re­lių.

Pa­vi­lio­jo me­no stu­di­jos

Nuo vai­kys­tės Lo­re­ta do­mė­jo­si ne tik au­di­mu. Dai­lės mo­ky­to­jos Ire­nos Sa­bai­tie­nės pa­mo­ky­ta ji tu­šu pra­dė­jo da­ry­ti už­ra­šus ir ka­lig­ra­fi­ne ra­šy­se­na pa­ra­šy­ti teks­tus ma­mos pa­reng­tiems kraš­to­ty­ros me­džia­gos al­bu­mams, ku­riuos mo­kyk­la tu­rė­da­vo vež­ti į Vil­nių.

To­dėl ir stu­di­jas pa­si­rin­ko su­si­ju­sias su me­nu. Bai­gė Ste­po Žu­ko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą, kur įgi­jo me­ni­nio au­di­mo spe­cia­ly­bę. Bū­ti au­dė­ja paa­ki­no ir ar­ti­mie­ji. Sa­kė – nuo­ga ne­bū­si ir be dar­bo ne­sė­dė­si.

Po stu­di­jų Lo­re­ta ap­si­gy­ve­no Plun­gė­je, įsi­dar­bi­no Liau­dies me­no ga­mi­nių įmo­nė­je. Tik ne aus­ti, o kur­ti vaiz­di­nės agi­ta­ci­jos. Iš­mo­ko nau­do­tis da­žais ir tra­fa­re­tais. Ta­čiau ša­lia bu­vo ir teks­ti­lė. Tuo­met au­dė juos­tas ir py­nė ki­li­mė­lius. Įs­to­jo į liau­dies me­no drau­gi­ją. Da­ly­vau­da­vo šven­tė­se ir mu­gė­se. Tai bu­vo pa­pil­do­mas šan­sas už­si­dirb­ti. Jos dar­bai bu­vo ve­ža­mi į Vil­nių, Mask­vą, Le­ning­ra­dą.

„Tuo me­tu la­bai pa­klau­sūs bu­vo me­ni­nin­kų dir­bi­niai. Plun­giš­kiai sa­vo ar­ti­mie­siems krikš­ty­nų, ves­tu­vių, ju­bi­lie­jų pro­ga do­va­no­da­vo juos­tas, rankš­luos­čius, me­džio dir­bi­nius, kė­des, pri­me­nan­čias sos­tus, ki­li­mus ant sie­nos. Bran­ges­niam dir­bi­niui pi­ni­gus su­si­dė­da­vo vi­sa gi­mi­nė. Plun­gė­je bu­vo odos ga­myk­la ir ki­tų pra­mo­nės įmo­nių. Žmo­nės ge­rai už­dirb­da­vo, – pa­sa­ko­ja po­nia Lo­re­ta. – Plun­gė­je ir liau­dies me­ni­nin­kų bu­vo la­bai daug.“

Kai ma­ma Lo­re­tą par­si­vi­lio­jo į Kel­mę, ga­li­my­bės už­dirb­ti iš au­di­mo su­ma­žė­jo. Juos­tas bu­vo ga­li­ma par­duo­ti tik Šiau­liuo­se įsi­kū­ru­sio­je tau­to­dai­li­nin­kų par­duo­tu­vė­je „De­vy­ni bro­liai“.

Iš na­mų be­veik nie­ko ne­bu­vo ga­li­ma par­duo­ti. Kel­miš­kiai mie­liau do­va­no­da­vo bui­ties daik­tus. Lo­re­tos juos­tas pirk­da­vo tik ku­ni­gas. Gal tie­siog no­rė­da­mas pa­ska­tin­ti ne­mes­ti au­di­mo?“

Tuo me­tu Lo­re­ta gy­ve­no ne vien iš au­di­mo. Dir­bo dai­li­nin­ke api­pa­vi­da­lin­to­ja paukš­ti­nin­kys­tės ūky­je. Ta­čiau, iši­rus ūkiams, mo­te­ris li­ko be­dar­bė.

„Du kar­tus gy­ve­ni­me li­kau be­dar­bė, pa­sa­ko­ja tau­to­dai­li­nin­kė. – Pir­mą, kai ne­be­rei­kė­jo rau­do­nų pla­ka­tų, ku­riuos pieš­da­vau, ant­rą – kai su­žlu­go liau­dies me­no įmo­nės.“

Be­je, mo­te­ris dir­bo ir Kau­no me­no dir­bi­nių įmo­nės „Žil­vi­tis“ Ra­sei­nių ce­che, ku­ris, at­kū­rus Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę, bu­vo pa­nai­kin­tas. Te­ko gal­vo­ti, ką da­ry­ti. Tuo­met anot tau­to­dai­lin­kės vi­sus vie­tos me­ni­nin­kus ėmė­si gel­bė­ti tuo­me­ti­nis Sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo ir kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Al­gis Krut­ke­vi­čius. Po­nia Lo­re­ta bu­vo įdar­bin­ta dai­lės mo­ky­to­ja Kel­mės spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je, kur iš­dir­bo 20 me­tų – iki pat pen­si­jos.

Juos­tų au­di­mas po­pu­lia­rė­ja

Iki šiol pa­ro­dų ne­ren­gu­si ir sa­vęs ne­gar­si­nu­si L. Rač­kaus­kie­nė kas­met kaip mo­ky­to­ja dir­ba Kel­mė­je or­ga­ni­zuo­ja­muo­se Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­suo­se. Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį ji su­lau­kia la­bai so­li­džių mo­ki­nių. Aus­ti juos­tas mo­ko­si tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jos, vai­kų die­nos cent­rų ir dau­gia­funk­cių cent­rų va­do­vės, no­rin­čios iš­mo­ky­ti ama­to vai­kus ir bend­ruo­me­nių na­res, kul­tū­ros dar­buo­to­jos, sa­vo ran­ko­mis no­rin­čios pa­puoš­ti me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vus ir su­tau­py­ti lė­šų, stu­den­tės, iš juos­tų au­di­mo pri­si­du­rian­čios pra­gy­ve­ni­mui, už­sie­nio lie­tu­viai.

Tos pa­čios mo­ki­nės at­va­žiuo­ja ne vie­ne­rius me­tus. Pir­muo­sius me­tus jos au­džia Ama­tų cent­ro rė­me­liais. Bū­da­mos kur­suo­se už­si­sa­ko rė­me­lius pas me­džio meist­rą Min­dau­gą Dimš­lį ir pra­kti­kuo­ja­si na­muo­se. Ki­tais me­tais at­va­žiuo­ja jau su sa­vais rė­me­liais pa­si­to­bu­lin­ti.

Mo­ki­nes vi­lio­ja pa­ly­gin­ti pa­pras­tas au­di­mo bū­das, ne­di­de­li rė­me­liai, ku­riuos ga­li­ma pa­si­dė­ti ant sta­lo. Juos pa­gal pa­teik­tą pa­vyz­dį ga­li pa­da­ry­ti bet ku­ris me­džio meist­ras. Neb­ran­gūs au­di­mui rei­ka­lin­gi siū­lai.

Tiek juos­tų po­pu­lia­ru­mas, tiek raš­tų ma­dos, pa­sak tau­to­dai­li­nin­kės, ban­guo­ja. So­viet­me­čiu vy­ra­vo ryš­kes­nės, dau­giau ki­či­nės spal­vos. Da­bar griež­tai lai­ko­ma­si pa­vel­do tra­di­ci­jų. Pa­vel­das pui­kiai iš­ty­ri­nė­tas.

Po­niai Lo­re­tai te­ko bend­rau­ti su au­dė­ja, ku­ri au­dė juos­tas Vy­riau­sy­bės na­riams. Ji iš­stu­di­ja­vu­si vi­sus raš­tų sim­bo­lius. Koks juos­to­je už­fik­suo­tas ženk­las reiš­kia tur­tin­go gy­ve­ni­mo pa­lin­kė­ji­mą, koks – ge­ro der­liaus, koks – svei­ka­tos. Jau­na­mar­tės, aus­da­mos juos­tas any­toms, ma­moms, se­se­rims ir bro­liams, la­bai pai­sy­da­vo ši­tų ženk­lų.

„Ro­žės juos­to­je nei­šau­si. Siū­las pri­riš­tas, – au­di­mo su­bti­ly­bė­mis da­li­ja­si po­nia Lo­re­ta. – Ta­čiau prie jau su­kur­tų or­na­men­tų ir raš­tų ga­li­ma pri­dė­ti sa­vo fan­ta­zi­jos ir juos­tą su­kur­ti uni­ka­lią.

Kiek juos­tų priau­dė per gy­ve­ni­mą, tau­to­dai­li­nin­kė ne­skai­čia­vo. Tik sa­ko, jog kar­tais ir auš­rą su­tik­da­vu­si prie sa­vo rė­me­lio. Bū­da­vo įdo­mu ir sa­ve rea­li­zuo­ti, ir žmo­gui ge­ra pa­da­ry­ti. Dėl pa­grin­di­nio dar­bo ir dar­bui pri­ly­gu­sio po­mė­gio te­ko at­si­sa­ky­ti drau­gių, ar­ba­tė­lės gė­ri­mų.

Ta­čiau au­dė­ja dėl to neiš­gy­ve­na. Au­gu­si vie­na, mėgs­ta vie­nat­vę. Ir šian­dien li­ku­si vie­na mo­te­ris at­si­re­mia į kū­ry­bą. Iki šiol kuk­lin­da­vo­si sa­vo ama­tą de­monst­ruo­ti gat­vė­je, per liau­dies me­no šven­tes. Prieš po­rą me­tų iš­drį­so.

„Vie­nat­vė man su­tei­kė šan­są iš nau­jo įsi­lie­ti į kū­ry­bos pa­sau­lį. Yra me­ni­nin­kų, ku­riems rei­kia kan­čios, kad su­kur­tų ką nors to­bu­la. Man ne­rei­kia kan­čios. Rei­kia har­mo­ni­jos, ra­my­bės, tvar­kos ap­lin­ko­je ir sie­lo­je, at­si­ri­bo­ji­mo nuo nei­gia­mų emo­ci­jų“, – sa­ko L. Rač­kaus­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kė Lo­re­ta Rač­kaus­kie­nė vi­są gy­ve­ni­mą sun­kiai dir­bo, kad už­si­dirb­tų pra­gy­ve­ni­mui. Ta­čiau ne­pa­mir­šo au­dė­jos ama­to.

Šių me­tų Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­suo­se Lo­re­tos Rač­kaus­kie­nės mo­ki­nės džiau­gė­si, jog Kel­mė­je ren­gia­mi kur­sai ir yra to­kių pui­kių mo­ky­to­jų.

Da­bar Lo­re­ta Rač­kaus­kie­nė tu­ri lai­ko aus­ti ir gau­sin­ti juos­tų krai­tį.

Sa­vo dip­lo­mi­nį dar­bą – tech­ni­ku­mui išaus­tas užuo­lai­das Lo­re­ta Rač­kaus­kie­nė eks­po­na­vo me­džiuo­se. Tai pri­si­mi­nu­si, ir pa­sta­ruo­ju me­tu išaus­tas juos­tas su­ka­bi­no obe­ly­je.