Naujausios
Augalas nuo šimto ligų
Giedrius RUMĖ
Pamėgo kaip dekoratyvinį augalą
Nuo senų laikų debesylas (lot. Inula) žinomas kaip puikus vaistas nuo daugybės ligų. Jo šakniastiebiuose — iki 3 procentų eterinio aliejaus, įvairiausių alkaloidų, inulino, vitaminų ir daugybė kitų naudingų medžiagų. Debesylo preparatai naudojami kvėpavimo takų ir virškinimo trakto, odos ligoms, diabetui gydyti. Anksčiau jis augintas vien kaip vaistažolė. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais gėlininkai jį atrado dar kartą — šįsyk kaip dekoratyvų augalą.
Debesylai — graižažiedžių šeimos atstovai. Gentyje jų, skirtingų šaltinių teigimu, nuo 120 iki 200 rūšių. Natūraliai paplitę Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje auga 3 rūšys (viena iš jų, didysis debesylas, ne vietinė, o pakliuvusi ir prigijusi čia iš kitų kraštų).
Paprastasis debesylas išauga iki 60 centimetrų aukščio. Stačių stiebų viršūnėse iki 5 centimetrų skersmens geltoni graižai (išoriškai primena stambią ramunę) su ilgų liežuviškų žiedlapių vainikėliu. Auga drėgnose pievose, paupiuose, kartais apleistose pakelėse. Ne pati gražiausia rūšis, nors į pievas ar parkus galima įsileisti. Auga neprižiūrimas. Neilgaamžis (dažniausiai ištveria vos porą metų), tačiau pats pasisėja ir todėl niekuomet neišnyksta. Nelabai gražus ir gluosnialapis debesylas, mėgstantis kiek sausesnes vietas.
Debesylų įvairovė
Pats įspūdingiausias — didysis debesylas. Gamtoje savaime sutinkamas Pietryčių Europoje, Kaukaze, Sibire. Stiebai išauga iki 2— 2,5 metrų ūgio, šakoti, stori (prie pagrindo — iki 5 cm skersmens).
Apatiniai lapai didžiuliai, ilgi, plačiai lancetiški, auga skrotele; stiebiniai — smulkesni. Žiedų graižai geltoni iki 7 centimetrų skersmens. Žydi liepos ir rugpjūčio mėnesiais, labai ilgai (vienas graižas — apie mėnesį). Užmezga daugybę sėklų, pats pasisėja. Ilgaamžis, gali vešėti dešimtmečius, užaugindamas milžiniškus šakniastiebius.
Persodinami tik jauni (pirmamečiai ar antramečiai) sėjinukai, vėliau tai padaryti jau gali nebeužtekti jėgų: didžiojo debesylo šakniastiebis auga pernelyg sparčiai. Panašus į jį ir puošnusis debesylas iš Kaukazo, tik ne toks stambus: išauga iki 1,5— 2 metrų. Žiedai pavieniai, tačiau labai dideli.
Prieš porą dešimtmečių į Lietuvą buvo atvežtas neaukštas kardalapis debesylas. Keras vos 20— 40 centimetrų aukščio, tankus, stiebai su viršūniniais 3— 5 centimetrų graižais. Žydi vasaros viduryje, labai gausiai. Pritampa bet kokioje dirvoje. Nelaimei, labai sparčiai plinta į šalis ilgais siūliškais šakniastiebiais ir kaipmat pavirsta nesuvaldoma ir neišnaikinama piktžole. Sodinkite jį ne į gėlyną, bet tuščiame, apleistame plote. Bus dviguba nauda: paslėpsite tai, ko neturėtų matyti pašalinė akis, ir galėsite grožėtis gausiu nenuoramos žydėjimu.
O galbūt jums labiau pasiseks, ir įsigysite kompaktišką šios rūšies varietetą — jis taip spėriai nesiplečia. Arba dar geriau, pasisodinkite alpinį debesylą — jis vos 15— 25 centimetrų ūgio ir auga apvaliu kompaktišku kereliu. Labai gražiai žydi nedideliais auso geltonio žiedais. Dar žemesnis bestiebis debesylas — vos 5— 10 centimetrų aukščio — tikras atradimas alpinių kalnelių gerbėjams. Jiems tiks ir kita kompaktiška rūšis — Inula rhizopehala — didoki šio debesylo žiedai, apsupti lapų skrotelės, guli tiesiog ant žemės.
Persodinėti nereikia
Debesylai (išskyrus kardalapį) auga kompaktiškais kerais, todėl jų nereikia persodinėti. Didžiosioms (didysis, puošnusis) rūšims dirvoje dažnai pritrūksta maisto medžiagų, todėl jas kasmet gausiai patręškite perpuvusiu kompostu. Žemę aplink kerus patartina mulčiuoti skiedromis ar medžio žieve — tai neleis iš dirvos išgaruoti drėgmei ir per sausras neteks debesylų laistyti. Peržydėjusius stiebus geriau nupjaukite (jei tik neauginate sėklų) iki pat žemės, nes jie tampa nedekoratyvūs.
Debesylai neserga, bet sausomis vasaromis jų lapus gali užpulti miltligė, o jaunas stiebų viršūnes apnikti obeliniai amarai (pastaruosius nesunkiai įveiksite nupurškę augalą bet kokiu insekticidu).
Didieji debesylai gražiai dera prie didelių krūmų ar kaip pavieniai augalai didesnėse erdvėse. Tinka sodinti aukštesnėje tvenkinio pakrantėje. Pasodintus atviroje vietoje kartais išlaužo stipresni vėjai — gali tekti pririšti. Tinka ir į patvorį, prie pastatų sienų (tik ne saulės kepinamoje vietoje, nes vidurvasarį pavargsite laistyti ir neapsiginsite miltligės).
Žemos rūšys tinka gėlynams, alpinariumams. Nepakenčia ilgesnio žemės užmirkimo — nesodinkite žemose vietose! Smulkiųjų debesylų nereikia intensyviai tręšti, nes jie auga daug lėčiau. Jei persistengsite, menkiau žydės.
Giedriaus RUMĖS nuotr.