Augalai ne tik puošia, bet ir saugo

Augalai ne tik puošia, bet ir saugo

Au­ga­lai ne tik puo­šia, bet ir sau­go

Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tė Lau­ra Kas­pa­rai­tė sa­vo ba­ka­lau­ro dar­bui nu­spren­dė įver­tin­ti Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos žel­di­nius ir pa­siū­ly­ti, kaip juos per­tvar­ky­ti, kad ap­lin­ka bū­tų ne tik gra­ži, bet ir nau­din­ga mo­ki­nių svei­ka­tai ir ge­rai sa­vi­jau­tai. Su­rink­ta me­džia­ga ga­li pra­vers­ti ne tik mo­kyk­lai, bet ir ku­riant ap­lin­ką prie įstai­gų ar in­di­vi­dua­lių na­mų.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Tal­ki­no mo­kyk­los bend­ruo­me­nė

Tech­no­lo­gi­jos, fi­zi­nių ir bio­me­di­ci­nos moks­lų fa­kul­te­te eko­lo­gi­ją ir ap­lin­ko­ty­rą stu­di­juo­jan­ti L. Kas­pa­rai­tė sa­vo ty­ri­mo ob­jek­tu pa­si­rin­ko Šiau­lių mies­to Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos ap­lin­ką.

Pa­sak stu­den­tės ir jos dar­bo va­do­vo Kęs­tu­čio Auk­se­lio, ši gim­na­zi­ja įdo­mi tuo, jog yra se­niau­sia mo­kyk­la Šiau­liuo­se, skai­čiuo­jan­ti 165 me­tus, be to, yra mies­to cent­re, prie jud­rios Til­žės gat­vės, iš ki­tos pu­sės – Var­po gat­vė, tai­gi žel­di­niai prie mo­kyk­los at­lie­ka ne tik es­te­ti­nę funk­ci­ją, bet ir sau­go nuo dul­kių, au­to­mo­bi­lių ke­lia­mos tar­šos ir triukš­mo.

Su stu­den­tės dar­bu su­si­pa­ži­nęs gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Ri­mas Bud­rai­tis sa­kė, kad pro­fe­sio­na­lų pa­gal­ba vi­sa­da nau­din­ga, tai­gi ir šis dar­bas pra­vers tvar­kant mo­kyk­los ap­lin­ką. Reng­da­ma ba­ka­lau­ro dar­bą L. Kas­pa­rai­tė iš­siaiš­ki­no, ku­rie me­džiai pa­žeis­ti pu­vi­nio, ku­rie bu­vo ne­tin­ka­mai ge­nė­ti, ku­riuos rei­kė­tų per­so­din­ti ar ne­to­li­mo­je atei­ty­je pa­keis­ti ki­tais.

At­lie­kant ti­ria­mą­jį dar­bą stu­den­tei tal­ki­no ne tik gim­na­zi­jos di­rek­to­rius, bet ir bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja Da­nu­tė Alek­so­nie­nė, gim­na­zi­jos ūk­ve­dys Si­gi­tas Zuo­za. In­for­ma­ci­jos apie esa­mų žel­di­nių kil­mę ir is­to­ri­ją ieš­ko­ta mo­kyk­los mu­zie­ju­je, bend­rau­ta su gim­na­zi­jo­je dir­bu­sia bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja Zi­na Kir­nai­te, daug me­tų di­rek­to­re dir­bu­sia Al­do­na Stul­pi­nie­ne.

Tu­ri kuo pa­si­gir­ti

Kar­tu su L. Kas­pa­rai­te, jos dar­bo va­do­vu ir gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi vaikš­ti­nė­ja­me po mo­kyk­los te­ri­to­ri­ją. Prie gat­vės au­ga trys pa­pras­tie­ji kle­vai. Jiems maž­daug 120 me­tų. Tai se­niau­si mo­kyk­los te­ri­to­ri­jo­je au­gan­tys me­džiai. Prie gim­na­zi­jos au­ga ir maž­daug šim­ta­me­tis ža­lia­sis uo­sis. Yra duo­me­nų, kad pa­sta­čius mo­kyk­lą prie jos bu­vo pa­so­din­ta kaš­to­nų, ta­čiau jų iki šių die­nų neiš­li­ko nė vie­no.

Be­ne įdo­miau­sia ir ver­tin­giau­sia gim­na­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je au­gan­ti ke­tu­rių ąžuo­lų gru­pė maž­daug dvie­jų met­rų skers­mens ap­skri­ti­me. K. Auk­se­lis spė­ja, kad kaž­ka­da šio­je vie­to­je au­go se­nas ąžuo­las. Dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių jis pra­žu­vo ar bu­vo nu­pjau­tas, ta­čiau iš­lei­do ke­tu­rias at­ža­las, ku­rios mai­ti­na­mos ga­lin­gų šak­nų išau­go į iš­la­kius me­džius. Dės­ty­to­jo spė­ji­mu, me­džiams ga­lė­tų bū­ti apie 70 me­tų.

Prie mo­kyk­los au­ga ir se­nų obe­lų, joms taip pat apie 70 me­tų. Ta­čiau vie­na obe­lis – iš­skir­ti­nė, jos ša­kos įsi­py­nu­sios į gre­ta au­gan­tį ber­žą. Pa­sak K. Auk­se­lio, pa­so­din­ta jau­na obe­lis ga­lė­jo bū­ti spe­cia­liai pri­lenk­ta prie ber­žo. Dend­ro­lo­gui to­kių su­si­py­nu­sių me­džių yra te­kę ma­ty­ti se­nuo­siuo­se dva­rų par­kuo­se ir se­no­sio­se ka­pi­nė­se. Tai ga­lė­jęs bū­ti kaip dvie­jų žmo­nių san­ty­kių sim­bo­lis ar kaž­kas pa­na­šaus.

Ne­ma­žai įdo­mes­nių, re­tes­nių au­ga­lų (po­cū­gių, eg­lū­nų, kuk­me­džių) prie mo­kyk­los bu­vo pa­so­din­ta maž­daug prieš du de­šimt­me­čius, per­tvar­kant ap­lin­ką, siek­ta vai­kus su­pa­žin­din­ti su au­ga­lų įvai­ro­ve.

Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus pa­so­din­ta pa­va­sa­rį gel­to­nai žy­din­čių lenk­ta­ša­kių for­si­ti­jų. Tam­siai rau­do­na spal­va ap­lin­ką pa­gy­vi­na Tun­ber­go rau­gerš­kiai.

Dau­giau­siai prie mo­kyk­los au­ga pa­pras­tų­jų kle­vų, ber­žų ir ma­ža­la­pių lie­pų.

K. Auk­se­lis sa­ko, kad prie mo­kyk­lų ge­riau so­din­ti re­tes­nius, įdo­mes­nius me­džius, krū­mus, ki­tus au­ga­lus, ko­kių nė­ra ar­ba re­tai pa­si­tai­ko ki­to­se mies­to vie­šo­sio­se erd­vė­se. Taip bū­tų su­ku­ria­ma iš­skir­ti­nė ap­lin­ka.

„Kam so­din­ti au­ga­lus, ku­rių iš­va­žia­vę už mies­to pa­ma­ty­si­me tūks­tan­čius? Ar­ba, pa­vyz­džiui, jei­gu vi­sos bai­gia­mo­sios kla­sės so­dins ąžuo­liu­kus ar ber­žus, tai kaip po 40 me­tų ži­nos, ku­ris me­dis bū­tent jų?“ – sa­ko dės­ty­to­jas.

Klai­dos

Vaik­štant po mo­kyk­los par­ką L. Kas­pa­rai­tė ir K. Auk­se­lis at­krei­pia dė­me­sį, ku­riuos au­ga­lus jau rei­kė­tų pa­keis­ti ki­tais, o ku­riuos ver­tė­tų per­so­din­ti. Pa­vyz­džiui, pi­ra­mi­di­nė eg­lu­tė au­ga po­cū­gių pa­vė­sy­je. Me­de­lis, ne­gau­da­mas pa­kan­ka­mai sau­lės švie­sos, skurs­ta. O štai ne­to­lie­se sau­lės ato­kai­to­je au­gan­čiam ro­do­dend­rui spyg­liuo­čių pa­vė­sis tik­tų. Tai­gi spe­cia­lis­tai pa­ta­ria šiuos au­ga­lus su­keis­ti vie­to­mis.

Po­ciū­gės – įdo­mūs ir gra­žūs spyg­liuo­čiai, ta­čiau jie grei­tai au­ga ir dar po ke­le­rių me­tų sau­lės švie­sa ne­ga­lės pa­tek­ti į mo­kyk­lą, o tai nė­ra ge­rai.

Prie sal­dai­nių fab­ri­ko „Rū­ta“ tvo­ros pa­so­din­tos ke­lios tu­jos. Jos au­ga di­de­lių me­džių pa­vė­sy­je, to­dėl at­ro­do skur­džiai. K. Auk­se­lis ma­to ir ki­tą pro­ble­mą – vi­sos tu­jos skir­tin­gų rū­šių, to­dėl ne­tu­ri es­te­ti­nio vaiz­do.

Rei­kė­tų nu­pjau­ti pu­vi­nio pa­žeis­tus kle­vus ir ber­žus, nes jie ke­lia grės­mę ne tik pa­sta­tui, bet ir žmo­nėms.

K. Auk­se­lis sa­ko, kad rei­kia gerb­ti me­dį, ir jei­gu jis ne­ga­luo­ja, ap­nik­tas li­gų ar­ba su­ža­lo­tas, rei­kė­tų nu­pjau­ti ir pa­so­din­ti ki­tą au­ga­lą, ku­ris džiu­gins ir bus nau­din­gas.

Pa­sak L. Kas­pa­rai­tės, ne­re­tai žmo­nės prieš so­din­da­mi me­džius ne­pa­gal­vo­ja apie tai, ko­kio dy­džio jie užaugs, ar gre­ta aug­da­mi ne­stelbs vie­nas ki­to. Gim­na­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je ne­trūks­ta pa­vyz­džių, kai grei­čiau au­gan­tis me­dis už­sto­ja sau­lę ki­tam – šis ban­do iš­si­lenk­ti, kad gau­tų dau­giau švie­sos. To­kie me­džiai krei­vais ka­mie­nais ne tik pra­stai at­ro­do, bet ir vargs­ta aug­da­mi.

Mo­kyk­los di­rek­to­rius R. Bud­rai­tis sa­ko, kad so­di­nant au­ga­lus klai­dų iš­veng­ti sun­ku, nes ap­link gim­na­zi­ją nė­ra daug vie­tos žel­di­niams, be to, sa­ni­ta­ri­nės nor­mos rei­ka­lau­ja tam tik­rų at­stu­mų nuo gat­vės, nuo mo­kyk­los lan­gų, nuo in­ži­ne­ri­nių tink­lų ir taip to­liau. K. Auk­se­lis juo­kau­ja, kad jei­gu la­bai są­ži­nin­gai bū­tų lai­ko­ma­si vi­sų nor­mų ir rei­ka­la­vi­mų, Šiau­liuo­se, ko ge­ro, ne­ga­lė­tų aug­ti nė vie­nas me­dis.

Kaip pa­si­rink­ti au­ga­lus?

L. Kas­pa­rai­tė sa­vo dar­be fa­sa­di­nė­je gim­na­zi­jos pu­sė­je re­ko­men­duo­ja so­din­ti au­ga­lus, ku­rie ne tik gra­žiai at­ro­dy­tų, bet ir teik­tų eko­lo­gi­nę nau­dą, bū­tų at­spa­rūs tar­šai, pa­vyz­džiui, grau­že­li­nė gu­do­be­lė, gra­žia­žie­dė vei­ge­lė, pa­pras­to­sios, stam­bia­la­pės, ki­ni­nės, per­si­nės, Me­je­rio, lenk­ta­ša­kės aly­vos.

Tin­ka­miau­si šiai zo­nai me­džiai bū­tų ame­ri­ki­nė ar­ba Molt­kės lie­pa. Tar­šos ne­bi­jo krū­mi­nis bi­jū­nas, pa­pras­ta­sis pu­ti­nas, tris­kiau­tis mig­do­las, šiurkš­tu­sis ra­das­tas. Puoš­nu­mo su­teiks gra­žiai pa­va­sa­rį žy­din­čios mag­no­li­jos, vė­lai ru­de­nį žy­din­tis so­di­nis ha­ma­me­lis.

L. Kas­pa­rai­tė at­krei­pia dė­me­sį, kad triukš­mui slo­pin­ti tin­ka­miau­si smul­kia­la­piai me­džiai, nuo vė­jų ge­riau­siai už­stos tan­kia­la­piai me­džiai. Nuo dul­kių ir triukš­mo ge­rai ap­sau­go bliz­gan­čio­jo kau­le­nio, pa­pras­to­jo li­gust­ro gy­vat­vo­rės.

Rep­re­zen­ta­ci­nė­je, poil­si­nė­je zo­no­je so­di­na­mi au­ga­lai, ku­rie bū­tų ma­lo­nūs akiai, ge­rai nu­teik­tų. Tai tu­rė­tų bū­ti au­ga­lai, tu­rin­tys ne­tan­kią la­ją, kad pa­sta­te neužs­to­tų sau­lės iš pie­tų pu­sės, švie­sa­mė­giai.

To­kiai zo­nai pui­kiai tik­tų puoš­niai žy­din­tys au­ga­lai: bal­ta­žie­dė ro­bi­ni­ja, al­pi­nis pup­me­dis, ja­po­ni­nė sa­ku­ra, rūgš­tu­sis žag­re­nis, dvis­kiau­tis gink­me­dis, gels­va­žie­dis tulp­me­dis, dar­že­li­nis jaz­mi­nas, šiurkš­čio­ji deu­ci­ja, pa­pras­to­ji, gel­ton­žie­dė ka­tal­pa, eu­ro­pi­nis pū­ke­nis.

Zo­no­se, esan­čio­se to­liau nuo pa­sta­tų, pa­vyz­džiui, prie sta­dio­no, ga­li­ma so­din­ti aukš­tes­nius me­džius, ne­si­bai­mi­nant, kad jie už­stos sau­lę. Čia kaip tik jie su­kurs gai­vi­nan­tį pa­vė­sį, sau­gos nuo dul­kių, su­lai­kys vė­ją. Pui­kiai tiks pu­šys: si­bi­ri­nė, ked­ri­nė, vei­mu­ti­nė, bal­ka­ni­nė, juo­do­ji, ko­rė­ji­nė, hi­ma­la­ji­nė ar gel­to­no­ji, taip pat kė­niai: eu­ro­pi­nis, si­bi­ri­nis, kau­ka­zi­nis, smai­lias­pyg­lis.

Gra­žiai at­ro­dys amū­ri­nis kamš­te­nis, pa­pras­ta­sis bu­kas, pla­ta­na­la­pis, tra­ki­nis, cuk­ri­nis, rau­do­na­sis, si­dab­ri­nis kle­vai, raus­va­žie­dis, gel­ton­žie­dis, rau­don­žie­dis kaš­to­nai, pla­čia­la­pė ar si­dab­ri­nė lie­pa.

Šiau­ri­nė­je te­ri­to­ri­jos da­ly­je pui­kiai tik­tų smai­lia­dan­tė vyš­nia, pla­čia­la­pis, šve­di­nis, mil­tin­ga­sis, šiau­ri­nis šer­mukš­niai, na­mi­nė obe­lis, grai­ki­nis, šir­di­nis, juo­da­sis, pil­ka­sis rie­šut­me­džiai.

L. Kas­pa­rai­tė pri­me­na, kad prieš pa­si­ren­kant au­ga­lą bū­ti­na pa­si­do­mė­ti, ko­kio aukš­čio jis užau­ga, ko­kio skers­mens la­ja, ar au­ga­las mėgs­ta švie­są, ar ga­li aug­ti pa­vė­sy­je. At­siž­vel­giant į tai ir pa­ren­ka­ma au­ga­lui tin­ka­ma vie­ta, kad au­ga­lai neuž­gož­tų vie­nas ki­to, neužs­to­tų pa­sta­tui sau­lės, near­dy­tų in­ži­ne­ri­nių tink­lų ir pa­na­šiai.

Gim­na­zi­jos nuo­tr.

DAR­BAS: Šiau­lių uni­ver­si­te­to Tech­no­lo­gi­jos, fi­zi­nių ir bio­me­di­ci­nos moks­lų fa­kul­te­te eko­lo­gi­ją ir ap­lin­ko­ty­rą stu­di­juo­jan­ti Lau­ra Kas­pa­rai­tė ir jos ba­ka­lau­ro dar­bo va­do­vas Kęs­tu­tis Auk­se­lis per me­tus iš­stu­di­ja­vo kiek­vie­ną prie Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos au­gan­tį su­me­dė­ju­sį au­ga­lą.

KLAI­DOS: Pi­ra­mi­di­nė eg­lu­tė au­ga po­cū­gių pa­vė­sy­je, to­dėl skurs­ta, jai tin­ka­mes­nė bū­tų sau­lė­ta vie­ta.

VER­TY­BĖ: Įdo­miau­sia ir ver­tin­giau­sia gim­na­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je au­gan­ti ke­tu­rių ąžuo­lų gru­pė maž­daug dvie­jų met­rų skers­mens ap­skri­ti­me. Spė­ja­ma, kad kaž­ka­da šio­je vie­to­je au­go se­nas ąžuo­las. Jo ne­li­kus, išau­go ke­tu­rios at­ža­los, ku­rios mai­ti­na­mos ga­lin­gų šak­nų per 70 me­tų vir­to iš­la­kiais me­džiais.

ĮDO­MY­BĖ: Neįp­ras­tai at­ro­do gre­ta au­gan­čių ber­žo ir obels drau­gys­tė. Pa­na­šu, kad kaž­ka­da dar jau­nu­tė obe­lis spe­cia­liai bu­vo pri­lenk­ta prie ber­žo.