Aubretės

Aubretės

Aubretės

Giedrius RUMĖ

Gėlininkas

Net ir patyrę gėlininkai nežydinčius augalus gali netyčia supainioti su giminingais vaistučiais. Vis dėlto yra keli ženklūs skirtumai: vaistučiai paprastai auga ir plinta skrotelėmis, o aubretės – šliaužiantys augalai. Be to, jų žiedai – ne kekėse, bet pavieniai. Tiesa, jų tiek daug, kad aubretei pražydus, net nebesimato smulkokų, kiek dantytų, pilkai žalių jos lapelių.

Aubretės – bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalai. Gentyje 12 rūšių; visos auga Pietų Europoje ar Mažojoje Azijoje.

Nepaisant ryškių klimato skirtumų, Lietuvoje puikiai jaučiasi ir kasmet anksti pavasarį apsipila žiedais. Žydi ilgai, kartais apie mėnesį. Žiemoja su lapais, todėl kereliai dekoratyvūs apskritus metus. Pasitaiko, kad po storu sniego patalu pertręšti augalai kartais iššunta.

Gali pakenkti ir staigus temperatūros pasikeitimas (o tai mūsų žiemomis jau tapo įprasta), perteklinė drėgmė. Nukentėję kereliai gana greitai atželia. Reikėtų dažniau atnaujinti senesnius augalus – jaunesni patikimiau žiemoja ir gausiau žydi.

Dažniausiai auginama darželinė aubretė (Aubrieta x cultorum). Tai nėra tikra rūšis, o tik didelė hibridų grupė, jungianti visas selekcininkų sukurtas šio augalo veisles. Tai gana stambūs individai, žydėjimo metu išstypstantys iki 15 cm aukščio. Žiedai – apie 1 centimetro skersmens, violetiniai, rausvi, purpuriniai.

Ypač populiarios aubretės sodresnių atspalvių žiedais. ‘Rote Cascade’ žiedai purpuriškai raudoni; keras sparčiai plečiasi: galima auginti ir kaip svyrantį augalą. ‘Red Carpet’ kereliai kompaktiški.

‘Double Stock-flowered Pink’ pražysta labai stambiais, kiek šviesesniais, purpuriškai rausvais, pilnaviduriais žiedais. ‘Argenteovariegata’ lapeliai su baltais kraštais, o ‘Aureovariegata’ apvadėlis geltonas; abi žydi sodriai violetiniais, su purpuro atspalviu žiedais. Graži daug smulkesnė ‘Nana Variegata’ – jos lapeliai smulkūs, su ryškiu baltu kraštu, jauni neretai ir visiškai balti; žiedai violetiškai žydri.

Paprastoji aubretė (A.deltoides) kiek smulkesnė, tarsi prigludusi prie žemės. Žydi ne mažiau gausiai nei darželinė. Pastebimai geriau žiemoja. Pražysta alyviniais ar alyviškai mėlynais žiedais. Kolekcijose kartais galima užtikti A.gracilis ir A.columnea – tai nedideli, gražiai besidriekiantys augalėliai. Pirmosios žiedeliai smulkūs, o A.columnea jie net 4 centimetrų skersmens.

Aubretei būtina saulė: menkiausiame šešėlyje ji ištįsta ir nebežydi. Bet didelių karščių nemėgsta: nesodinkite įsaulyje, prie pietinių pastatų sienų ar įkaistančių akmenų. Tinkamiausios lengvos, nepertręštos (kitaip ištįs, menkai žydės, prastai žiemos), šiek tiek šarminės (įterpkite kreidos ar medžio pelenų) dirvos.

Visiškai nepakenčia sunkių, rūgščių, užmirkstančių dirvožemių ir tokioje vietoje greitai žūva. Geriausiai pritampa alpinariumuose, aukštesnėje vietoje, kur geras drenažas ir niekuomet nesikaupia vanduo.

Aubrečių priežiūra paprasta. Peržydėjusias reikia kiek apkarpyti, pašalinti nebereikalingus žiedynus: kerelis taps kompaktiškesnis, dekoratyvesnis, pradės šakotis, sutankės. Rudeniop gal negausiai pražys antrąkart.

Dauginamos auginiais. Pavasarį, kol dar pakanka drėgmės, jie neblogai šaknijasi. Iš sėklų išauginti augalai dažniausiai bus ne tokie dekoratyvūs ir menkiau žydės. Kerų skirstyti nederėtų: aubretė sunkiai pakelia šią paprastutę kitiems augalams operaciją ir dažniausiai žūva.

Pasistenkite, kad aubretė neturėtų aukštesnių už ją kaimynų. Nors ji pati energingai plečiasi į šalis, bet yra gležna ir trapi.

Giedriaus RUMĖS nuotr.

AUGALAS: Aubretės ‘Rote Cascade’ keras sparčiai plečiasi – JĮ galima auginti ir kaip svyrantį augalą.