Atradusi savo pašaukimą

Atradusi savo pašaukimą

Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­čio pa­šo­nė­je pri­si­glau­du­sia­me Gir­ni­kų kai­me gy­ve­nan­ti Mo­des­ta Luk­šie­nė Už­ven­čio apy­lin­kė­se pa­šauk­ta šei­mi­nin­kė. Šei­mi­nin­ka­vo nuo pat jau­nys­tės, kai at­si­kė­lė gy­ven­ti pas dė­dę – ko­lū­kio ag­ro­no­mą. Pas­kui sa­vo ge­bė­ji­mus to­bu­li­no Už­ven­čio val­gyk­lo­je ir res­to­ra­ne, šei­mi­nin­kau­da­vo ves­tu­vė­se ir ki­tuo­se po­bū­viuo­se.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pie­tūs dė­dei ag­ro­no­mui

Tel­šių ra­jo­ne, Viekš­ne­liuo­se, pas tė­vus gy­ve­nu­sią Mo­des­tą į tuo­me­ti­nį Už­ven­čio ra­jo­ną par­si­vi­lio­jo dė­dė. Jo žmo­na gy­ve­no Len­ki­jo­je. Vie­ni­šam ag­ro­no­mui tu­rė­jo kas nors vir­ti val­gį.

Šei­mi­nin­ka­vi­mas pas dė­dę tru­ko tik ke­le­tą me­tų, kol Mo­des­ta su­kū­rė šei­mą. Už­ven­ty­je su­ti­ko sa­vo vy­rą Liu­dą, dir­bu­sį ūky­je trak­to­ri­nin­ku.

Jo tė­vas dar­ba­vo­si na­cio­na­li­zuo­to­je Už­ven­čio dva­ro spi­ri­to va­ryk­lo­je. Spi­ri­tą su­pils­ty­da­vo į sta­ti­nes ir ark­liais vež­da­vo į Tryš­kių ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Ten iš sta­ti­nių per­pil­da­vo į cis­ter­nas ir ga­ben­da­vo į did­mies­čių krau­tu­ves.

Už­ven­ty­je bu­vo „Šat­ri­jos“ res­to­ra­nas

Iš­te­kė­ju­si jau­na mo­te­ris ne­mo­kė­jo ki­to dar­bo – tik šei­mi­nin­kau­ti. To­dėl nu­spren­dė baig­ti vi­rė­jos kur­sus. Įsi­dar­bi­no val­gyk­lo­je. Vė­liau – Už­ven­ty­je vei­ku­sia­me „Šat­ri­jos“ res­to­ra­ne.

„Bu­vo nor­ma­lus, gra­žus res­to­ra­nas na­me su gon­ko­mis, – pri­si­me­na po­nia Mo­des­ta. – Ka­dan­gi Už­ven­tis bu­vo ra­jo­no cent­ras, čia gy­ve­no la­bai daug žmo­nių. Bu­vo daug dar­bo­vie­čių: raj­ko­mas, koo­pe­ra­ty­vas, dar­že­lis, mo­kyk­la, li­go­ni­nė, ta­ry­bi­nis ūkis, siu­vi­mo ce­chas, vi­sos ra­jo­no cent­rui rei­ka­lin­gos įstai­gos. Val­gy­to­jų ne­trū­ko.“

Kas­dien, dirb­da­mos pa­mai­no­mis, dar­bo res­to­ra­ne tu­rė­jo ke­lios vi­rė­jos. O šven­čių die­noms sta­liu­kus lan­ky­to­jai už­si­sa­ky­da­vo iš anks­to, nes spon­ta­niš­kai su­mąs­tęs nuei­ti švęs­ti į res­to­ra­ną, ne­bū­tum pa­te­kęs.

Ypač po­pu­lia­ru bū­da­vo res­to­ra­ne švęs­ti Nau­juo­sius me­tus. Sta­liu­kus už­si­sa­ky­da­vo bū­re­lis gi­mi­nai­čių, kai­my­nai, jau­ni­mas.

Už šven­ti­nį va­ka­rą rei­kė­da­vo mo­kė­ti tik apie 15 rub­lių vie­nam žmo­gui. O ei­li­niai pie­tūs res­to­ra­ne kai­nuo­da­vo apie 70 ka­pei­kų – iki rub­lio.

Pa­tie­ka­lų pa­si­rin­ki­mas bū­da­vo ga­na įvai­rus. Kaip šal­tus už­kan­džius val­gy­to­jai ga­lė­da­vo rink­tis žu­vį dre­bu­čiuo­se, paukš­tie­ną, vy­nio­ti­nius, kaip karš­tus pa­tie­ka­lus – gu­lia­šą, šni­ce­lį, bifst­ro­ge­ną, keps­nius, įvai­riau­sių sriu­bų.

Mo­des­tos vy­ras Liu­das sa­ko taip pat ei­da­vo pie­tau­ti į res­to­ra­ną. Kas ten virs na­muo­se pie­tus, jei­gu ga­li­ma pa­val­gy­ti už ka­pei­kas.

Prieš sovietines spa­lio šven­tes ir Nau­juo­sius Me­tus į res­to­ra­no bu­fe­tą at­vež­da­vo man­da­ri­nų. Tuo­met, pa­sa­ko­ja Mo­des­ta, ne­ga­lė­da­vu­si at­si­gin­ti žmo­nių. Iš­si­ri­kiuo­da­vo il­giau­sios ei­lės. Vi­si no­rė­da­vo eg­zo­tiš­kų vai­sių šven­tėms.

Vi­rė­jų kur­suo­se M. Luk­šie­nė mo­kė­si ga­min­ti karš­tus pa­tie­ka­lus ir šal­tus už­kan­džius. O kon­di­te­ri­jos me­no sa­ko iš­mo­ku­si iš res­to­ra­no kon­di­te­rės Šu­ros. Ji iš­mo­kė kep­ti bisk­vi­tą, puoš­ti tor­tus, ga­min­ti įvai­riau­sius sal­du­my­nus. Ga­min­ti ska­nės­tus po­niai Mo­des­tai pa­ti­ko la­biau ne­gu rim­tus val­gius.

Per ves­tu­ves su­val­gy­da­vo vi­są kiau­lę

Nuo pat jau­nys­tės po­nia Mo­des­ta šei­mi­nin­kau­da­vo ir ves­tu­vė­se. Iš pra­džių bū­da­vo tik šei­mi­nin­kės pa­dė­jė­ja. Vė­liau pa­ti va­do­vau­da­vo vi­sai šei­mi­nin­kių ko­man­dai.

„Rei­kė­jo įsi­kur­ti, au­gin­ti vai­kus, at­ly­gi­ni­mai – ne­di­de­li, trūk­da­vo pi­ni­gų. O ma­no dar­bas bū­da­vo pa­mai­no­mis, per lais­vas die­nas ga­lė­da­vau šei­mi­nin­kau­ti ves­tu­vė­se, – me­na M. Luk­šie­nė. – Per vie­nas ves­tu­ves už­dirb­da­vau po 120 rub­lių, o mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mas siek­da­vo tik šim­tą.“

Val­gius ves­tu­vėms šei­mi­nin­kės anuo­met pra­dė­da­vo ruoš­ti prieš sa­vai­tę. Pir­ma­die­nį ir ant­ra­die­nį ga­min­da­vo sal­du­my­nus. Tre­čia­die­nį, ket­vir­ta­die­nį ir penk­ta­die­nį pa­lik­da­vo ga­min­ti mė­sos pa­tie­ka­lus.

Pap­ras­tai ves­tu­vėms pa­skers­da­vo maž­daug 200 ki­log­ra­mų svo­rio kiau­lę. Be­veik vi­są su­nau­do­da­vo ir dar pa­pil­do­mai pirk­da­vo lie­žu­vių ar ki­to­kių prie­dų, ku­rių rei­kė­da­vo, kad pa­ga­min­tų šal­tus už­kan­džius ir karš­tus pa­tie­ka­lus.

Šeš­ta­die­nį šei­mi­nin­kės pra­dė­da­vo su­ktis vir­tu­vė­je jau nuo ry­to. Kai ku­rie sve­čiai su­va­žiuo­da­vo anks­ti, kad iš­ly­dė­tų jau­nuo­sius į Met­ri­ka­ci­jos biu­rą. Prieš iš­vyks­tant jau­nie­siems sve­čius so­din­da­vo prie sta­lo. Vai­šin­da­vo pa­pras­tais pa­tie­ka­lais – krau­ji­niais ar­ba bul­vi­niais vė­da­rais, šal­tais už­kan­džiais.

Kai jau­nie­ji iš­vyk­da­vo, šei­mi­nin­kės ruoš­da­vo sta­lus jų su­tik­tu­vėms. Sve­čiai per­si­reng­da­vo jau­ni­kiu, jau­ną­ja, svo­čia, pirš­liu ir pul­ko da­ly­viais. Už­sės­da­vo sta­lus. Pra­mo­gų ir pa­juo­ka­vi­mų su­si­gal­vo­da­vo pa­tys, nes anuo­met ne­bū­da­vo ves­tu­vių ve­dė­jų. Juos at­sto­da­vo svo­čia ir pirš­lys. Anuo­met nie­kas ne­sam­dy­da­vo flo­ris­tų ir de­ko­ra­to­rių, kad pa­puoš­tų sta­lą. Puo­ta daž­niau­sia vyk­da­vo na­muo­se.

Šei­mi­nin­kės ant sta­lų pa­merk­da­vo sve­čių do­va­no­tas gė­les. Sta­lus nu­krau­da­vo šal­tais už­kan­džiais. Pa­tie­ka­lus puoš­da­vo iš svo­gū­no ar mor­kos iš­pjaus­ty­to­mis tul­pė­mis, ro­žė­mis.

Pa­čios šei­mi­nin­kės pa­ga­min­da­vo vy­nio­ti­nių, far­ši­ruo­da­vo ly­de­ką, kep­da­vo viš­tą. La­bai po­pu­lia­rus šal­tas už­kan­dis bū­da­vo lie­žu­vis. Da­ry­da­vo ko­pūs­tų, bu­ro­kė­lių sa­lo­tų, bal­tą miš­rai­nę.

Karš­tus pa­tie­ka­lus į sta­lą ne­šda­vo tuo­met, kai grįž­da­vo jau­nie­ji. Daž­niau­sia tai bū­da­vo mal­tos ar­ba muš­tos mė­sos keps­niai. Pap­ras­tai, pa­ga­min­da­vo po ke­lis karš­tus pa­tie­ka­lus, pa­dė­da­vo ant sta­lo di­de­liuo­se in­duo­se. Sve­čiai pa­si­rink­da­vo ku­rį nors vie­ną ar­ba vi­sų pa­ra­gau­da­vo.

Prieš vi­dur­nak­tį pa­tiek­da­vo fo­li­jo­je kep­tus mal­tus ku­ku­lius. Į lėkš­tę įpil­da­vo spi­ri­to ir jį pa­deg­da­vo. La­bai ma­din­gi bū­da­vo pa­tie­ka­lai su lieps­ne­le.

Šei­mi­nin­kės plūk­da­vo­si be­veik vi­są nak­tį. Rei­kė­da­vo plau­ti in­dus, pri­žiū­rė­ti, kad ant sta­lo nie­ko ne­trūk­tų. Kai ves­tu­vi­nin­kai su­mig­da­vo, rei­kė­da­vo su­tvar­ky­ti sta­lus, kad pa­ki­lę ry­tą vėl ras­tų šva­rias stal­tie­ses ir švie­žią mais­tą.

Karš­tą pa­tie­ka­lą šei­mi­nin­kės tu­rė­da­vo pa­ga­min­ti ir svo­čios pie­tums, ku­rie vyk­da­vo sek­ma­die­nį. Po­nia Mo­des­ta pri­si­me­na, jog daž­niau­sia šiai pro­gai kep­da­vo paukš­tie­ną su sly­vo­mis.

Po svo­čios pie­tų sve­čiai pra­dė­da­vo skirs­ty­tis. Tuo­met šei­mi­nin­kės tu­rė­da­vo su­tvar­ky­ti sta­lus, su­plau­ti in­dus. Dar­bo sa­vai­tė baig­da­vo­si vė­lų sek­ma­die­nio va­ka­rą.

„Per ve­se­les ei­da­ma pra­ra­dau ko­jas, – pa­sa­ko­ja po­nia Mo­des­ta. – Bet pa­pil­do­mas už­dar­bis pa­dė­jo pra­gy­ven­ti.“

Šei­ma išau­gi­no ke­tu­ris vai­kus: sū­nų Ta­dą ir tris duk­ras. Šei­mi­nin­kau­ti M. Luk­šie­nė iš­mo­kė ir sa­vo duk­ras. Anks­čiau ma­ma pa­dė­da­vo pa­ruoš­ti vai­šes per įvai­rius ren­gi­nius, da­bar ją pa­kei­tė Už­ven­ty­je gy­ve­nan­čios duk­ros Li­na ir Vio­le­ta. Jau­niau­sia Luk­šų duk­ra Vi­ta gy­ve­na Olan­di­jo­je.

Au­to­rės nuo­tr.

Mo­des­ta Luk­šie­nė anks­čiau ga­min­da­vo val­gį bū­riams už­ven­tiš­kių ir jų sve­čių. Da­bar gar­džiais pa­tie­ka­lais le­pi­na sa­vo vy­rą Liu­dą ir į sve­čius at­va­žiuo­jan­čius vai­kus bei anū­kus.

Mo­des­ta Luk­šie­nė mėgs­ta ir rank­dar­bius. Lo­va pa­puoš­ta pa­čios ner­ta lo­va­tie­se ir pa­gal­vė­lė­mis.

Nuo jau­nys­tės pa­mėg­ti ir siu­vi­nė­ji­mai.