Naujausios
Artimųjų kapus emigrantai palieka sunkiau nei Lietuvą
56-erių metų šiaulietė Nijolė (vardas pakeistas — red.pastaba) ruošiasi visam laikui emigruoti į Angliją, pas ten gyvenančius dukterį ir žentą. Prieš metus ji neteko darbo ir nesitiki Lietuvoje jo gauti. Būsimoji emigrantė jau pardavė butą ir rugsėjo pradžioje turi išsikraustyti. Kartu su ja išvažiuos ir 86-erių metų mama.
Tačiau Ginkūnų kapinėse lieka Nijolės vyro kapas, kurį penkerius metus ji lankė kiekvieną savaitgalį.
Laimutė ZIMKIENĖ
redakcija@skrastas.lt
Kapinės buvo susitikimų vieta
„Išvykimas toks skaudus, jog nepajėgiu net mąstyti, kaip atsisveikinsiu su jo amžinojo poilsio vieta, juolab kaip tvarkysiu vyro kapą čia nebūdama,“ — širdgėlos neslėpė Nijolė.
Blogo žodžio per dvidešimt metų nepasakiusiam vyrui moteris su vaikais atidavė viską geriausia, ką galima atiduoti iškeliavusiam Anapilin. Išrinko keturvietę kapavietę, už gautus vyro gyvybės draudimo pinigus pastatė didelį ir brangų paminklą, dideliame kapavietės plote sodino gražiausias gėles.
„Atvažiuodavau į kapines kiekvieną savaitgalį ne tik palieti gėlių, nuravėti piktžolių, bet ir pabūti mintyse su juo. Tai buvo mūsų susitikimų vieta,“–kalba Nijolė.
Moteris nežino, kieno priežiūroje paliks vyro kapą bent laikinai. Giminių Šiauliuose neturi, o apie tai, jog gali paprašyti pažįstamų ar pasamdyti kapą prižiūrintį žmogų, nepagalvojo.
„Gal užpilsime kapą skalda ar kuo,“ — nesulaikydama ašarų kalba Nijolė.
Rūpesčio ženklas — granito plokštė ant kapo
Ne vienerius metus Ispanijoje gyvenanti buvusi šiaulietė Skaistė džiaugiasi, kad Lietuvoje, kurioje palaidotas jos tėvas, yra daug giminaičių, tinkamai prižiūrinčių jo kapą.
„Nenorėčiau, kad ant tėvo kapo būtų užversta granito plokštė,“ — internetiniu ryšiu sakė “Šiaulių kraštui“ jauna moteris.
Kaip mirusiųjų artimųjų kapais rūpinasi emigrantai, kurie tokios laimės neturi? Ar granito plokštėmis uždengti, trinkelėmis iškloti, skaldele apibarstyti kapai — toli gyvenančių artimųjų rūpesčio ženklas?
Kapinių priežiūros viršininkė Genovaitė Mineikaitė sako, kad tokios statistikos neveda. „Mes neklausiame žmonių, vienaip ar kitaip tvarkančių savo artimųjų kapus, kas jie tokie: emigrantai ar ne,–kalba G. Mineikaitė. — Kodėl kapai pradėti dengti granito plokštėmis? Kiek po jomis ilsisi emigrantų artimų mirusiųjų? Norint į tai atsakyti, reikėtų specialių tyrimų, skaičiavimų, tačiau tai — ne mūsų funkcija, ne mūsų darbas.“
Aklinai uždengtų kapų daugėja
„Kapai akmeninėmis plokštėmis uždengiami tada, kai kapą prižiūrintys žmonės iš tiesų gyvena toli, arba baigiasi giminė ir nebėra kam kapu pasirūpinti, — sako “Šiaulių kraštui“ Ginkūnų kapinių prižiūrėtoja Virginija Kubilienė. — Gerai, jei suspėjama užguldyti akmenį, jei ne — toje vietoje bujoja pažastis siekianti žolė.“
Virginija vedžioja po kapines lyg po miestą, kuriame matyti amžių kontrastai. Nemažai kapaviečių — dar kaip darželiai: vienas už kitą gražesni, išradingesni. Štai kapai — su laiptais iš kelių pusių. Vieno aukšti, kito — dar aukštesni. Ir štai — aklinai granito plokšte uždengtas kapas, štai dar vienas — aklinai užklotas trinkelėmis. Kapinėse nebėra kvartalo, kur nebūtų aklinai uždengtų kapų, ir jų vis daugėja, sako V.Kubilienė.
Kartais mirusiųjų artimieji atsiveria ir svetimiems. „Mačiau vienus besitvarkančius žmones. Sako: išvažiuojam į Angliją. Ten bus sunku, čia — nebepakeliama. Pakeitė žemę, užpylė viską skalda, palikdami viduryje tik nedidelį žemės rombiuką. Žadėjo prieš lapkritį trumpam grįžti, džiaugėsi, kad tvarkymosi būsią nedaug.“
Būna ir taip, kad kapas jau užpiltas skalda, o emigrantai grįžę iš užsienio vėl kažką laidoja. Tuomet jie turi nuimti tai, kuo buvo savo artimuosius užkloję.
Trys paminkladirbiai — trys nuomonės
Ar emigracija pakoregavo paminkladirbių užsakymų pobūdį?
„Šiaulių krašto“ kalbinti meistrai turėjo labai skirtingas nuomones.
„Žmonės retai pasisako, kodėl nori uždengti plokšte artimojo kapavietę: ar todėl, kad išvažiuoja dirbti į užsienį, ar dėl to, kad su gyvais artimaisiais pykstasi dėl kapo priežiūros, —–sakė nenorėjęs prisistatyti ginkūniškis paminkladirbys. — Aš į širdį jiems ir nelendu.“
Pasak santūraus meistro, kapo uždengimui geriausiai tinka šlifuoto granito plokštės, antroje vietoje — trinkelės.
Granito plokštė dvivietei kapavietei jų firmoje kainuoja 3,5 tūkstančio litų, kvadratinis metras išklotų trinkelių — 130 litų. Kiekvienas klientas renkasi variantą pagal savo kišenę.
Valiumi prisistatęs šiaulietis paminkladirbys teigė, kad jų įmonėje gaminami ir paminklai, ir kapų uždangos, o emigracija, jo manymu, užsakymų pobūdžio nekoreguoja.
„Žmogus paprasčiausiai paskaičiuoja, kas jam patogiau. Jei numatoma ilgesnį laiką į kapą nieko nelaidoti, tuomet uždengi plokšte: nei žolė augs, nei piktžolės žels. Bus švaru, gražu ir mažiau priežiūros,“ — taip savo požiūrį dėstė Valius.
Šiaulietis paminkladirbys Antanas buvo tikras, jog tik emigracija privertė dengti kapus akmeninėmis plokštėmis. „Jei žinai, jog Lietuvoje nepragyvensi ir neturi giminaičių, galinčių tinkamai prižiūrėti kapus, vienintelė išeitis išlaikyti tvarkingą kapą — tai aklinai uždengti jį akmens plokšte.“
Pasak meistro, prieš kokį dešimtį metų vadinamųjų kapų dangų jie gamino visiškai nedaug. Žmones užsisakinėjo paminklus, antkapius, tvoreles, sodino gėles. „Žemė šiltesnė už akmenį,“ — sako paminkladirbys.
Kapus tvarko visas kaimas
Pakruojo rajono Stačiūnų kaimo kapinaitėse nuolat vyksta gyvenimas. Čia laidojami mirusieji iš aplinkinių kaimų, Šiaulių ir kitų miestų. Ne vienas pageidavo atgulti šiose mažose kaimo kapinėse kaip savo tėviškėje.
Kapinėse ilsisi ir užsienin emigravusių kaimų gyventojų artimieji.
Stačiūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Jolanta Gutauskienė „Šiaulių kraštui“ sako, jog kapinaitėmis rūpinasi kaimo bendruomenė. Yra etatinė kapų darbininkė Roma Navarauskienė. Atidirbti viešųjų darbų į kapines atsivežami bedarbiai iš Pakruojo darbo biržos. Neleidžiama apželti nė vienam kapui. Išrovus žoles, išpurenus žemę, ant apleistų kapų sodinami stačiūniškių užauginti serenčiai. Po kapinaites nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro zuja ir “neetatinė“ kapų prižiūrėtoja 80 metų Stačiūnų gyventoja Leonida Ambrazevičienė, žmonių prašymu tvarkanti dešimtis kapų.
„Karštą vasaros dieną ją gali pamatyti kapinėse nuo 5 valandos ryto,“- sako Jolanta Gutauskienė.
Aklinai akmens plokštėmis uždengtų kapų Stačiūnų kapinėse yra vos keli, ir tie patys — ankstesnių laikų. „Matyt, pasibaigė giminė, nebebuvo kam tvarkytis, — pastebi bendruomenės pirmininkė. — Kitais kapais yra kam pasirūpinti.“
Naujas verslas orientuotas į emigrantus
„Neturite laiko kapų priežiūrai? Negalite sutvarkyti artimųjų kapų? Nedelsdami kreipkitės. Nebe pirmus dirbanti profesionali komanda padės Jums išspręsti šią problemą.“ Tokio ir panašaus turinio reklaminiai skelbimai pradėjo rodytis prieš keletą metų, kai verslo rinkoje atsirado nauji dalyviai — kapų priežiūros paslaugas siūlančios bendrovės
Paslauga orientuota į emigrantus. Skelbimuose užsimenama, kad yra daug išvažiavusių lietuvių, kurie negali prižiūrėti artimųjų kapų, o norėtų juos matyti sutvarkytus. Negalintiems parvažiuoti į Lietuvą siūloma siųsti tvarkomo kapo fotonuotraukas.
Įprasta kapo priežiūra–ravėjimas, gėlių laistymas — bendrovių tarifais kainuoja nuo 30 iki 60 Lt per mėnesį. Kapo sutvarkymas, kai reikia paberti skaldelę, padėti kitus specialius paklotus, gali atsieiti nuo 500 iki 1000 Lt.
Jono TAMULIO nuotraukos
TENDENCIJA: Aklinai uždengtų kapų daugėja ir miestų, ir kaimų kapinėse. (Šaukėnų kapinės, Kelmės raj.).
TRINKELĖS: Daugiausia kapai dengiami trinkelėmis, kurios yra pigesnės nei granito plokštės. (Šaukėnų kapinės, Kelmės raj.)
GRANITAS: Kapai akmeninėmis plokštėmis uždengiami tada, kai kapą prižiūrintys žmonės gyvena toli. (Šaukėnų kapinės, Kelmės raj.)