Naujausios
Arklininkystė tapo ir pomėgiu, ir verslu
Jaunas Aukštelkės kaimo ūkininkas Mindaugas Eizintas prieš penkerius metus ėmėsi įgyvendinti savo svajonę — turėti Lietuvos sunkiųjų arklių kaimenę ir jaukią sodybą tarp gyvenvietės ir miško.
Antanas STAPONKUS
redakcija@skrastas.lt
Pomėgis virto rimtu užsiėmimu
„Nuo vaikystės mane žavi šie protingi sutvėrimai — energingi, stiprūs, tvirti, darbingi. Mano senelis visąlaik turėdavo du arklius, tėvas Edmundas, veterinaras, nusivesdavo mane į kolūkio arklių fermą, ganyklą“, — pasakoja dvidešimt devynerių metų Mindaugas.
Prieš penkerius metus jaunasis ūkininkas ryžosi įsigyti nuosavą gražių, neįnoringų Lietuvos sunkiųjų arklių kaimenę. Nors kolūkių laikais visoje šalyje jų būta keliasdešimties tūkstančių, privatizuojant ūkių turtą, mažai kam rūpėjo išsaugoti šių arklių dokumentus. Todėl, sako Mindaugas, arklių su kilmės dokumentais teko ieškoti kone po visą Lietuvą. Surado, parsivežė iš Skaudvilės, Šaukėnų, iš Vilniaus, Joniškio rajonų, iš kitur, laikė juos nuomojamame tvarte.
Po metų Mindaugas jau turėjo dešimt sertifikuotų veislinių senojo genotipo subrendusių arklių. Pagal Kaimo plėtros priemonės „Agrarinė aplinkosauga“ retų veislių gyvulių ir paukščių programą yra įsipareigojęs išsaugoti ne mažesnį retųjų veislių arklių skaičių šešerius metus.
Dabartiniu metu ūkininko fermoje stovi 26 arkliai. Įskaitant septynis šiemet atvestus kumeliukus, keletą iš svetur pirktų šiųmetinės vados arkliukų, kuriems dokumentai bus išduodami nuo dvejų metų.
Ėmęsis arklininkystės, ūkininkas įstojo į Lietuvos sunkiųjų arklių augintojų asociaciją. Pasak jo, tuo metu asociacijos nariai kartu teturėjo apie keturis šimtus šios baigusios išnykti veislės arklių. Dabar tokių arklių esą per tūkstantis.
Pomėgio ir verslo kokteilis
Pagal minėtąją programą ūkininkui už dešimtį įsipareigotų išsaugoti arklių priklauso po 615 litų už kiekvieną per metus. „Europos retųjų veislių gyvulių augintojai reikalauja, kad ši išmoka būtų padidinta nuo 180 iki 400 eurų. Tada bent pašarai arkliams atsipirktų. Nelabai tikiu, jog taip bus“, — svarstė Mindaugas Eizintas.
Su ūkininku skaičiuojame likutines pajamas iš jo įsipareigotų išlaikyti arklių. Kaip beskaičiuosi, ūkininkui tesugrįžta apie 70 procentų išlaidų. Paties ūkininko darbas skaičiavimo skiltyje — hobis.
„Eržiliukų veislei neparduosi daug — tik vieną kitą. Jų kaimenėje nereikia daug, dažnai pakanka vieno. Savo veislinio eržilo, vengdamas giminingo kryžminimosi, negaliu leisti prie jaunų kumelaičių. Todėl arklių augintojams įprasta kuriam laikui išsinuomoti svetimą eržilą“, — dėsto arklininkystės bandos didinimo subtilybes M. Eizintas.
Pasak jo, dalis arklininkystės verslo prilygsta mėsinei galvijininkystei. Veislinis arklys tinka parduoti veislei nuo trejų metų amžiaus. Už tokį galima gauti 5— 7 tūkstančius litų. „Neparduodi veislei, parduodi mėsai, po 4— 5 litus už kilogramą“, — sako ūkininkas.
Lietuvos sunkieji arkliai įprastai sveria 650— 700 kilogramų, yra sunkesni už kitus pas mus laikomus arklius. Ūkininkas kasmet stengiasi nusipirkti keletą kumeliukų auginti mėsai. Pardavus vieną subrendusį augintinį, galima nusipirkti tris — keturis kumeliukus. Kartu su savais eržiliukais jie vasarą ganosi aptvaruose, žiemą nedaug suėda šieno, kitą vasarą — vėl ganykloje, o kitą rudenį — parduodami.
Mindaugas sako, jog pirmasis kriterijus pirkti arklį ar ne — arklio charakteris. „Jei neramus, agresyvus — nebėra ko derėtis. Apskritai, derėtis ir nusipirkti arklį iš žemės ūkio bendrovės — kur kas paprasčiau, nei iš ūkininko. Mat, pastarieji būna labai prisirišę prie savo augintinio.“
Pasėliai — tik pašarams
Ūkininkas turi 60 hektarų žemės. Didelė jos dalis — ganyklos ir pievos. Nemažą plotą apsėja avižomis, kurios nuo seno laikomos tinkamiausiu papildomu pašaru arkliams.
M. Eizinto žemė yra durpingose vietose, kuriose vėlyvųjų pavasario šalnų metu avižos iššąla. Rizikai išvengti, taip pat sėjomainai ūkininkas pasisėja miežių. O tam, kad panaudotų per žiemą arklidėje susikaupusias organines trąšas, apie hektarą žemės apsodina bulvėmis.
„Viską dirbame savo jėgomis — ir arklidėje, ir laukuose. Kartu su tėvu, kai jis atitrūksta nuo savojo darbo“, — pasakojo jaunasis arklių augintojas.
Mindaugas smulkiai pasakojo, kaip moko, treniruoja arklius, kad jie būtų paklusnūs, ramūs, leistųsi pakinkomi į ratus, įprastų ilgesnį laiką dirbti, kaip prižiūrimos jo kumelės prieš atsivedant prieauglį, daugybę kitų profesinių dalykų.
Svajonėse — jauki nuosava sodyba
Praėjusį pavasarį baigęs vakarines mechanikos inžinerijos studijas Šiaulių universitete, M. Eizintas rimtai ėmėsi savojo ūkio sodybos statybos darbų. Pats parengė ūkinio pastato projektą, pats su pagalbininkais praėjusią vasarą statė. Baigė statyti šiemet. „Niekada nebuvau mūrijęs ar ką kitą statybose dirbęs, bet pavyko“, — džiaugėsi, įvertindamas savo statinį pora šimtų tūkstančių litų.
Dvylikos metrų pločio, net 40-ies metrų ilgio statiniui reikalingo ilgio gegnių, skersinių sijų niekas negamina. Ūkininkas ilgais vakarais skaičiavo gegnių, sijų sudūrimų, sutvirtinimų, atatampų, parėmimų vietas, dienomis ieškojo pigesnės naudotos, tačiau dar tvirtos medienos, pats ją apdirbo, surentė stogo karkasą. Žvelgiant iš arklidės vidaus, jos stogo konstrukcija išties verta bent statybos magistro diplominio darbo.
Ūkinis pastatas suręstas su perspektyva. Jame tilptų triskart daugiau arklių, negu dabar yra. Šalia naujojo statinio jau yra ir vandens baseinas arkliams girdyti.
Ūkio sodybos vietoje jau išbetonuoti pamatai būsimam gyvenamajam namui. M. Eizinto vaizduotėje — jauki, rami sodyba su raudonų plytų kolonomis, žolynų žaluma, medžių pavėsiu.
VERTYBĖ: Jauno ūkininko globojamus senojo genotipo arklius kasmet po du kartus įvertina šalies Valstybinės veislininkystės tarnybos specialistai.
SUNKUSIS: Lietuvos sunkiųjų arklių veislės eržilas buvo Mindaugo Eizinto arklininkystės ūkio pradžia.
KAINA: Savo rankomis pasistatęs erdvią arklidę, Mindaugas Eizintas žino išlieto prakaito kainą.
IŠMONĖ: Šitaip išmoningai sukonstruotos ir dailiai suręstos didžiulio statinio stogo konstrukcijos galėtų pavydėti net statybinė bendrovė.
VIZIJA: Aplinkui jau išlietų gyvenamojo namo pamatų Mindaugas Eizintas įsivaizduoja gražų ir jaukų gamtos kampelį.
Autoriaus nuotr.