Naujausios
Architektūra ir muzika eina greta
Būtent taip būtų galima apibūdinti šiemet 55-metį švęsiančio vilniečio architekto, po ilgos pertraukos atgijusios roko grupės „Antis“ įkūrėjo ir vokalisto Algirdo Kaušpėdo gyvenimą. Su praeitą savaitę Šiauliuose koncertavusios grupės lyderiu kalbėjomės apie šias dvi didžiausias jo aistras: kasdieniu darbu virtusią architektūrą ir smagiu hobiu tapusią muziką.
Marina OSTAPENKO
marina@skrastas.lt
Įkvėpė tėvo pavyzdys
— Kas vis dėlto buvo anksčiau: Algirdas Kaušpėdas — architektas ar Algirdas Kaušpėdas — muzikantas?
— Augau architekto šeimoje. Nors mano tėvo karjera susiklostė taip, kad jis neilgai dirbo praktinį architekto darbą, tapo statybų vadybininku, tačiau jo platus akiratis ir išlavintas intelektas mane visuomet žavėjo. Troškau tapti tokiu kaip jis — žmogumi, kuris domisi viskuo. Juk būtent toks ir turi būti tikras architektas, jo žinių ratas labai platus: žmonių, pastatų, gamtos gyvenimas.
Tačiau meluočiau, neigdamas, kad anksčiau nei architektūra mano gyvenime atsirado muzika. Dar buvau vaikas, kai pasirodė pirmosios „bitl'ų“ plokštelės, visi berniukai, ir aš tarp jų, grojo gitaromis. Tai buvo visuotinis reiškinys. Gerokai vėliau, man įstojus į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, į mano gyvenimą atėjo tikroji architektūra. Beje, studijavau labai rimtai, studijų metais tikrai nemuzikavau.
— Taigi, mokydamasis mokykloje apie architektūrą nepasvajodavote?
— Baigdamas mokyklą turėjau dvi alternatyvas: svarsčiau galimybę studijuoti Dailės institute, nes mane labai domino vitražai, monumentalios formos, ir tuo pačiu viliojo architektūra.
— Kas nusvėrė svarstykles į architektūros pusę?
— Vis dėlto nugalėjo tėvo pavyzdys.
— Kokia buvo tėvo reakcija į tokį Jūsų sprendimą, nebandė perkalbėti?
— Atvirkščiai, tėvas labai džiaugėsi, norėjo, kad sekčiau jo pėdomis.
Nuo pirties iki miesto mieste
— Algirdai, ar atsimenate pirmą savo projektą?
— Tai buvo kažkokios pirtelės projektas. Tuomet dirbau Kauno statybos projektavimo institute, tais laikais buvo projektuojamos tokios tarnybinės pirtys, man, jaunam architektui, patikėjo būtent tokį projektą. Tiesa, jam realizuoti nebuvo gauta pinigų, tad jis taip ir liko popieriuje.
Vėliau daug dirbau ligoninėse, suprojektavau penkias dideles ligonines. Juokais save net vadinu „daktaru“, nes projektuojant šiuos pastatus, reikėjo įsigilinti į ligoninių technologiją, daugelį kitų labai specifinių dalykų, juk ligoninė — sudėtingas mechanizmas.
— Jūsų praktikoje pasitaikė vienas itin įsimintinas projektas?
— Dabar dirbu prie tokio projekto. Pirmą kartą šių dienų Lietuvoje mūsų bendrovė „Jungtinės pajėgos“ kartu su Vokietijos architektais kūrė visavertį šiuolaikinį miesto kvartalą su visa jam būdinga struktūra — pastatais, gatvėmis, kiemais, aikštėmis, skverais, netgi tvenkiniais ir kanalais. Šis “Soho Vilnius“ kvartalas bus tarsi miestas mieste. Projektą kūrėme, sekdami naujausias architektūros tendencijas, juk Vilnius nenori atsilikti nuo Niujorko ir Londono, todėl irgi turės savąjį Soho rajoną. Šiemet turėtų prasidėti jo statyba. Labai įdomus projektas.
— Kas vis dėlto Jums yra įdomiau — visuomeninių pastatų ar individualių namų projektai?
— Man individualiųjų namų tema yra labai artima, nes pats dalyvauju, leidžiant individualiųjų namų katalogus, esu ne vieno tokio projekto autorius, skatinu juos kurti kitus kolegas. Iš pirmo žvilgsnio tie projektai gali pasirodyti labai nesudėtingi, tačiau tai yra be galo įdomi sritis. Juk namas daug pasako apie jame gyvenančius žmonės, todėl tai — neišsenkanti kūrybos tema.
— Taigi kokie tie šiuolaikiniai klientai, kokie jų poreikiai, lūkesčiai? Kokių namų nori lietuvaičiai?
— Klientai yra labai skirtingi. Mes daugiau dirbame su kartotiniais projektais, neišsiskiriančiais individualiomis ypatybėmis, turinčiais universalių bruožų, todėl neretai aš su klientais tiesiogiai net nebendrauju. Žinoma, retkarčiais vieną-kitą projektą padarau draugams, pažįstamiems, žmonėms, kuriems pavyksta mane prikalbinti padaryti tokį projektą. Šiuo atveju stengiuosi įsigilinti į konkrečios šeimos gyvenimo stilių. Paprastai žmonių, kurie nori išskirtinių namų, ir biografija būna išskirtinė, susiformavęs gyvenimo stilius, todėl jie dažniausiai tiksliai žino, ko jiems reikia. Tai palengvina architekto darbą.
Apskritai pirmiausia savo klientams siūlau sudaryti programą, tai yra išsiaiškinti būsto tikslus, jų pačių lūkesčius, tik vėliau pradedame kalbėti apie formas, kuriomis gali būti realizuotas numatytas turinys.
Darbui namuose — ne vieta
— Kaip gimsta naujų projektų idėjos?
— Tikrai ne sapnuose (juokiasi — aut. pastaba). Tuo ir skiriasi profesionalus darbas nuo neprofesionalaus: profesionalas ateina į darbą, susikaupia, nusiteikia jam ir dirba. Architekto darbe nėra dalykų, kurie turėtų „nusileisti iš dangaus“. Juk projektas yra iš anksto apspręstas — sklypo, kuriame bus statomas, žmonių, kurių gyvens tame name, įvairiomis kitomis galimybėmis. Architekto uždavinys — klausytis ir išgirsti, ko iš jo nori klientas.
— Negi iš tiesų pavyksta grįžus namo visiškai „atsijungti“ nuo minčių apie darbą?
— Taip. O kaip kitaip? Būtina valdyti save. Ir tai taikau ne vien darbui. Gaunu labai daug įvairaus turinio elektroninių laiškų iš nepatenkintų gerbėjų. Tam tikra kritika — kaip vaistai, reikalinga, tačiau daugumoje tokių laiškų tėra išliejamas pyktis, tulžis, demonstruojami savo kompleksai. Tokie laiškai galėtų sugadinti nuotaiką, tačiau reikia mokėti nuo viso to atsiriboti. Taip pat namuose atsiriboju nuo darbo.
— Jūsų žmona Vilija — taip pat architektė, ar tai nekliudo tam atsiribojimui?
— Būna įvairių situacijų. Kartais klientai sugalvoja pakeisti užduotį, tuomet reikia perdaryti projektą, tokioje kritinėje situacijoje diskusijos persikelia ir į namus. Juk uždarę ofiso duris su Vilija nepereiname į kitą išmatavimą, tačiau namie stengiamės gyventi namų gyvenimą, o darbe dirbti.
— Visuomet smalsu sutuoktinių, dirbančių tą patį darbą ir dar kartu, pasiteirauti: tai privalumas ar trūkumas?
— Mano atveju — tikrai privalumas. Man patinka kartu dirbti, patinka, kai artimas žmogus yra kompetetingas mano darbuose. Tai yra dvigubai smagiau.
Ir pagaliau — apie laisvalaikį
— Muziką apibūdinate kaip hobį. Tačiau neseniai išleidote naują „Anties“ albumą, vyksta grupės koncertai. Ar tai neišstumia architektūros į antrą planą?
— Iš tiesų buvo tam tikras laikotarpis, kai albumo įrašai pareikalavo papildomo dėmesio ir, žinoma, nemažai laiko. Tačiau architektūros muzika tikrai neišstums. Kaip muzikantai, išsakėme savo mintis, poziciją, kartotis nesinori, o kažko konceptualiai naujo dar nesugalvojome. Tad dabar, matyt, bus pertrauka, kol vėl turėsime ką pasakyti klausytojams.
— Tačiau muzika, turbūt, nėra vienintelis Jūsų laisvalaikis?
— Nėra. Neseniai su žmona Vilija nusipirkome dalį miško prie namų (prie Vilniaus, Europos parke esančiame Girijos kaime — aut. pastaba), mums labai patinka jį tvarkyti, gražinti. Smagu nueiti tiesiog pasivaikščioti į tą mišką, pagrybauti. Man šis miškas — didžiausias gamtos stebuklas, būdamas toli jo ilgiuosi, kaip kai kurie žmonės ilgisi jūros.
— Nemažai laisvalaikio leidžiate namuose, koks jis, architekto būstas?
— Ekologiškas. Jame daug šviesos, saulės, kartais jai stipriau pašildžius net iš namų eiti nesinori.
Tai medinis namas, kuriame naudojamos naujausios technologijos — geoterminė energija, saulės energija. Svajoju kada nors pastatyti pasyvųjį namą, tai yra tokį, kuris neeikvoja jokios šalutinės energijos.
IŠNAŠA: „Tuo ir skiriasi profesionalus darbas nuo neprofesionalaus: profesionalas ateina į darbą, susikaupia, nusiteikia jam ir dirba. Architekto darbe nėra dalykų, kurie turėtų “nusileisti iš dangaus“.
DOSJĖ
VADOVAS: Algirdas Kaušpėdas — UAB „Jungtinės pajėgos“ — vienos iš didesnių projektavimo paslaugų privataus kapitalo įmonių Lietuvoje direktorius.
DARBO PRINCIPAI: Pagrindinis principas — laikytis konteksto: kraštovaizdžio, architektūros, žmonių, kuriems skirtas būstas. Architektas turi jautriai, skoningai ir stilingai pažvelgti į visus minėtus dalykus. Antras principas — jokių kvailysčių, kurių vienintelis tikslas — atkreipti dėmesį, išsiskirti. Nesu architektas, kuris nori pasakyti: „Žiūrėkite, čia aš projektavau“.
ŠEIMA: Žmona Vilija. Iš pirmos santuokos su architekte Audra Kaušpėdiene — dvi pilnametės dukterys Monika ir Algė.
NAMAI: A. Kaušpėdas namuose stengiasi atsiriboti nuo darbo.
AMŽIUS: Šiemet 55-metį švęsiantis architektas Algirdas Kaušpėdas sako, kad savo profesijoje jaučiasi žymiai brandesnis nei prieš 30 metų.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
ANŪKĖ: Su anūkėle Urte savo namuose Girijos kaime, Vilniaus rajone.
ATOSTOGOS: Su žmona Vilija architektas neseniai poilsiavo Ispanijoje.
Algirdo Kaušpėdo albumo nuotr.
MUZIEJUS: Lietuvos geležinkelių ekspozicijos muziejaus projektas Kaune.
INTERJERAS: UAB „Kopa“ gamybinio pastato Kaune interjero detalė.
kopa nuotr.
RESTORANAS: Meksikietiškas restoranas „Vidudienis“ Vilniuje.
SURGUTAS: Administracinio „Sibneft“ pastato Surgute interjeras.
TRAKAI: Restorano „Apvalaus Stalo klubas“ Trakuose aplinka.
trakai nuotr.
UAB „Jungtinės pajėgos“ projektų ir interjerų nuotr.