Naujausios
Architekto lemtis – statyti paminklus rezistentams
Architektas Algis Vyšniūnas, VGTU Urbanistikos katedros vedėjas, Šiaulių simboliu tapusios Saulės laikrodžio aikštės bendraautorius, jau aštuoniolika metų per atostogas važiuoja į lietuvių tremties vietas. „O kaip kitaip? Juk tie žmonės neįvertinti. Žinau, aš nepadarysiu, niekas nepadarys“, — sako architektas, tremtiniams ir politiniams kaliniams statantis paminklus.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Karma
Karaganda, Balchašas, Džezkazganas, Magadanas, Jakutija, Tadžikija, Kirgizija... Tokiais keliais jau aštuoniolika metų tęsiasi Algio Vyšniūno atostogų maršrutai. „Čia mano karma, ir kitaip nebus. Nes visi elgiasi, lyg nieko nebuvę, o man tas nepatinka, reikia kažkaip užfiksuoti tuos dalykus“, — sako architektas.
Pirma ekspedicija į Algio Vyšniūno tėvų tremties ir kalinimo vietas buvo surengta 1990 metais. Ekspedicijoje dalyvavo apie 60 žmonių: politiniai kaliniai ir jų vaikai. „Mane sukrėtė tie dalykai, kai mama, stovėdama buvusio lagerio zonoje sako: čia palaidotas tas, čia — tas, čia Onutė, čia Petrutė — pati laidojau drauges“, — pasakoja architektas. Vėliau jis pasirūpino, kad tie mamos draugių benykstantys kauburėliai būtų pagerbti. Dabar ten stovi didžiulis akmeninis monumentas su baltu marmuriniu kryžiumi.
Tais metais ekspedicijos dalyviai Džezkazgane (kur 1954 metais įvyko A. Solženycino romane Archipelag GULAG„ aprašytas Kingiro sukilimas) už butelį degtinės nusipirko geležies ir suvirino 12 metrų aukščio metalinį kryžių. Vėliau, 2004-taisiais, minint sukilimo penkiasdešimtmetį, vietoj jo pastatė naują su didžiule betonine siena.
Paminklo atidarymas buvo toks iškilmingas, kad visas Kazachstanas ūžė, reportažus apie paminklo atidarymą rodė visi Kazachstano TV kanalai, rašė laikraščiai, tuo tarpu Lietuvoje buvo tylu, pasakoja A. Vyšniūnas.
Architektas vienas buvo nuskridęs į Jakutiją statyti paminklo tremtiniams, bet ten, anot A. Vyšniūno, „Putinas nerekomendavo vietinei valdžiai statyti lietuviškų paminklų“. Dabar tas paminklas— tremtinys stovi Lukiškių aikštėje Vilniuje. Paminklo skulptorius Jonas Jagėla.
Žemgalos„ draugijos iniciatyva pagal Algio Vyšniūno ir J.Jagėlos projektą pastatytas medinis kryžius Rozalime, kur areštavo jo tėvą, taip pat paminklas paskutiniam Lietuvos partizanui Kraujaliui.
2007 m. Algis Vyšniūnas nuskrido į Tadžikiją, kur Vachšos slėnyje prie pat Afganistano sienos numatė pastatyti paminklą lietuvių tremtiniams, žuvusiems Vidurinės Azijos smėlynuose.
Pradžia
Algis Vyšniūnas gimė tremtyje — Karagandoje. Abu jo tėvai — politiniai kaliniai — sėdėjo viename Balchašo lageryje, nors susipažino tik Karagandoje, Kazacstane. Ten suvažiavo daug lietuvių, kuriems po reabilitacijos nebuvo leista grįžti į Lietuvą.
Karagandoje greta lietuvių gyveno daug čečėnų, jau vėliau, kaip prasidėjo Rusijos karas su Čečėnija, Algio mama papasakojo, kad čečėnų prezidentas A.Maschadovas buvo jų kaimynas, taigi Algis su juo žaidė vienam kieme.
Iš Karagandos šeima grįžo į Lietuvą, tėvas gavo darbą Klaipėdoje, nes ten vyko „vsesojuznaja stroika“.
A. Vyšniūno tėvas, Karagandoje baigęs Kalnų statybos technikumą, tapo statybininku-konstruktoriumi, pagal specialybę dirbo ir Klaipėdoje.
A. Vyšniūnas pasakoja, kad architektūra buvo šalia nuo vaikystės, jam patiko, ką dirba tėvas. Todėl, baigęs Klaipėdos Vaikų dailės mokyklos pirmąją laidą ir per apsirikimą gavęs rekomendaciją iš komjaunimo (nors komjaunuoliu nebuvo) įstojo į VISI studijuoti architektūros.
Simbolis
Baigęs institutą, atvyko į Šiaulius. Kaip tik už mėnesio Šiaulių savivaldybė paskelbė konkursą idėjai, įprasminančiai artėjantį 750-metų Šiaulių jubiliejų.
Algis Vyšniūnas kartu su architektais Algimantu Černiausku ir Remigijumi Jurėla pasiūlė Saulės laikrodžio aikštės su Šaulio kolona idėją ir laimėjo konkursą. Po to buvo pakviestas skulptorius Stanislovas Kuzma, sukūręs Šaulį.
„Idėja buvo diskusijų rezultatas, o kad Šaulys tapo Šiaulių simboliu — tai yra sėkmė, specialiai to nepadarysi, — architektas svarsto, kodėl šauliukui nusišypsojo sėkmė, — Buvo pataikyta į socialinį kontekstą. Iš pradžių kilo mintis daryti amfiteatrą, nes amfiteatras — tai Graikija, o Graikija buvo demokratija. Primenu, kad idėja kilo 1981 metais, kai dar L. Brežnevas (TSKP generalinis sekretorius — red.past) buvo gyvas. Tai buvo tarsi protesto forma. Perskaitėme L. Ivinskio metraščius, paskui nusėdo tie dalykai. Iš pradžių aikštė, stulpas, kuris meta šešėlį, stulpą reikėjo užbaigt — pirma mintis buvo sukurti čiurlionišką, į viršų šaunantį, šaulį. Bet S.Kuzma paaiškino, kad Šaulys yra Saulės vaikas, jis negali šauti į motiną, tai jis padarė šaulį, šaunantį horizontaliai, beveik sportininką“.
Architektas tvirtina: kokybė tiems laikams buvo maksimali. Vieta pasiteisino. Miesto centras, prie ežero, vieša erdvė (iki to laiko ten buvo mašinų estakada ir bala). Aikštėje esančią koplytėlę architektai sukūrė kaip kapinių citatą, ten įrengė šaltinį (turėjo būti ugnis, bet nebuvo techninių sąlygų ją įvesti), o Saulės mūšio dieną — rugsėjo 23-iąją — kolonos ilgis ir šešėlis sustoja tiksliai prie pirmosios koplytėlės pakopos. Viskas buvo suskaičiuota astronomiškai.
Urbanistika
Pačiu rimčiausiu savo darbu Šiauliuose A. Vyšniūnas laiko miesto centro detalųjį projektą, kuris galioja iki šiol. „Ir kai man sako, kad aš nežinau Šiaulių — kur kiekvieną namą makete buvau padaręs...“, — pykteli A. Vyšniūnas, ir dabar sukūręs miesto centrinės dalies bendrojo plano koncepciją.
Anot A. Vyšniūno, autorius urbanistinių projektų realizacijos paprastai nebemato („Kai pasodini gilę, sunku tikėti, kad ilsėsiesi to ąžuolo pavėsyje“, — juokiasi), tačiau vistiek jam skauda širdį dėl nemokšiško apsiėjimo su miestu.
Architekto manymu, didžiausia klaida buvo padaryta, kai miesto taryba likvidavo „Šiaulių planą“ — dabar turime to pasekmes.
„Miestus planuoti turi profesionalai, o ne politikai, dabar miestas yra ne struktūra, o procedūra. Yra tik juridiniai žingsniai. Bet čia visos Lietuvos, ne tik Šiaulių, problema“, — konstatuoja architektas.
Jis prognozuoja: jei savivaldybė pradės kilnoti ir tampyti senamiesčio ribas, tai bus galima identifikuoti valdžios sugedimo laipsnį.
Autoritetas
A. Vyšniūnas įsitikinęs — problema, kad Šiauliai nesijaučia istoriniu miestu. Esą tokio dydžio ir rango miestas, su tokia istorija, turi būti ir modernus, ir istoriškas. Ir tam yra visi duomenys. „Bet juk negali vienas ar du neatsakingi veikėjai išderinti visos sistemos. Investuotojai dažnai labai primityvūs, gobšūs, jie — kaip vaikai, nori to žaislo čia, ir viskas“, — kalba architektas.
Algis Vyšniūnas primena: Šiaulių sėkmė yra architektas Albertas Ratnikas. Tai jo suprojektuota visa Vilniaus gatvė, knygynas, namas su arkomis, „Baltijos“ restoranas, paštas, buvęs Partijos komitetas, dabar nugriauta autobusų stotis — modernistinės architektūros pavyzdys. “Aš nežinau, kokio dydžio paminklą jam reikėtų pastatyt — Vilniaus gatvė turėtų būti Ratniko gatve pavadinta“, — sako A. Vyšniūnas.
Fiksatorius
„Architekto veiksmai neturi būti mechaniniai, jis turi suvokti kultūrologinį tekstą, kitaip tai bus paslauga, ne kūryba. Todėl architektas turi būti išsilavinęs žmogus“, — vardija geram architektui, jo manymu, būdingus bruožus A. Vyšniūnas.
Bet svarbiausia — kaip architektas suvokia savo atsakomybę. „Šiauliuose seniai galėjau persigalvoti ir atsižadėti centro ribų, senamiesčio ribų. Bet blogiausia, kad tu stengiesi, o sprendimus priima tie, kuriems tai nerūpi, — dalijasi nuoskaudomis architektas, — Po mūsų juk čia irgi bus miestas, ir Lietuva, reikia juk tai suvokt“.
Paklaustas apie gyvenimo vertybes, architektas sako, kad jos fundamentalios. O kiek patylėjęs, vėl prabyla jam rūpima tema: „Vis galvoju, ar yra mūsų visuomenėje kas nors užsifiksuojama? Ar yra fiksatorius? Nes visi pradeda kaip nuo nulio. Ypač rezistenciniai dalykai — lyg nieko nebuvę. Lukiškių aikštės konkursas parodė, kokia nebrandi yra mūsų visuomenė. Kiekvienoje šalyje paminkas už laisvę yra savaime suprantamas dalykas. Pas mus — nė velnio, tai — diskusijų objektas: “o ar verta?“, “aš turiu kitą požiūrį“.
Dosjė
Gimė 1957 m. gruodžio 21 d. Karagandoje (Kazachstanas).
1981 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Architektūros fakultetą.
1981-1986 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriuje,
1986-1994 m. Komunalinio ūkio projektavimo institute Vilniuje.
Nuo 1994 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto asistentas, Urbanistikos katedros docentas (2000), Urbanistikos katedros vedėjas (2002), Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėjas, profesorius (2006).
Parengti statinių projektai Šiauliuose: Ligoninių kvartalas ir Gimdymo namai Architektų g., Gytarių gyvenamasis rajonas, Tiesos kino teatras, Saulės laikrodžio aikštė (su A.Černiausku, R.Jurėla), Šiaulių miesto centrinė aikštė ir prieigos (su A.Černiausku, V.Rudoku) ir kt.
Projektavo pastatus Vilniuje, Birštone, Telšiuose, Utenoje, Dušanbėje, Romoje ir kt.
Parašė monografiją Vilniaus miesto vizualinės apsaugos ir plėtros principai (su Z.Daunora, S.Kirvaitiene, 2004), mokomąją knygą Miesto gyvenamųjų struktūrų rekonstrukcija (2000,2004).
Lietuvos architektų sąjungos narys.
Už Saulės laikrodžio aikštę Šiauliuose apdovanotas SSRS Architektų sąjungos diplomu ir medaliu bei SSRS Menų Akademijos aukso medaliu (1988).
Šeima: žmona Rūta (dirba surdopedagoge), duktė Aušrinė (politologijos III kurso studentė, dabar studijuoja Zalcburge), sūnus Simonas (15 metų).
Skaitė paskaitas Romos universitete La Sapienza (Italija, 2004 m.), Lisabonos universitete Moderna (Portugalija, 2006 m.), Alcala universitetas (Madridas, Ispanija, 2008).
ZONA: „Klaipėdos savivaldybė kasmet išleidžia geriausių projektų katalogą — jį rengia Klaipėdos architektų sąjunga, pasitelkdama studentų diplominius darbus. Jurbarkas tą patį daro, net Europinių pinigų studentų darbams realizuoti pritraukia, o Šiauliai — mirtina zona. Kodėl Šiauliams to nereikia?“, — svarsto A. Vyšniūnas.
Jono TAMULIO nuotr.
BALCHAŠAS: Paminklo Balchašo lagerio zonoje atidarymas.
MADRIDAS: A. Vyšniūnas šių metų gegužę skaitė paskaitas Madrido Alcala universitete.
DŽEZKAZGANAS: Rekonstruotas paminklas Džezkazgane 2004 metais. Pasak A. Vyšniūno, paminklo atidarymas buvo toks iškilmingas, kad visas Kazachstanas ūžė, reportažus apie paminklo atidarymą rodė visi Kazachstano TV kanalai, rašė laikraščiai, tuo tarpu Lietuvoje buvo tylu.
PRADŽIA: Pirmoji ekspedicija į Balchašo lagerį buvo surengta 1990-taisiais metais. Nuo to Algis Vyšniūnas beveik kiekvieną vasarą išsiruošia į Lietuvių tremties vietas.
A. Vyšniūno asmeninio archyvo nuotr.