Naujausios
Portretas 4 kampuose
Architektas nepalieka vietos ego
„Man neįdomu kurti tuščioje vietoje, visą džiazą atrandu, kai yra komplikuota situacija. Tada aš visas tarsi panyru ir jaučiuosi, kaip žuvis vandenyje“, — sako šiaulietis architektas Algimantas Černiauskas, kūrybinį alkį malšinantis svetimų miestų ir šalių konkursuose. Šiauliuose architektūrinio judesio trūksta.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Nuo baleto iki architektūros
Algimanto Černiauskas mokykloje šoko, dainavo berniukų chore, grojo gitara, lankė Vaikų dailės mokyklą ir netgi vaikiškai svajojo apie baleto studijas Čiurlionio meno mokykloje.
Todėl niekas nenustebo, kai, baigęs Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, Algimantas pasirinko architektūros studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute (Vilniuje šios specialybės dar nebuvo). „Tuo metu, ypač Kaune, tai buvo prestižo reikalas“, — sako architektas. Kartu su Algimantu vien iš jo mokyklos tais metais į architektūrą stojo ar ne 14 žmonių.
Algimantas Černiauskas, rausdamasis po atmintį, prisimena dailės mokytoją Senkutę, kurį jį „atrado“ ir motyvuotai (o tai darė įspūdį) pastūmėjo į architektūrą, Taip pat klasės auklėtoją Koriznienę, kuri buvo tikra pedagogė, mokiusi vaikus jausti, kurti, žinoti.
„Buvome labai kūrybingi, imlūs aplinkai, norėjome visko, turėjome didelių ambicijų, įsiprašydavome į muziejus, piešdavome. Apskritai pati atmosfera aplink mus buvo labai kūrybinga“, — prisimena mokyklinius metus architektas.
Kauno dvasia
Prasidėjus studijoms, Algimantą ir jo bendraamžius formavo kiek bohemiška ir maištinga Kauno dvasia.
Hipių judėjimas, gitaros, tuo metu Kaune atsiradusi Modrio Tenisono pantomimos grupė, Romo Kalantos susideginimas, uždari Jono Jurašo spektakliai, muzikinis Kauno teatras su genialiomis Liudo Truikio dekoracijomis, senoji Kauno „Tulpė“, kur rinkosi meno žmonių kompanijos, pirmosios žinios apie jogą, pirmieji “Nemuno“, “Problemų“, “Kultūros barų“ numeriai...
„Tai buvo aplinka, kurioje formavomės, mes buvome visur, gėrėme viską, kaip kempinės, daugiaplanė pasaulėžiūra — mūsų kartos bruožas“, — sako A. Černiauskas.
1970 metais architektūros fakultetas su visais studentais ir dėstytojais buvo perkeltas iš Kauno į naujai susikūrusį Vilniaus inžinerinį statybos institutą.
Prasidėjo naujų abejonių, ieškojimų metai. Jau baigiantis studijoms, Algimantas sumanė paduoti dokumentus į tuometinį VGIK'ą (Rusijos valstybinį kinematografijos institutą).
„Matyt, studijuodamas, viduje perdegiau, ėmė kamuoti klausimai, ar tikrai darau tai, ko noriu“, — prisimena architektas. Be to, klasės draugas, dabar žinomas TV veidas Vytenis Pauliukaitis, studijavo televizijos režisūrą. “Tai buvo mano svajonių pasaulis, bet niekas nenuėjo veltui. Platus požiūris į aplinką man talkino architektūroje, ypač urbanistikoje“, — sako architektas.
Urbanistika
Architektūroje, o ypatingai urbanistikoje, anot A. Černiausko, svarbu ne išreikšti save, kaip asmenybę, bet suvokti procesus. Pati estetika architektui ne tiek svarbi — ji sensta, keičiasi. Užtat didžiulę įtaką kūrybiniam procesui daro gamtos, filosofijos suvokimas. Anot architekto, žmogui gyventi patogu ir gera, kai jam aplinka yra maloni. Architektūroje, kaip muzikoje — svarbu ne viena graži nata, o visa jų dermė...
Ar architektas gali turėti savo stilių?
„Aš to nesiekiu. Individuali išraiška manęs nedomina, gal kitiems tai svarbu, gal jie yra meniškesni. Mane užveda kiti dalykai. Man niekada neįdomu daryti tuščioje vietoje, mane domina (tame atrandu visą džiazą), kai yra komplikuota situacija. Tada aš tarsi panyru į susižinojimą. Kolegos juokaudavo, kad Černiauskas pradeda nuo Spalio revoliucijos laikų. Man svarbi istorija, filosofija, raida, tik tada jaučiuosi, kaip žuvis vandenyje“, — sako architektas.
Jis mano, kad architektas negali sakyti: „Man taip norisi“. A. Černiauskas kategoriškas: “Dailininkas gali daryti, ką nori, o architekto menas — socialus. Mes negalime paversti jo įrankiu save išreikšti, asmeniškam ego patenkinti, kad būtų matyti “Čia praėjo Černiauskas“.
Pats įdomumas yra procesas. „Tas alkis ir yra visko variklis“, — sako architektas.
Nuomonė
Dėl to kūrybinio alkio ir įdomumo A. Černiauskas dalyvauja Jelgavos miesto Latvijoje skelbiamuose kūrybiniuose konkursuose. „Mėgstu iššūkius. Urbanistikos dalykai, miesto filosofijos suvokimas atspindi mano esmę“, — sako architektas. Dabar A. Černiauskas su kolegomis paniręs į, anot jo paties, “Jelgavos centro kvartaliuką , kuriame yra labai įdomus dalykas — Jelgavos vandenys“. Architektas dalyvavo konkurse ir suprojektavo Prisikėlimo aikštę Šeduvoje.
O Šiauliuose pastaruoju metu jam neįdomu. Nors čia kelintus metus daug statoma („O kur dabar nestatoma?“ — klausia architektas), tačiau juntamas architektūrinio judesio ir čia vykstančių procesų suvokimo trūkumas.
„Mano nuomonę visi žino. Aš tiesiai sakau: “Miesto vadovai pardavė naujos bažnyčios sklypą ir nukišo bažnyčią į kemsyną. Va tokie procesai mane nervina“, — kerta architektas. Kaip ir nevaldomi aukštybinių pastatų dygimo procesai. A. Černiauskas stebuklu vadina arenos atsiradimą Šiauliuose. “Tačiau tai greičiau atsitiktinumas, negu dėsningumas“, — sako vienas arenos bendraautorių, apdovanotas už šių metų įdomiausią architektūrinį projektą.
Dėl konkursų jam skauda. Klaipėdoje esą per metus organizuojama po 3-4 konkursus. Šiauliuose jau kiek metų — tyla. Nors apie 80-tuosius metus Šiauliuose buvo gausybė kūrybinių konkursų, visi tada kalbėję apie Šiaulių fenomeną. Pradedant Saulės laikrodis aikštės, universalinės parduotuvės, Taupomojo banko, Prekybos centro Dainuose, Nuklono Kultūros namų konkursais, baigiant paties A. Černiausko idėja kurti Šiaulių centre kultūrinį reiškinį — kaip Žoržo Pompidu šiuolaikio meno centrą Paryžiuje, kur menai, bibliotekos, parodos, koncertai būtų koncentruoti vienoje teritorijoje.
Netgi blokados metais, prisimena architektas, įvyko pietinio rajono bažnyčios konkursas, kur dalyvavo 13 architektų. Tada I vietą laimėjo kaunietis E. Miliūnas, dabartinės Šiaulių arenos autorius.
Riba
Paklaustas, ar architektai turi etikos kodeksą, ar dažnai tenka paklusti užsakovų norams, nusižengiant savo principams, A. Černiauskas atsako: „Yra riba, barjeras, kurio aš neperžengiu. Galiu eiti su užsakovu į kompromisą — bet iki tam tikros ribos. O tada pasakau, kad taip nemoku, nesugebu, ir atsisveikinu“.
O kur ta riba, kurios nevalia peržengti? Jos oficialios nėra. Anot architekto, tai — profesinis testas.
Išnaša: „Dailininkas gali daryti, ką nori, o architekto menas — socialus. Mes negalime paversti jo įrankiu save išreikšti, asmeniškam ego patenkinti.
POMĖGIAI: Buvimas gamtoje, kelionės. Mėgsta keliauti su piligrimais.
MĖGSTAMIAUSIAS KAMPELIS ŽEMĖJE: Preila. Ten jau atostogavo 33 kartus.
ŠEIMA: Žmona Rūta — architektė, dukros Agnė (teisininkė, filosofijos bakalaurė, dirba Vaikų paramos centre Vilniuje ) ir Dalia (Prancūzų kalbos, tarptautinės teisės specialistė, gyvena ir dirba Liuksemburge).
TRŪKUMAS: Per daug užsiėmęs gamyba.
MOTTO: Nuolatinis siekis.
KARJERA
1973 — Šiaulių miesto statybos projektavimo instituto Šiaulių skyrius. Nuo architekto iki vyriausiojo architekto.
1990-93 — Šiaulių miesto vyriausiasis architektas.
Nuo 1993 — privatus verslas.
1997-2003 — savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ vyriausiasis architektas.
1996-2002 — VGTU dėstytojas.
Nuo 2004 — ŠU dėstytojas.
Nuo 1997 — A. Černiausko architektūros studijos „A&U“ savininkas.
ARCHITEKTAS: A. Černiauskas prie centrinės miesto dalies maketo, daryto 1980-taisiais metais.
PRADŽIA: Algimantas Kauno vaikų dailės mokykloje.
POMĖGIS: Studijų metais su neatsiejama tų laikų dalimi — gitara.
AIKŠTĖ: Šeduvos prisikėlimo aikštės maketas. „Miestas be aikštės — ne miestas“, — tvirtina A. Černiauskas.
KONKURSAS: „Jie (latviai — aut.past.) surengė konkursą kvartaliukui, kaip mūsų Kalniukas, mūsų valdžia tokį verstų lauk. Man pasirodė labai įdomu“, — sakė A. Černiauskas, kartu su savo studijos kolektyvu dalyvaujantis Jelgavos savivaldybės skelbiamuose konkursuose.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.