Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Ar žaltys turėjo užpakalį
Mielosios, tarp mūsų su Adomu vėl įvyko pirmykštis kivirčas dėl obuolio. Taip, iš esmės dėl to paties Adomo obuolio.
Viskas prasidėjo nuo to, kad aš nusprendžiau tapti vegetare, na, praktiškai vegane. Ir kas rytą pradėjau plaktis žaliuosius kokteilius, nes juose yra visas spektras amino rūgščių, kurios labai jaunina odą ir visą organizmą. Ir, žinoma, labai norėjau atjauninti, pasveikatinti ir paploninti savo Adomą, nes kažkodėl pas vyrus tas Adomo obuolys su amžiumi nusirita į pilvą ir tampa toks, na toks Adomo arbūzas.
Taigi, kai sekmadienio ryte pasiūliau Adomui vietoj kiaušinienės vertingąjį žolių kokteilį, įpiltą į elegantišką taurę, jis į tai pasižiūrėjo su tokiu pasibjaurėjimu, lyg jam būčiau žalią varlę įkišusi.
– Ieva, kiek kartų tau sakiau, kad aš esu nor-ma-lus vyras, o ne koks žoliaėdis, – pasipiktino Adomas.
– O normalūs vyrai tai, anot tavęs, valgo mėsą ir kiaušinienę ir užsigeria alumi? – pasipiktinau aš.
– Taip, taip buvo visada ir per amžius amen, – išsišiepė Adomas.
– O tu labai klysti. Pirmykščiai žmonės Edeno sode valgė tik vaisius ir žoles ir buvo žaliavalgiai, ir buvo labai laimingi, – bandžiau atstatyti istorinę tiesą.
– Taip, buvo labai laimingi, kol tu, Ieva, neįkišai man to obuolio, atseit žalčio sugundyta. Visos jūs tokios...Nevalgysiu aš tų tavo žolių, sakiau, – stūmė Adomas nuo savęs jam siūlomą taurę.
– Įdomu, kur jūs dabar būtumėte, jei ne mes...
– Kur kur, tebegyventume rojuje! – Adomas mūsų paprastą mitybinį konfliktą pernešė į egzistencinį lygmenį ir esminę vyrų-moterų santykių plotmę.
Tada aš pratrūkau ir išsakiau viską, ką galvoju apie jų rūšį.
– Ach taip, – pasakiau, – o kažin kur tu buvai, kai žaltys su savo liberaliom pažiūrom gundė vienintelę rojaus moterį? Tupėjai krūmuose, ar ne? Ir visada taip. Kai tik mes, moterys, darome esminius sprendimus, jūs juose nedalyvaujate, kažkaip atsitiktinai jūsų nėra, – įsikarščiavau.
– O tai ką man reikėjo daryti, tavo manymu?
– Ką ką, būtum savo laiku išspardęs tam žalčiui užpakalį, va tada iš tiesų būtume rojuje tebegyvenę. Arba galėjai iš jo iškepti šašlyką...
– Tai aš ir sakau, kad vegetarizmas yra blogis. Jeigu būtume abu suvalgę ne obuolį, o žaltį, tada tai tiktrai tebegyventume rojuje. Ir nekišk man tų savo žolių daugiau, – vėl nustūmė mano ranką su įstabiuoju kokteiliu Adomas.
– Kaip sau nori, Adomai, kaip sau nori, – nusileidau aš ir pakėliau prie lūpų jo taurę. – Tik žinok, kad tie kokteiliai ne tik mažina cholesterolio kiekį kraujyje, bet labai didina potenciją, lytinį aktyvumą ir apskritai prailgina aktyvų gyvenimą.
– Tai kad man nereikia nieko didinti, – prunkštelėjo Adomas ir čia pat nusileido. – Na gerai, duok paragauti, ar labai šlykštu.
Aš padaviau...
– Hm...gal ir visai nieko, – gurkšetėjęs myktelėjo. – Tai sakai, reikėjo išspardyti žalčiui užpakalį? Bet kad žalčiai užpakalių neturi...
– Tada turėjo, – užtikrintai pasakiau.
– O iš kur tu žinai? – išsišiepė.
– Prisimenu, – pasakiau ir žavingai, kaip man atrodė, nusišypsojau.
– Klausyk, Ievute, man atrodo, kad kokteilis jau veikia... – murktelėjo Adomas.
– O ką aš sakiau? – pergalingai nusišypsojau ir aiškiai supratau, kad šią kovą vėl laimėjau aš, kad Adomas skilo ir dabar tikrai neatsisakys mano įstabiųjų kokteilių, mes tapsime jauni, ploni, žvalūs, ir nebus gėda mums paplūdimyje nusirengti, nes atostogos artėja, ir taip toliau.
Ieva, ir vėl vegetarė
