Naujausios
Ar rūtos liks tik liaudies dainose?
Panašu, jog keli šimtmečiai lietuvių nacionaline gėle ir skaistybės simboliu laikoma rūta gali likti tik liaudies dainose. Darželiuose ji jau nebeauga ir jos sėklų gauti beveik neįmanoma.
Tuo įsitikino Kelmės krašto muziejaus darbuotojos, kai prie restauruoto seniausio Lietuvoje svirno nusprendė pasodinti senovinį rūtų darželį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Jaunavedžiai fotografuojasi įbridę į rūtas
Dabar prie Kelmės dvaro svirno žaliuoja vienas iš didžiausių Lietuvoje, kelių arų rūtų darželis. Rūtų kereliais apsodinta ir pakelė tarp dvaro pastato ir svirno. Vien darželyje auga apie 300 kerelių rūtų. Dar apie 100 kerelių auga šalia pėsčiųjų tako.
Kelmės dvare įsikūręs Kelmės krašto muziejus. Svirnas taip pat tarnauja edukacinei veiklai.
Į rūtas įsibridę dabar mėgsta fotografuotis jaunavedžiai. Pasiskinti rūtų šakelių vainikėliui čia atvažiuoja nuotakos. Kelmiškiai jų skinasi vaikų krikšto suknelėms puošti.
Ne paslaptis, kartais ir ištrypia muziejaus darbuotojų taip sunkiai įkurtą ir kasdien puoselėjamą darželį arba draskyte nudrasko rūtas.
Muziejaus darbuotojos nepagailėtų, pačios atsargiai paskintų ir padovanotų rūtų šakelių. Tačiau, kai į darželį braunasi neprašyti svečiai, pyksta. Juolab kad pasodinti rūtų darželį buvo labai sudėtinga. Ši nacionalinė lietuvių gėlė, kuri praėjusiame amžiuje dar augo kiekvienoje sodyboje, dabar baigia išnykti.
Darželis turėjo atspindėti etniškumą
Kai baigė renovuoti seniausią Lietuvoje Kelmės dvaro medinį svirną, Kelmės krašto muziejaus darbuotojai svarstė, kaip sutvarkyti šio pastato aplinką, kad ji akcentuotų etniškumą.
Muziejaus buhalterė Aldona Levickienė pasiūlė prie svirno įrengti rūtų darželį.
„Juk rūta lietuvį lydėdavo nuo gimimo iki mirties. Jos šakelėmis puošdavo kūdikių krikšto sukneles. Iš rūtų vainikėlius pindavosi nuotakos. Karstus taip pat puošdavo rūtų šakelėmis. Ir ant kapo pasodindavo rūtų krūmą. Net bažnyčioje į gėlmerkę įmerkdavome rūtų šaką, kad vanduo būtų neglitus ir švarus“, – savo pasiūlymą motyvavo apie augalus nusimananti ir gėles mėgstanti muziejaus darbuotoja.
Idėja visiems patiko. Tik niekas nenumatė, kaip sunku ją bus įgyvendinti. Tikėtasi nusipirkti sėklų ir išsiauginti rūtų daigelius. Deja, sėklų nei Kelmės, nei Šiaulių parduotuvėse nepavyko gauti. Rūtų daigų taip pat niekas neaugina.
Sėklų teko kaulyti iš močiučių
„Keletą daigų turėjau pati. Bet tiek neužtektų. Reikėjo užsodinti didelį plotą. Tuomet pradėjau ieškoti rūtų kaimuose. Čia irgi jų jau mažai kas beturėjo. Iš senų močiučių pavyko iškaulyti tai keletą daigelių, tai sėklų. Iš sėklų savo darželyje išauginau daigus. Vėliau juos perkeldavau prie dvaro svirno“, – pasakoja Aldona Levickienė.
Ji iš namų atnešė ir diemedžio krūmelių, nes anksčiau Lietuvoje nebuvo sodybos, kurioje neaugtų rūtų ir Dievo medelis. Kiti muziejaus darbuotojai sunešė pinavijų. Savivaldybės darbuotoja Zita Mačijauskienė padovanojo lelijų. Dabar senoviniai gėlynai puošia muziejaus aplinką.
Gėlynais daugiausia ir rūpinasi pati Aldona Levickienė. Puse etato dirbanti valytoja nespėtų sutvarkyti ir aplinkos.
Kartais prižiūrėti darželius padeda viešiesiems darbams patelkti bedarbiai. Tačiau kai kurie tvirtina negalintys darbuotis rūtų darželyje, nes yra šiam augalui alergiški.
Muziejaus buhalterė stebisi – anksčiau nebuvo tiek daug alergiškų žmonių. Gal tik vienas kitas negalėjo prisiliesti prie rūtų. Ji pati gali ir sodinti, ir apkarpyti krūmelius. Todėl ir pati neretai darbuojasi rūtų pievelėje.
Nacionalinė gėlė
Rūta laikoma nacionaline lietuvių gėle. Nė vienam augalui neskiriama tiek dėmesio lietuvių tautosakoje kaip rūtai. Ji kaip mūsų šalies simbolis apdainuota Maironio ir kitų poetų eilėse.
Į Lietuvą šis augalas atkeliavo kartu su krikščionybe. Rūtas pirmieji Lietuvoje pradėjo auginti vyrų vienuolynai. Būdavo kalbama, kad rūtų arbata slopina vyrišką potraukį moteriai. Rašytiniuose šaltiniuose rūtos pirmą kartą paminėtos 1563 metais kaip Rokiškio klebonijos darželio augalas.
Vėliau rūta susieta su Dievo motina ir tapo nekaltybės, skaistybės simboliu. Ši augalo prasmė dažniausiai ir eskaluojama tautosakoje.
Ne tik gėlė, bet ir vaistas
„Augau kaime. Darželį aptverdavome žabarų tvora. Pavasarį gėlių lysveles apipindavome vytelėmis. Darželio neįsivaizduodavome be rūtų.
O dabar teritorijos aplink namus – didžiausios, o nelieka vietos rūtų kereliui, – stebisi A. Levickienė. – Rūtos anksčiau atstodavo ir vaistą. Jeigu kur nusibrozdindavome ar užsigaudavome, baba sutrindavo rūtų lapelių su užkulu, ištepdavo sutrenktą vietą – kaipmat pasveikdavome. Dabar auginame mūsų klimatui nepritaikytas olandiškas gėles. "
Rūta laikoma vaistu nuo 99 ligų. Ji minima senosiose farmakologijos knygose.
Pasirodo, šio augalo išskiriami eteriniai aliejai turi daug naudingų medžiagų. Jos skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, reguliuoja kraujo kapiliarų sienelių pralaidumą, gydo vidurių sutrikimus, ramina nervų ligas, mažina kraujospūdį, stiprina kaulus, dantis, gydo akių ligas. Rūtų lapeliai naudojami įtrynimams nuo sąnarių ligų.
Senovėje buvo tikima, jog rūtos apsaugo ir nuo blogos akies arba nužiūrėjimo. Todėl Anglijos ponios, eidamos pasivaikščioti, nešdavosi rūtų puokšteles.
Autorės nuotr.
DARŽELIS: Vieną iš didžiausių rūtų darželių Lietuvoje pasodinusi Kelmės krašto muziejaus buhalterė Aldona Levickienė prašo fotografuotis norinčius į rūtas bristi atsargiai, o tiems, kuriems reikia rūtų šakelių papuošimams, paskintų pati, nes žino, kaip skinti, kad nepakenktų augalui.
FONAS: Rūtų darželis – puikus fonas fotografijai. Į rūtas įbridę fotografuojasi jaunavedžiai. Pasakotojų konkurso nugalėtoja Rūta Senkutė taip pat sutiko nusifotografuoti tarp rūtų.
ETNIŠKUMAS: Prie Kelmės krašto muziejaus ir prie buvusių dvaro vartų auga lietuviško darželio gėlės pinavijos.