Ar bliaus Lietuvoje avelės?

Ar bliaus Lietuvoje avelės?

Ar bliaus Lie­tu­vo­je ave­lės?

Pa­var­ty­čių kai­me (Rad­vi­liš­kio r.) įsi­kū­ru­sio­je UAB „Še­du­vos avi­nin­kys­tė“ su­reng­ta spe­cia­li­zuo­ta avi­nin­kys­tės pa­ro­da pa­tvir­ti­no: ši gy­vu­li­nin­kys­tės ša­ka po tru­pu­tį at­si­gau­na, bet kol kas ji dau­giau­sia yra pa­pil­do­mas smul­kių­jų ūkių vers­las.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Nuo tra­di­ci­jų iki eg­zo­ti­kos

Bend­ro­vė­je „Še­du­vos avi­nin­kys­tė“ su­reng­to­je spe­cia­li­zuo­to­je pa­ro­do­je „Avis ap­rengs ir pa­mai­tins“ avių au­gin­to­jai ir vi­suo­me­nė ga­lė­jo su­si­pa­žin­ti su avi­nin­kys­tės pa­sie­ki­mais, nau­jo­vė­mis, tra­di­ci­niais ir nau­jais ama­tais, pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi bei dau­giau su­ži­no­ti ne tik apie au­gi­ni­mą, bet ir apie avi­nin­kys­tės sek­to­riaus pro­duk­ci­ją. Sma­gus re­gi­nys – pa­ro­do­ma­sis avių kir­pi­mas.

Pa­ro­dos or­ga­ni­za­to­riai – Lie­tu­vos avių au­gin­to­jų aso­cia­ci­ja kar­tu su „Še­du­vos avi­nin­kys­tės“ dar­buo­to­jais pa­si­sten­gė, kad lan­ky­to­jai Lie­tu­vo­je au­gi­na­mų avių veis­lių eks­po­zi­ci­jo­je ga­lė­tų pa­ma­ty­ti ir tra­di­ci­nių, ir eg­zo­ti­nių veis­lių avis.

Tarp pa­sta­rų­jų – gra­žių ra­gų sa­vi­nin­kė, švei­ca­riš­ka juo­da­no­sė, ku­ri kol kas vei­sia­ma tik vie­na­me ša­lies ūky­je. Apt­va­re vaikš­ti­nė­jo ir ma­žiau­sios pa­sau­lio avys – pran­cū­ziš­kos Kves­lan­do sa­los avy­tės.

Eg­zo­tiš­kos iš­vaiz­dos, se­niau­sia avių veis­lė – Ja­ko­bo veis­lės avys. Ši veis­lė mi­ni­ma jau 15 am­žiu­je. Iš ki­tų Ja­ko­bo veis­lės avys iš­si­ski­ria pui­kiais ra­gais, ku­rių ga­li bū­ti ir ke­tu­ri, ir ne­tgi še­ši.

Vo­kiš­ka ko­bur­no la­pi­nė avis po­pu­lia­ri dėl ypa­tin­gos va­rio spal­vos vil­nos.

Vo­kiš­ka ostf­ry­zų veis­lė – pie­ni­nės avi­nin­kys­tės at­sto­vė. Lie­tu­vo­je ši veis­lė nė­ra la­bai po­pu­lia­ri. Yra tik per 1 tūks­tan­tis šių avių ir po­ra di­des­nių ūkių, iš avių pie­no ga­mi­nan­čių bran­din­tus avių sū­rius.

Ro­ma­no­vo veis­lės avys au­gi­na­mos dėl gra­žaus kai­lio ir mė­sos.

Bu­vo eks­po­nuo­ja­mos ir lie­tu­viš­ko ge­no­fon­do avys – Lie­tu­vos juod­gal­vės.

„Lie­tu­vo­je au­gi­na­mos 36-ių veis­lių avys. Pas­ta­rai­siais me­tais jų skai­čius di­dė­jo ir da­bar jų pri­skai­čiuo­ja­ma apie 180 tūks­tan­čių. Dau­giau­sia yra Lie­tu­vos juod­gal­vių – per 52 tūks­tan­čius ir tai su­da­ro ko­ne treč­da­lį ša­ly­je au­gi­na­mų avių. 22 pro­cen­tus su­da­ro Ro­ma­no­vo veis­lės avys, 15 – Lie­tu­vos vie­ti­nės šiurkš­čia­vil­nės“, – skai­čiuo­ja UAB „Še­du­vos avi­nin­kys­tė“ di­rek­to­rius Ri­man­tas Kai­rys, jis yra ir Avių au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos ta­ry­bos pir­mi­nin­kas.

Avi­nin­kys­tės ban­ga­vi­mai

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ta ne­ma­žai tek­se­lio veis­lės avių ir miš­rū­nų su tek­se­lio avi­nais, ku­rie at­vež­ti iš tri­jų ša­lies ūkių.

Avių veis­ly­no sa­vi­nin­kė, ūki­nin­kė iš Tel­šių ra­jo­no Rai­mon­da van Beers tek­se­lius au­gi­na nuo 2012 me­tų, jų at­si­ve­žė iš Olan­di­jos. Tu­ri ir Lie­tu­vos juod­gal­vių. Tek­se­liai, anot ūki­nin­kės, pa­li­kuo­nims per­duo­da mė­sin­gu­mą – jų pa­li­kuo­nys pa­vel­di dvi­gu­bą rau­mens au­gi­mą. Su tek­se­liais kryž­min­ti avi­nu­kai, anot ūki­nin­kės, iš­va­žiuo­ja į už­sie­nį, o juod­gal­ves ji au­gi­na dau­giau dėl ban­dos pa­di­di­ni­mo.

Ūki­nin­kė sa­ko, jog šių die­nų avie­na ski­ria­si nuo tos, ku­rią val­gy­da­vo mū­sų pro­tė­viai. Ski­ria­si ir sko­ni­nės sa­vy­bės, ir mė­sin­gu­mas.

Anot avių au­gin­to­jų, da­bar­ti­nė­je avie­no­je ne­be­li­kę spe­ci­fi­nio la­jaus prie­sko­nio, ku­ris ne vie­ną at­bai­dy­da­vo nuo šios rū­šies mė­sos. Taip yra to­dėl, kadda­bar sker­džia­mos ne pa­gy­ve­nu­sios avys, o ėriu­kai. Ge­ro­sios sa­vy­bės, avie­no­je esan­čios nau­din­go­sios me­džia­gos iš­li­ko.

„No­rė­tu­me di­din­ti avių ūkį, ta­čiau avi­nin­kys­tę la­bai ap­sun­ki­na di­dė­jan­ti vil­kų po­pu­lia­ci­ja. Sau­go­ti nuo jų avis mums yra per sun­ku. Vil­kai nie­ko ne­bi­jo, ei­na net die­ną, lyg ži­no­tų, kad yra ne­lie­čia­mi“, – vis di­dė­jan­čia pro­ble­ma skun­dė­si tel­šiš­kė.

Pa­ro­do­je vaikš­ti­nė­jo ir ap­do­va­no­ji­mą už vi­so gy­ve­ni­mo dar­bą ga­vęs bu­vęs il­ga­me­tis „Še­du­vos avi­nin­kys­tė“ va­do­vas Juo­za­pas Mi­ku­tis.

„Aš tarp avių su­kio­juo­si nuo pat vai­kys­tės, jei skai­čiuo­ti tė­vų au­gin­tas avis, ku­rias rei­kė­jo pri­žiū­rė­ti. „Še­du­vos avi­nin­kys­tė­je“ dir­bau nuo 1980 me­tų. Da­bar jau tre­ti me­tai il­siuo­si, bet na­muo­se te­be­tu­riu ave­lių – nie­kaip ne­ga­liu nuo jų pa­bėg­ti“, – juo­kia­si il­ga­me­tis avi­nin­kys­tės spe­cia­lis­tas.

Jam te­ko praei­ti įvai­rius avi­nin­kys­tės ban­ga­vi­mus – ir nuo­smu­kio, ir pa­ki­li­mo.

„Nep­rik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­piu bu­vo daug įvai­rių vei­kė­jų, no­rė­ju­sių pri­va­ti­zuo­ti mū­sų vals­ty­bi­nę įmo­nę. Te­ko dėl to va­žiuo­ti ir į Sei­mą, ku­ris lai­ki­nai lei­do pa­lik­ti vals­ty­bi­nės įmo­nės sta­tu­są. Tas lai­ki­nu­mas už­si­tę­sė ga­na il­gai, ta­čiau dėl to avi­nin­kys­tė ne­suž­lu­go, o kaip tik ėmė at­si­gau­ti. Ir ga­liu teig­ti, jog tai – „Še­du­vos avi­nin­kys­tės“ tu­ri­mos ba­zės dė­ka, – sa­ko J. Mi­ku­tis. – Mes tu­rė­jo­me 400 ėria­ve­džių ir vi­sas iš­pirk­da­vo ūki­nin­kai. Vė­liau pra­dė­jo­me bend­ra­dar­biau­ti su už­sie­niu. Su­si­bū­rė gru­pė, ku­ri už­siė­mė ge­no­fon­do sau­go­ji­mu. Su­ra­do­me sep­ty­nis rim­tus ūki­nin­kus, ku­rie vei­sė ir puo­se­lė­jo Lie­tu­vos juod­gal­ves avis.“

Avių dau­gė­ja, tik pel­no ne­daug

„Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je ūki­nin­kai au­gi­no per 1,5 mi­li­jo­no avių, da­bar jų – per 180 tūks­tan­čių, tad ly­giuo­tis yra į ką. Pos­lin­kis į di­dė­ji­mo pu­sę jau yra, jei ly­gin­tu­me kad ir su 2009 me­tais, kai avių ša­ly­je te­bu­vo apie 80 tūks­tan­čių. Aso­cia­ci­jos tiks­las ir yra po­pu­lia­rin­ti ir ska­tin­ti avių au­gi­ni­mą“, – sa­ko R. Kai­rys.

Su­si­do­mė­ji­mas avi­nin­kys­te pa­ki­lo Na­cio­na­li­nei mo­kė­ji­mo agen­tū­rai pra­dė­jus mo­kė­ti iš­mo­kas už mė­si­nes avis, už nyks­tan­čias jų veis­les.

R. Kai­rio įsi­ti­ki­ni­mu, avių au­gi­ni­mas ga­li tap­ti sėk­min­ga al­ter­na­ty­va kiau­lių au­gin­to­jams, ku­rių veik­la dėl kiau­lių ma­ro pa­vo­jų yra vis dau­giau var­žo­ma ir ypač ten, kur ma­ras jau pa­lie­tė fer­mas.

Ro­kiš­kis, Ku­piš­kis, Aly­tus, Laz­di­jai tu­ri ma­žai der­lin­gų že­mių ir dau­giau ga­nyk­lų, tad Aly­taus, Anykš­čių ra­jo­nuo­se yra dau­giau­sia avių au­gin­to­jų.

R. Kai­rys pri­pa­ži­no – kol kas avi­nin­kys­tė ne­duo­da tiek pel­no, kad ga­lė­tum gy­ven­ti vien iš jos. Ne­bent už­siim­tum veis­li­nin­kys­te. Ūki­nin­kams ten­ka im­tis ir ki­tos veik­los.

Gal to­dėl ir stam­bes­nių ūkių, au­gi­nan­čių per 500 ėria­ve­džių, tė­ra ke­li. Dau­gu­ma avių au­gin­to­jų – smul­kie­ji.

R. Kai­rys skai­čiuo­ja – sta­tis­ti­nis lie­tu­vis per me­tus su­val­go 0,3 ki­log­ra­mo, o is­pa­nai – iki 10 ki­log­ra­mų avie­nos.

Pa­sak „Še­du­vos avi­nin­kys­tės“ va­do­vo, avies mė­sos išei­ga yra tik kiek dau­giau nei 40 pro­cen­tų, o tai ir­gi ke­lia jos kai­ną.

„Ūki­nin­kams su­dė­tin­ga par­duo­ti avie­ną ir dėl to, kad užau­gi­na­me per ma­žai. Su 100 ki­log­ra­mų į už­sie­nio rin­kas ne­pa­tek­si. To­dėl tu­ri­me vie­ny­tis, kad pa­ju­dė­tų eks­por­tas“, – sa­kė R. Kai­rys.

Pa­gel­bė­ti ūki­nin­kams ruo­šia­si UAB „Še­du­vos avi­nin­kys­tė“. Čia jau ren­gia­mos pa­tal­pos, kur bū­tų ga­li­ma su­tal­pin­ti iki 500 avių ir čia įreng­ti su­rin­ki­mo-ka­ran­ti­na­vi­mo punk­tą. Iš­ve­žant pro­duk­ci­ją, ypač į Ru­si­ją, ga­lio­ja la­bai griež­ti rei­ka­la­vi­mai – vak­ci­na­ci­ja, ka­ran­ti­na­vi­mas iki 21 die­nos.

„Di­de­lių kie­kių avie­nos neat­si­sa­ky­tų vo­kie­čiai, avie­na do­mi­si žy­dai. Yra gur­ma­nų ir Lie­tu­vo­je, ta­čiau jiems po ke­lias­de­šimt no­ri­mų ki­log­ra­mų ne­pri­ve­žio­si – tai dar la­biau pa­bran­gins sa­vi­kai­ną“, – sa­ko bend­ro­vės va­do­vas.

Dar vie­na avi­nin­kys­tės pro­ble­ma – vil­nos rea­li­za­ci­ja. Plo­na­vil­nė vil­na pa­klau­są tu­rė­tų, ta­čiau Lie­tu­vo­je dau­giau­sia – šiurkš­čia­vil­nių avių vil­nos. Vien „Še­du­vos avi­nin­kys­tė“ per me­tus po 3 to­nas vil­nos pri­ker­pa.

Apie 2,4 tūks­tan­čio avių au­gi­nan­čio­je bend­ro­vė­je „Še­du­vos avi­nin­kys­tė“ ko­mer­ci­nė veik­la ne­su­da­ro nė treč­da­lio bend­ros veik­los. Vi­sa ki­ta – spe­cia­lie­ji įsi­pa­rei­go­ji­mai. Nuo­lat at­lie­ka­mas kruopš­tus se­lek­ci­nis dar­bas.

Šiuo me­tu kar­tu su Bai­so­ga­los gy­vu­li­nin­kys­tės ins­ti­tu­to moks­li­nin­kais yra ku­ria­ma nau­ja mė­sin­ges­nė Lie­tu­vos juod­gal­vių avių veis­lė. Iš vi­so yra iš­ves­tos ke­tu­rios li­ni­jos pa­gal avi­nus ir 12 šei­mų, to­dėl pir­kė­jams bend­ro­vė ga­li pa­siū­ly­ti ne gi­mi­nin­gų avi­nu­kų. O tai la­bai svar­bu at­ren­kant avi­nus veis­lei.

Jei į tai ne­krei­pia­ma dė­me­sio, ker­gia­ma su miš­rū­nais, at­si­ran­da eko­no­mi­nių pro­ble­mų – nie­kas ne­no­ri pirk­ti tik vil­ną ir kai­lį tu­rin­čių ne­mė­sin­gų avių.

Kont­ro­li­nė­je avi­nu­kų pe­nė­ji­mo sto­ty­je bend­ro­vės dar­buo­to­jai at­lie­ka veis­li­nių avi­nų pa­li­kuo­nių pa­tik­ri­ni­mą pa­gal mė­si­nes sa­vy­bes. Ste­bi, koks yra pa­ros prie­svo­ris, per kiek lai­ko užau­ga, ti­ria mė­są, jos sa­vy­bes ir ki­tus pa­ra­met­rus.

Ge­rin­ti ne kie­ky­bę, o ko­ky­bę, veis­lu­mą, mė­si­nes sa­vy­bes – toks yra ir aso­cia­ci­jos tiks­las.

Au­to­rės nuo­tr.

Avių veis­ly­no sa­vi­nin­kė iš Tel­šių ra­jo­no Rai­mon­da van Beers avi­nin­kų siau­bu įvar­di­ja au­gan­čią vil­kų po­pu­lia­ci­ją.

Lie­tu­vos avių au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos gar­bės pir­mi­nin­kas, il­ga­me­tis „Še­du­vos avi­nin­kys­tės“ va­do­vas dr. Juo­za­pas Mi­ku­tis sa­vo gy­ve­ni­mą pa­skyrė avi­nin­kys­tei.

Ja­ko­bo veis­lės avys iš­si­ski­ria pui­kiais ra­gais, ku­rių ga­li bū­ti ir ke­tu­ri, ir ne­tgi še­ši.

Ga­mi­niai iš vil­nos – na­tū­ra­lūs, šil­ti, il­gaam­žiai.

Gra­žių ra­gų sa­vi­nin­kės – iš Švei­ca­ri­jos Va­lė kan­to­no ki­lu­sios juo­da­no­sės avys vei­sia­mos tik vie­na­me ša­lies ūky­je.

Tek­se­liai pa­li­kuo­nims per­duo­da mė­sin­gu­mą.

Mo­lė­tų ra­jo­no koo­pe­ra­ty­vas „Avi­nin­kas“ avie­ną tie­kia ne vie­nam ša­lies res­to­ra­nui.