Naujausios
Apvilti lūkesčiai
Mielosios, šįsyk aš labai konkrečiai supratau vieną dalyką: mokykloje mus mokė visko, tik jau ne kaip laimingai nugyventi santuokinį gyvenimą.
Ir tai galiu pagrįsti faktais... Pradėsiu nuo to, kad artinasi mūsų jubiliejinis klasės susitikimas. Ta proga klasiokų susitikimo rengėjai, tarp kurių esu ir aš, išsiuntinėjome visiems buvusiems klasiokams anketas su įvairiais klausimais. Na, kad viską žinotume iš anksto, apibendrintume ir kad prie stalo nereikėtų kiekvienam pasakoti apie save. Vienas klausimų buvo apie santuokinį gyvenimą.
Nepatikėsite, bet iš visų klasės merginų nė viena neparašė, kad yra patenkinta savo santuokiniu gyvenimu, nebent tos, kurios gyvena su šviežiai naujais vyrais ar yra naujai įsimylėjusios ir kuria naują lizdelį ant senosios santuokos duženų.
Taigi, mielosios, į prašymą apibūdinti savo santuokinį gyvenimą mano gerosios klasiokės atsakė štai taip: „dabar jis nuostabus (čia atsakė laimingai išsiskyrusi ir vaikus užauginusi klasiokė), “miražas“ (čia atsakė išsiskyrusi ir dabar patirianti naują nuotykį klasiokė), “nu koks tas gyvenimas, jeigu aš duoduosi po “feisbukus“ (čia atsakė M.Mikutavičių įsimylėjusi ir prie jo “feisbuko“ prisiregistravusi klasiokė), “ėjimas per minų lauką, nežinant, kur jo pradžia, kur pabaiga“ (taip parašė klasiokė, anot jos pačios, kelis kartus bandžiusi išeiti iš to minų lauko, bet ir vėl sugrįžusi į tą pačią teritoriją), dar viena klasiokė parašė, kad apskritai vyrų ir moterų santykiai būna “arba juokingi, arba beviltiški, nelygu kaip į juos pasižiūrėsi“, o kita savo santuokinį gyvenimą apibrėžė, “kaip senos lydekos atšaką“ .
Tai va, mielosios, kai paskaičiavau, tai iš visų klasiokių mes gal dvi ar trys su pirmaisiais saviškiais tebesitampome ...Ir neaišku, ar dėl to netapome panašios į senas lydekas.
Mielosios, buvau taip šokiruota savo skaičiavimais, kad reikalui atpainioti susikviečiau savo geriausias drauges. Šįkart nupirkau vyno ir patiekiau pelėsinio sūrio, nes, pamaniau, prie arbatos apie baisias santuokas kalbėtis — nei šis, nei tas.
„Santuokinis gyvenimas — kaip tas pelėsinis sūris“, — dantų krapštuku pasmeigusi prancūziško sūrio gabalėlį, pareiškė labai ėdri mano draugė lituanistė ir aš, pabūgusi, kad ji viena nesušlamštų mano užkandžių, patraukiau lėkštutę nuo jos toliau.
„Kažkokia keista žanrų simbiozė: viena vertus — dvokia, kita vertus — skanu“...— ji ramiai parsitempė lėkštutę atgal ir makt nurijo dar gabalėlį sūrio, užgerdama vyno.
„O mano santuokinis gyvenimas šiuo metu yra nuostabus“, — pradėjo kita draugė, bet mes ją nutildėme, pasakiusios, kad jos istorija nesiskaito, nes ji neseniai ištekėjo antrą kartą, ir dar už vegetaro. Geriau tegul ji papasakoja apie pirmąją santuoką su savo mėsėdžiu girtuokliu.
Žodžiu, gurkšnis po gurkšnio draugės atvirai išsiaiškinome, kad daugelis santuokų, vienaip ar kitaip, yra arba buvo sumautos. Bet kodėl??? Kur mes suklydome???
Tada draugė jogė (laimingai išsiskyrusi) pareiškė, kad iš tiesų Rytuose nuo seno egzistuoja ištisas mokslas apie tai, kaip ir kur susirasti tinkamą partnerį. Atseit, yra išskaičiuota, kad pačios nesėkmingiausios santuokos sukuriamos iš aistros, šiek tiek geresnės gimsta iš bendrų pomėgių (pavyzdžiui, kai meilė užgimsta turistiniame žygyje ar kokiame bendraminčių kolektyve bei būrelyje), o pačios aukščiausios prabos santuokos esą sudaromos, kai abu žengia dvasiniu keliu, pavyzdžiui, susipažįsta kokiame piligriminiame žygyje, katalikų judėjime, jogų būrelyje ar vegetarų sambūryje.
Pamačiau, kaip ištekėjusi už vegetaro palaimingai įsidėjo į burną dar gabalėlį sūrio (atseit, aukščiausia praba, bet tai nesiskaito — čia vistiek antroji santuoka), o visos kitos turėjome su siaubu prisipažinti, kad saviškius buvome kaip kokios kvaišos įsimylėjusios ne dėl vidinių charakterio savybių, o jie mus tai jau tuo labiau. Žodžiu, aistra mus pražudė...
Kai draugės išėjo, aš prisipažinau sau, kad santuoką sudariau vedina žemiausių čakrų ir kad pamaldumo ar bendrų pomėgių mūsų santuokos motyvuose nė su žiburiu nerasi.
Bet aš, Ieva, ne iš tų, kurios nuleistų rankas — aš nutariau pradėti savo santuokos renovaciją. Belaukdama saviškio, prie lovos padėjau Bibliją, „Meditaciją pradedančiajam“ ir “Vegetarinius patiekalus“ (tegul pasirenka kas labiau prie širdies, o aš prie jo naujojo hobio prisitaikysiu) ir dar slapta užrašiau mus į Argentinietiško tango kursus. Ne aš būsiu, jei savo beviltiškos santuokos neištobulinsiu iki blizgėjimo, kad klasiokų anketos skiltyje išdidžiai galėčiau įrašyti: “Mano santuoka — tai saldus melionas, besimeldžiantis medituojančiam mėnuliui argentinietiško tango ritmu“. Gal vyno buvo ir perdaug, bet šią frazę reikia užsirašyti, kol nepamiršau.
Ieva, santuokos taisytoja