Naujausios
Apvaliųjų triumfas
Mielosios, apvaliosios mano, valio, valio ir dar kartą valio!
Neseniai perskaičiau sensacingą straipsnį apie naujausius mokslinius tyrimus, kurių metu nustatyta, kad apkūnesnės moterys yra protingesnės už liesas. Be to, kuo didesnis skirtumas tarp moters klubų ir talijos apimties, tuo jos intelektas aukštesnis. Mokslininkai mano, kad to priežastis — riebiosios rūgštys, kurios kaupiasi klubuose. Būtent šioje kūno dalyje koncentruojasi didžiausia dalis omega-3 rūgščių, pagerinančių moterų, o nėštumo metu — ir jų būsimų kūdikių — protinius gebėjimus.
Perskaičiusi tokią sensaciją, net spygtelėjau iš džiaugsmo, ir tučtuojau sukviečiau geriausių draugių susitikimą.
Šįkart draugėms be jokio sąžinės graužimo patiekiau braškių putėsių su plakta grietinėle, eklerų su kremo įdaru ir net pagaminau namų gamybos kiaušinio likerio su šokolado drožlėmis.
Draugės buvo maloniai nustebintos, mat pastaruoju metu mes vaišindavomės labai sveikuoliškai ir skurdžiai.
Taigi, kai nieko nelaukdama perskaičiau joms sutrumpintą mokslinį straipsnį, mano draugės kaipmat susiskirstė į kelias stovyklas, tačiau nepaisant skirtingų pažiūrų, abi pusės kaip mat nušlavė nuo stalo paviršiaus mano eklerus.
O aš, maloniai šypsodamasi, pakilau ir iš virtuvės atnešiau dar lėkštę riebiųjų skanėstų (beje, pati vilkėjau tokią seną suknelę su persmaugtu liemeniu, kaip tyčia paryškinančiu didžiulį skirtumą tarp talijos ir klubų).
„Nesuprantu, ko tu, Ieva, taip džiaugiesi, tu gi visai plona...“, — priekabiai mane nužvelgė plonytė, dailutė berniukiškų klubų psichologė, kuriai aš visą savo sąmoningą gyvenimą nesąmoningai pavydėdavau to, kad ant jos labai gražiai atrodydavo džinsai, treningai ir net kombinezonai. O neseniai perskaičiusi, kad šiemet vėl grįžta į madą berniukų stilius (vadinamas “Tomboy“) būčiau pavydėjusi dar labiau, bet gerai, kad laiku apsišviečiau...
„Ką tu, aš esu linkusi tukti ir tik dėl to, kad labai save prisižiūriu, neišstorėjau kaip... — mano žvilgsnis nejučia nukrypo į mūsų apkūnią buhalterę, bet laiku susigriebiau, — kokia Pugačiova“.
„Na, pagal tuos tavo tyrimus, tai jau aš turėčiau būti visiška kvaiša, — nusijuokė psichologė, bet mes, apkūniosios arba linkusios tukti, solidariai tylėjome, kad ta džiūsna nors kartą gyvenime pasijustų nejaukiai...
„Na, žinai, būna juk išimčių“, — bandžiau taisyti padėtį, bet mano savimi patenkinta fizionomija turėjo viską pasakyti.
Apkūnioji buhalterė, savo putliais pirštais demonstratyviai paėmusi dar vieną, jau ketvirtą, pyragėlį, pasakė, kad visada intuityviai žinojusi, jog iš prigimties tikra moteris turinti būti minkšta ir švelni, ir gamtoje nieko nebūna be priežasties. O dabar, kai sužinojo, kad ant strėnų klaupiasi grynas intelektas, ramiai sau lapnojo penktąjį mano pyragaitį ir siurbė jau kažkelintą taurelę kiaušininio.
Tada jogė (iš kūdųjų stovyklos) paprieštaravo, kad atseit jos gyvenime visos sutiktos protingiausios moterys — mokytojos buvo plonos. „Įdomu, ką tos tavo jogės baigusios, ir kokie jų pažymiai buvo iš matematikos ar fizikos“, — nepasidavė buhalterė. O sulaukusi pritariamų žvilgsnių iš apkūniųjų stovyklos, metė nokautuojančią frazę: “Paprastai į dvasinį gyvenimą metasi tie, kurie nieko nepasiekė fiziniame“.
Mačiau, kaip mūsų jogė plykstelėjo, bet greit susivaldė ir įjungė tą savo atlaidžią šypseną, kuri tarsi bylodavo, kad mes visos esame kvaišelės, o ji atseit plevena virš viso to.
Ot ir ne kvaišelės, ir tai yra moksliškai įrodyta, pagalvojau ir dar papildžiau eklerų lėkštę.
Situacija prie stalelio kaito...
„Žinokit, čia yra kiti dalykai“, — prabilo mūsų dailioji dizainerė. Ji ėmė samprotauti, kad atseit apkūniosios ir apskritai negražiosios moterys dažnai iš tiesų yra protingesnės jau vien dėl to, kad nuo vaikystės daug mokosi, nes niekas į jas nežiūri. Todėl jos, norėdamos susirasti padorią partiją, privalo daug investuoti į savo karjerą... O, pavyzdžiui, plonosioms, atseit, gražiosioms tai tik svarbu iš aplink bezujančių patinų išsirinkti tinkamiausią.
Jutau, kaip apkūniųjų ir linkusiųjų tukti stovykla pasišiaušė.
„Gerai, skaičiuojame, — griežtai nukirto buhalterė, — Grybauskaitė apkūni? Apkūni. Degutienė apkūni? Apkūni“.
„O Finansų ministrė Šimonytė kūda“, — mestelėjo psichologė. Tačiau buhalterė argumentą atrėmė, atseit ji labiau panaši į vyruką, negu į moterį, tai nesiskaito.
„Tai ką, jūs norite pasakyti, kad tos liulančios celiulitinės amerikietės, kemšančios mėsainius, yra protingesnės už sveiką gyvenimo būdą propaguojančias intelektualias, karjerą darančiais moteris, valstybių vadoves ar finansų analitikes?“, — įsiterpė ilgai tylėjusi mūsų ekonomistė, priklausanti kūdųjų frakcijai.
Bet mes, apkūniosios ir linkusios tukti, protingai paaiškinome, kad nereikia čia mums prikaišioti mitybos sutrikimų ir televizinės atrankos triukų, kad kalbame apie normalų apkūnumą ir proporcijas.
„Tai pagal jus Merlin Monro buvo pats didžiausias proto bokštas“, — burbtelėjo psichologė ir atsiprašiusi paliko vakarėlį.
Vakarėlis baigėsi taip, kad plonosios viena po kitos išėjo, mat esą atsiradę reikalų, o apkūniosios ir linkusios tukti pasilikome puotauti toliau ir gal pirmą kartą gyvenimą šventėme pergalę prieš tas, kurios mums visada kėlė baltą pavydą.
Šios apkūniųjų pergalės proga aš net atidariau saldaus šampano butelį ir mes pakėlėme tostą už mus, didžiąsias protingąsias moteris, už borto palikusios tą nelaimingą smulkmę siaurais klubais.
... Saldu. Atleiskite, jei priklausote plonųjų kategorijai, bet šiandien — mūsų diena...
