Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Aptempti džinsai
Mielosios, aš maniau, kad taip gali nutikti tik moterims, bet, pasirodo, skaudžiai klydau...
Taigi pradėsiu viską iš pradžių...
Mano Adomas iš parduotuvės parsinešė jaunatviškus džinsus: tokie aptempiantys šlaunis ir užpakaliuką, o į apačią truputį platėjantys. Kai užsimovė, aš, savo nelaimei, dar pagyriau, kaip jaunatviškai jis su tais džinsais atrodantis, kaip koks Henris Morrisonas.
Na iš tiesų, net keista, kaip kelnių siluetas gali pakeisti vyro įvaizdį. Nelaimei, į svečius užsukusi dukterėčia Adomą dar pakylėjo: kad jis su tais džinsais atseit atrodantis perpus jaunesnis, kad jam dar prie tų džinsų labai tiktų lašo formos akiniai nuo saulės, ir kad aš atseit turinti labai pasistengti, kad šalia tokio pupuliuko neatrodyčiau kaip mama.
Na aš tame dar jokios beužsimezgančios tragedijos neįžvelgiau.
Bet kai šeštadienio rytą (kaip tik ruošėmės važiuoti į tokį draugų pobūvį gamtoje su nakvyne) aš išvydau Adomą tarpduryje su tais džinsais, lašo formos akiniais nuo saulės ir Brado Pito šypsenėle veide, mane persmelkė negera nuojauta. Kol pusryčiavome, Adomas nenusiėmė akinių, o mane kelis kartus pavadino pupyte.
Viskas prasidėjo, kai atvykome į vietą. Baisiausia, kad kelios mano draugės Adomą pagyrė, kad jis labai jaunatviškai atrodantis, ir, nepatikėsite, Adomas tarsi į kažką persikūnijo, o gal kažkas įsikūnijo į Adomą.
Iš pradžių pasikeitė jo eisena. Per pievą paimti kokio pagalio laužui jis ėjo lėtai, kaip kokia Kanų festivalio žvaigždė raudonu kilimu arba kaip koks Stalonė, su dviem pistoletais už nugaros.
Su mano draugėmis flirtavo taip atsainiai, tarsi viso pasaulio moterys kristų jam po kojų. Eidama pro šalį su šakutėmis vos nesusilaikiau jam vienos nesuleidusi, kai išgirdau jo „o, beibi“.
Visą vakarą jis buvo atseit žavus, malonus, svaidė kažkokius kvailus sąmojus ir daugiausia laiko leido jaunesnių moterų ir merginų kompanijoje.
Net kelios mano draugės kumštelėjo: „Ieva, kas tavo Adomui pasidarė, visai negalima atpažinti, vidutinio amžiaus krizė, ar ką?“
Ką aš, mielosios, turėjau pasakyti? Iš tiesų tai aš žinojau, kad mano gerą, jaukų Adomą pakeitė tie nelemti aptempti džinsai, kurie atseit jį sugrąžino į jaunystę.
Aš ilgiau negalėjau to pakęsti, pareiškiau Adomui, kad man taip sukilo spaudimas, kad beveik mirštu, įsisodinau į mašiną ir praktiškai prievarta parsivežiau namo.
Jis dar pro langą mojavo savo jaunosioms gerbėjoms, kurios labai gailėjosi, kad Adomas turi išvykti.
Kai grįžome namo ir jis, nusimovęs savo brangiuosius džinsus, įlindo į vonią, aš kuo ramiausiai išsitiesiau džinsus ant virtuvinio stalo ir su didžiuliu pasimėgavimu ėmiau karpyti į smulkiausius skutelius.
Mielosios, nesu gyvenime patyrusi galingesnės meditacijos ir didesnio keršto saldumo.
Kai Adomas vis dar apsvaigusiu nuo savo gražumo žvilgsniu įėjo į virtuvę, aš buvau bebaigianti karpyti paskutinius skutelius.
„Ieva, ką tu čia darai?“ – sukliko kaip sužeista žuvėdra ir čiupo mano ranką su žirklėmis, tarsi dar galėtų išgelbėti savo sukarpytą jaunystę.
Pasijutau, kaip pasakoje kai jauna žmona įmetė gulbės sparnus į ugnį, kad jos vyras naktimis gulbinu neišskristų.
„Kodėl tu sukarpei mano gražiausius džinsus? Kas tau užėjo?“ – šaukė jis.
„Todėl, kad tu su tais džinsais tampi idiotu“.
„Tu man pavydi, kad aš su jais gražiai atrodau. Žinau, tu visą laiką norėjai mane įkišti į senamadiškus kostiumus, tu nori, kad aš atrodyčiau kaip penkiasdešimtmetis senis.“
„Jėzau, Adomai, o tai kiek tau metų?“
Na, jis sureagavo taip, tarsi aš būčiau iš jo atėmusi jaunystės eliksyro buteliuką ir jį sudaužiusi. Vietoj to jis išsitraukė iš šaldytuvo alaus butelį ir užsidarė miegamajame.
Aš sėdėjau prie sukarpytų džinsų ir triumfavau. Bet kai norėjau išmesti džinsų skutelius į šiukšliadėžę, staiga man kilo puiki mintis.
Išsiėmusi seną siuvimo mašiną, sukurpiau džinsinę rankinę (užpakalio dalies buvau nesukarpiusi) su daugybe džinsinių kutų. Triūsiau kelias valandas, bet rankinė išėjo super.
Tyliai susiradau seną hipišką ilgą sijoną, per petį persimečiau rankinę ir pasimatavau Adomo lašo formos akinius.
Mielosios, pati savęs nepažinau, atrodžiau gerus dvidešimt metų jaunesnė, nes akiniai paslėpė mano paakius. Pabandžiusi pereiti per kambarį pajutau, kad mano eisena ir laikysena visiškai pasikeitusi. Tą naktį miegojau svetainėje, o kai rytą Adomas atsikėlė, mane jau rado vaikštančią su hipišku sijonu, džinsine rankine su kutais ir lašo formos akiniais. „Hei, beibi“,– tariau aš.
Jis stovėjo žado netekęs.
Tai buvo vienas nuostabiausių, daug žadančių rytų mano gyvenime.
Ieva, su kutais
